- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-19
- Bylos Nr.
- AS-822-317-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- AB „Pieno žvaigždės“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 70.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AB „Pieno žvaigždės“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-09 nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Pieno žvaigždės“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Pieno žvaigždės“ (toliau – ir pareiškėjas) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad kreipdamasis su skundu į teismą, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, bylą nutraukė.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-04 nutarimu Nr. 725 (toliau – ir Nutarimas) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM) įpareigota, suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija), parengti ir patvirtinti 56 mln. Lt paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, suderinęs su Finansų ministerija 2003-06-16 įsakymu Nr. 3D-236 patvirtino „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles” (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 5 punktą kiekvienai įmonei lėšos buvo apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija. Paramos gavimo sąlyga buvo tokia, kad pieno perdirbimo įmonės turėjo mokėti gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/04 pripažino, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštarauja Civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Pareiškėjas skunde remiasi minėtu sprendimu ir nurodo, kad įvykdė savo pareigas pagal Taisyklių nuostatas ir įgijo teisę į paramą. Tačiau LVAT tam tikras Taisyklių nuostatas pripažinus neteisėtomis buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingo dydžio paramą ir kartu bendrovei padaryta turtinė žala. Padaryta turtinė žala skaičiuojama atsižvelgus į tai, jog parama buvo suteikiama už 2003 metų birželio – gruodžio mėnesius ir vadovaujamasi 2003 metais padarytomis žemės ūkio prognozėmis dėl pieno supirkimo kainų numatomo sumažėjimo. Be to, priimant Nutarimą ir Taisykles bei nustatant paramos dydį, taip pat remiamasi tokiomis prognozėmis. Pareiškėjas kaip žalą įvardija negautą 5 595 729 Lt paramą, o savo teisę į žalos atlyginimą kildina iš atsakovo veiksmų – sprendimo dėl Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių patvirtinimo, ir neveikimo – atsisakymo keisti Taisyklių nuostatas. Atsakovo veiksmų pareiškėjas neteisėtumą grindžia tuo, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl akivaizdu, kad byloje yra įrodytas atsakovo neteisėtos veikos faktas.
Vertindamas, ar atsakovo veikoje yra neteisėto neveikimo, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateiktas joks objektyvus įrodymas, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas būtų prašęs ŽŪM keisti kokias nors Taisyklių nuostatas. LVAT 2009-03-30 sprendime analogiškoje adm. byloje pagal pareiškėjos AB „Rokiškio sūris“ skundą Nr. A525 – 369/2009 konstatavo, kad „Vien tas faktas, kad po LVAT 2004-10-28 sprendimo priėmimo Taisyklės nebuvo surašytos nauja redakcija ar kitaip pakeistos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veikoje neteisėto neveikimo, nes teismo sprendimo priėmimo dienai visa Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. litų parama jau buvo išskirstyta pieno perdirbėjams, todėl nebuvo jokio poreikio priimti naujas šios paramos skirstymą reglamentuojančias taisykles. Todėl konstatuotina, kad atsakovo veikoje nėra neteisėto neveikimo“. LR Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskirta 56 mln. litų parama, bei Taisyklės, kurių 1-uoju priedu buvo paskirstyti 56 mln. litų paramos konkrečioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjai paskirta parama, buvo priimti bei įsigaliojo 2003 metų birželio mėnesį. Laikotarpis, per kurį paramą norintys gauti pieno perdirbėjai turėjo supirkti pieną 2002 metų kainomis, buvo nuo 2003 metų birželio iki 2003 metų gruodžio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo pat pirmo programos mėnesio žinojo koks paramos dydis jai yra paskirtas. Nustatė, kad pareiškėja su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2008-12-08 (b. l. 3-9), dėl šio skundo teisme buvo iškelta individuali administracinė byla. Savo reikalavimą atlyginti žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003-06-16 įstatymu Nr. 3D – 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių, rėmėsi LVAT 2004-10-28 ir 2005-12-30 sprendimais. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.25 straipsnio 8 dalį, 1.132 straipsnį.
Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 2004-10-28 administracinėje byloje Nr. 11-08/04 buvo paskelbtas 2004-11-04 „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo nuo 2004-11-05 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnis), teismas konstatavo, kad apie materialinės teisės normų pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo paskelbimo (2004-11-04) „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojimo (2004-11-05) dieną. Pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas 2004 - 2008 m. laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas ministerijai dėl Taisyklių įgyvendinimo ir iš to kylančių finansinių problemų ministerijai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2003-06-16 – 2008-12-07 laikotarpiu dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė, todėl praleido nustatytą 3 metų senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodeksas 1.125 straipsnio 8 punktas).
II.
Pareiškėjas AB „Pieno žvaigždės“ pateikė atskirąjį skundą dėl 2009 m. balandžio 9 d. nutarties panaikinimo.
Atskirajame skunde nurodo, kad teismas, 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi nutraukęs administracinę bylą, pažeidė proceso normas, nes be pagrindo rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 dalimi – šio straipsnio nuostatos kalba apie reglamentuotus skundo padavimo terminus, kurie yra konkrečiai ir aiškiai apibrėžti teisės aktuose, pavyzdžiui, skundo padavimo terminai administraciniame procese ir pan. Nagrinėjamu atveju, teismas nutraukė bylą remdamasis tuo, kad pareiškėjas tariamai praleido ieškinio senaties terminą, nors LR CK 1.131 str. yra aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį (skundą) atmesti. T.y. teismas, manydamas, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo senaties terminą, tuo pagrindu gali atmesti pareiškėjo skundą, tačiau atmesdamas pareiškėjo skundą, teismas privalo priimti ne nutartį, o sprendimą ir tokiu būdu išspręsti bylą iš esmės.
Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas apie savo nurodomą materialinės teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2004 m. lapkričio 5 d. Teigia, kad suvokimas apie individualiai patirtą žalą atsirado vėliau, nei sužinojo minimos nutarties turinį. Apie patirtą žalą pareiškėjas galėjo suvokti ne anksčiau kaip 2005 m. gruodžio 30 d., po Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A8-1690-05 paskelbimo. Šiuo sprendimu teismas konstatavo, kad 2004 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikintos tam tikros Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų taisyklių nuostatos, nagrinėjant individualią bylą, turi būti laikomos neteisėtomis ir jų vykdymo metu, t. y., 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais, bei sužinojo apie paramos skirstymo kriterijų.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija bei tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimuose prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą.
Ieškininė senatis – teisės į ieškininę asmens pažeistos teisės gynybą terminas. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista subjektyvioji civilinė teisė ar įstatymo saugomas interesas, teisės teorijoje suprantama kaip procesinė teisė į ieškinį (skundą). Kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – Lietuvos Respublikos CK)1.125 straipsnio 8 punktą žala, padaryta asmeniui neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginama bendraisiais pagrindais, nagrinėjant tokius ginčus taikytinos ir ieškininę senatį reglamentuojančios normos, tarp jų ir Lietuvos Respublikos CK 85 straipsnis, kuris nustato, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Todėl pirmosios instancijos teismas procesinės teisės nutraukti bylą tuo pagrindu, kad pasibaigęs ieškinio senaties terminas, neturėjo.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo AB „Pieno žvaigždės“ atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartį palikti panaikinti, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.