- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-02
- Bylos Nr.
- 3K-3-142/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Algis Norkūnas (pran.), Antanas Simniškis
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos, K. T., J. T., J. J.
- Pareiškėjas
- I. T.
- Kategorijos
- 123.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo; suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities viršininko administracija, K. T., J. T., J. J.
Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko K. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), pretendentams, tarp jų ir pareiškėjai, klausimą, 2003 m. sausio 28 d. sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į 5 ha žemės. Sprendimuose nenurodyta, kad į likusią dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.
Ekspertų komisijos 1995 m. pasiūlyme nurodyta, kad pakanka dokumentų nuosavybės teisėms į 7,10 ha žemės, o 2003 m. rugpjūčio 18 d. pasiūlyme – į 10 ha atkurti. Pasiūlymuose yra nuorodos, kad pretendentai dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų.
Pareiškėja 2007 m. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad K. T. nuosavybės teise valdė ne 10 ha žemės, bet 19,1175 ha. Ji nurodė, kad K. T. motina A. T. po pirmojo vyro mirties paveldėjo 7,10 ha žemės (tai įrodo 1923 m. paveldimo turo deklaracija ir 1924 m. žemės savininkų sąrašas). Taip pat ji paveldėjo iš savo tėvo L. 5,4625 ha žemės (tai įrodo 1925 m. Riešės valsčiaus piliečių sąrašas) bei 6,5550 ha žemės po antrojo vyro P. S. mirties (tai įrodo 1924 m. žemės savininkų sąrašas). Taigi A. T. (S.) iš viso valdė 19,1175 ha žemės. Šią žemę ji 1938 m. padovanojo savo sūnui K. T. (pareiškėjos tėvui), kuris vienas ją valdė iki nacionalizacijos.
Pareiškėja prašo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus rajone, Riešės valsčiuje, (duomenys neskelbtini) , valdė du žemės sklypus – 12,5625 ha ir 6,5550 ha; 2) atnaujinti terminą papildomiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą; atnaujino terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti; nurodė, kad juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu, pripažįstant, jog iš 19,1175 ha žemės pretendentams jau atkurtos nuosavybės teisės į 10 ha žemės.
Teismas nurodė, kad iš archyvinio dokumento – 1923 m. paveldimo turto, likusio po K. T., mirusio 1915 m., deklaracijos – matyti, kad K. T. turėjo 5 dešimtines žemės. Šie duomenys įrašyti iš jo žmonos A. T. (S.) žodžių. Tikslesni duomenys nurodyti 1924 m. Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus žemės naudmenų savininkų sąraše, t. y. kad K. T. turėjo 6,5 dešimtines (7,10 ha), o P. S. – 6 dešimtines (6,5550 ha) žemės. Iš naujai gauto archyvinio dokumento – 1925 m. Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos Lenkijos Respublikos piliečių sąrašo – matyti, kad A. T. (mergautinė pavardė L.) turėjo 5 dešimtines (5,4625 ha) žemės, paveldėtos iš savo tėvo. Taigi bendras žemės kiekis yra 19,1175 ha. Pareiškėja teigia, kad paveldėtus iš savo tėvo ir abiejų sutuoktinių žemės sklypus A. T. (S.) 1938 m. padovanojo savo sūnui K. T. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija teigia, kad A. T. (S.) negalėjo viena paveldėti P. S. žemės, nes pagal tuo metu galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadą jo turtą taip pat turėjo paveldėti ir jo nepilnametis sūnus A. S. (gimęs 1927 m). Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. balandžio 29 d. pažymos Nr. R4-1696 ir prie jos pridėtų priedų matyti, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. žiniose esančio Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus gyventojo T. K. buto-ūkio lape nurodytas kaip šeimos galva K. T., motina A. T. – kaip sūnaus išlaikytinė, brolis A. S. (tuo metu jam buvo 13 m.) – kaip šeimos narys. Teismas padarė išvadą, kad A. T. (S.), tapusi sūnaus K. T. išlaikytine, iš tikrųjų galėjo visą savo nekilnojamąjį turtą, tarp jo ir nepilnamečio sūnaus A., būdama jo turto tvarkytoja, padovanoti sūnui K. T., kuris, kaip pasitvirtino, vienintelis tą žemę realiai valdė. Šių aplinkybių Vilniaus apskrities viršininko administracija nenuginčijo. Teismas konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas įrodytas byloje esančiais rašytiniais ir kitais įrodymais, todėl nustatytina, kad K. T. iš viso iki nacionalizacijos valdė du žemės sklypus: 12,5625 ha ir 6,5550 ha. Teismas taip pat sprendė, kas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems papildomiems dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad byloje esantys archyviniai dokumentai ir kiti įrodymai patvirtina pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 19,1175 ha žemės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas pagrįstai rėmėsi netiesioginiais žemės valdymo faktą patvirtinančiais įrodymais – 1924 m. savininkų ir 1925 m. piliečių sąrašais. Šie oficialūs dokumentai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nėra pagrindo netikėti jų duomenimis. Iš 1924 m. savininkų sąrašo matyti, kad A. T. antrasis vyras P. S. turėjo 6,5550 ha žemės. Jo mirties dieną (1937 m.) jo sūnui A. buvo apie 8 m., todėl tikėtina, kad jo palikimą priėmė sutuoktinė A. T. Ji buvo vienintelė nepilnamečio sūnaus A., kuris mirė 1945 m., sulaukęs 18 metų turto tvarkytoja. A. T., tapusi sūnaus K. T. išlaikytine, iš tikrųjų galėjo 1938 m. visą savo nekilnojamąjį turtą, tarp jo ir sūnaus A. turtą, padovanoti sūnui K. T.
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti.
Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 bei Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo normas, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 176, 185, 270 straipsnius), nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų tam, kad būtų nustatytas prašomas juridinis faktas. Teismai netinkamai taikė iki 1940 m. galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normas. Pagal Sąvado 1148 straipsnį žmona po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį jo turto. Tai reiškia, kad A. T. po antrojo vyro mirties galėjo paveldėti tik 1,625 dešimtinės žemės. Be to, ji negalėjo disponuoti jos nepilnamečio sūnaus A. S. paveldėta iš tėvo P. S. žeme. Teismai nepagrįstai rėmėsi 1925 m. piliečių sąrašu. Šis sąrašas sudarytas sprendžiant gyventojų teises į pilietybę klausimą, o ne fiksuojant jų nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus.
Nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pareiškėjams nebaigtas spręsti. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo fakto pripažino, kad K. T. valdė tik 10 ha žemės. Asmuo, nesutinkantis su atkuriamos nuosavybės teisės apimtimi, gali skųsti žemėtvarkos institucijos sprendimą, bet ne tų pačių dokumentų pagrindu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje nepateikta naujų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise didesnį žemės sklypą.
Kasatorius 2009 m. kovo 20 d. pateikė pareiškimą dėl kasacinio skundo atsisakymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio teismo teisės priimti kasacinio skundo atsisakymą
Bylų procesas kasaciniame teisme vyksta pagal CPK III dalies XVII skyriuje nustatytą tvarką ir sąlygas (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, tai taikomi CPK 1-300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms CPK 340 straipsnio 5 dalis).
Kasacinio skundo atsisakymo klausimai reglamentuojami CPK 349 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta, kad kasatorius tam tikru metu turi teisę atsisakyti paduoto kasacinio skundo; 2 dalyje nustatytas apribojimas, draudžiantis nutraukti kasacinį procesą tuo atveju, jeigu kasacinį skundą yra padavę ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kai esant tam tikroms sąlygoms kasacinis teismas turi teisę nepriimti kasacinio skundo atsisakymo. Šioje nuostatoje nenustatyta sąlygų, kurioms esant kasacinis teismas gali nuspręsti nepriimti kasacinio skundo atsisakymo, tačiau nukreipiama į CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Tai reiškia, kad kasacinis teismas, gavęs kasatoriaus pareiškimą dėl kasacinio skundo atsisakymo, turi įvertinti, ar nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. ar atsisakymas kasacinio skundo neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Pagal CPK 349 straipsnio 3 dalį ir 42 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas kasacinis teismas turi teisę nepriimti kasacinio skundo atsisakymo, jeigu toks atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius Vilniaus apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių į žemę atkūrimo santykiuose atstovauja valstybei pagal įstatymą. Kasatorius nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose įgaliotas priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai ir kitiems suinteresuotiems asmenims klausimai ilgą laiką buvo delsiami ir dar yra neužbaigti spręsti. Svarstant, ar priimti kasatoriaus atsisakymą nuo kasacinio skundo, turi būti atsižvelgta į tai, ar nėra apribojimų kasatoriui disponuoti šia procesine teise ir ar tai neprieštaraus kasacijos funkcijoms įgyvendinti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo atsisakymas šioje byloje paduotas įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo pripažinti, jog jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 349 straipsnio 3 dalis). Teisinių pagrindų, dėl kurių turėtų būti atsisakyta priimti atsisakymą nuo kasacinio skundo, nėra. Kasatoriaus prašymas tenkinamas ir kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 349 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priimti kasatoriaus (suinteresuoto asmens) Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymą kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo ir kasacinį procesą nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.