Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N.V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas N. V. į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-6) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant (b. l. 29).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Šiaulių TI kamerose įrengti langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kadangi Šiaulių TI įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybių padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo N. V. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymas teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškintas, taigi, neturtine žala gali būti pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtas veiksmas (neveikimas) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).

Teismas pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2006 m. gegužės 5 d. ir periodiškai laikytas iki 2014 m. kovo 18 d. (b. l. 31-33). Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK I knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006-05-05 iki 2014-03-18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas apie laikymo Šiaulių TI sąlygas žinojo visą šį laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. kovo 18 d., todėl turėdamas pagrindą manyti, kad jis laikomas netinkamomis kokiu nors aspektu (ploto, higienos ir kt.) sąlygomis, pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti vėliausiai per tris metus nuo 2006 m. gruodžio 5 d., tačiau kreipėsi tik 2015 m. birželio 25 d. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. kovo 1 d. ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tuo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. kovo 1 d., kai, jo nuomone, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, tame tarpe ir nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. kovo 1 d., žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. kovo 1 d.

Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. kovo 1 d. ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiami pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2014 m. kovo 18 d.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1407-858/2015; 2013 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-502-13).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normos reikalavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Vadovaujantis byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-08 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl N. V.“ (b. l. 31-33), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012-10-18 iki 2014-03-18, Šiaulių TI skirtingais laikotarpiais buvo laikomas kamerose: kameroje Nr. 66 2012-10-18 ir tą dieną pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,26 kv. m. iki 2,83 kv. m.; kameroje Nr. 104 nuo 2012-10-19 iki 2012-10-23, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,77 kv. m. iki 18,86 kv. m.; kameroje Nr. 13 nuo 2013-05-29 iki 2012-05-31, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 5,29 kv. m. iki 7,94 kv. m. ir toje pačioje kameroje nuo 2013-06-05 iki 2013-06-07, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,97 kv. m. iki 7,94 kv. m.; kameroje Nr. 102 nuo 2013-10-29 iki 2013-10-31, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 5,54 kv. m. iki 8,32 kv. m., taip pat toje pačioje kameroje nuo 2014-03-05 iki 2014-03-18, kai pareiškėjui tekęs plotas 4,16 kv. m. iki 8,32 kv. m.

Taigi, iš viso ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 24 paras, iš kurių 1 parą, pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 1 parą pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje normos.

Įvertinus tai, kad atsakovo pateiktoje pažymoje fiksuojamas kameroje buvusių asmenų skaičius 7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min., bei tai, kad vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimas nustatytas asmens pristatymo į Šiaulių TI dieną, t. y., 2012 m. spalio 18 d., teismas sprendžia, kad ploto normos pažeidimas pareiškėjui negalėjo būti itin intensyvus, kadangi tą dieną, kai asmenys yra pristatomi į Šiaulių TI, su jais yra atliekamos registravimo, kratos, švarinimo ir kt. procedūros, todėl asmuo į kameras iškart nebūna pristatomas. . Įvertinus tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad ploto normos reikalavimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas 1 parą.

Dėl kamerų įrengimo ir pareiškėjo laikymo sąlygų

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybėmis, jog kamerose gultai įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus ploto, kameros buvo blogai ventiliuojamos, langai neatsidarydavo, trūkdavo oro; kai kuriose kamerose langai padengti apsaugine plėvele, dėl ko nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas

Vadovaujantis byloje atsakovo pateiktos 2015-08-10 pažymos Nr. 62/08-807 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 35-38) duomenimis, Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra: prie grindų pritvirtintos metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); kėdė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukai patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1vienetas patalpai); 1 šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, jog tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.

Minėtųjų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatyta, kad kameroje prie grindų turi būti pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6. punktas). Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, kad minėtoji Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto nuostata nereglamentuoja konkrečių reikalavimų atsakovui dėl patalpose esančių lovų įrengimo. Taip pat tokių reikalavimų nenumato ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Vadinasi, lovų įrengimas yra atsakovo diskrecijos teisė nuspręsti dėl tinkamiausio kamerų užstatymo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl netinkamo gultų įrengimo yra atmestinas.

Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje reglamentuojamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, kuris be kitų nustato, jog kamerose turi būti natūralus arba dirbtinis vėdinimas (14.10 punktas). Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo pateiktos 2015-08-10 pažymos Nr. 62/08-807 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, matoma, kad Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos. Vadovaujantis 2012-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-254 duomenimis, nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (b. l. 45-50). Tokie pat patikrinimo rezultatai nustatyti atliekant periodinius patikrinimus 2013-06-26 ir 2014-09-25 (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224, b. l. 53-60; 2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406, b. l. 69-72). Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, pažeidimų, susijusių su Šiaulių TI kamerų vėdinimu, nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose langai užtamsinti apsaugine plėvele, dėl to nebūdavo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Be to, nurodė, kad dirbtinė šviesa veikė dieną ir naktį. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas). Pažymėta, jog pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas.

Taigi, iš pateikto pareiškėjo apibūdinimo ir teisinio reguliavimo sprendžiama, kad toks įrengimas atitinka teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus aptariamu aspektu. Be to, dėl tokio kamerų įrengimo sąlygų ir kitų kalinimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą, todėl darytina išvada, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore

Vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Taigi, minėtąją nuostatą įtvirtina ir Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (b. l. 78).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells).

Pareiškėjas neneigia, jog teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo užtikrinta. Be to, byloje nėra duomenų, jog gydytojai pareiškėją būtų pripažinę ligoniu ir jo atžvilgiu būtų išdavę išvadą, lemiančią ilgesnę pareiškėjo pasivaikščiojimo gryname ore trukmę.

Teismas neturi pagrindo abejoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su aplinkybe, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose jis, neturėdamas įpročio rūkyti, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) (ginčui aktuali 2012 06 21 įstatymo Nr. XI-2102 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šią nuostatą detalizuoja 14 punktas, kuris numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-523-14).

Vadovaujantis byloje atsakovo pateiktos 2015-08-06 pažymos „Dėl N. V.“ Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, sprendžiama, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją prašymų (pareiškimų), skundų nėra pateikęs (b. l. 34).

Atkreiptinas dėmesys, jog tiek 2013-07-09 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224, taip pat ir 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (b. l. 54, 70). Byloje atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra teikęs prašymų ir/ar skundų dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI administracijai (b. l. 34, 39 ).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kameroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Minėta, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. trumpą pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Šiaulių TI, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių TI administraciją, be to, nesant byloje įrodymų, kad atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2014 m. kovo 18 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą) tiktai 1 parą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. V. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo N. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.