- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-07
- Bylos Nr.
- 3K-3-233/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Juozas Šerkšnas, Algis Norkūnas, Sigita Rudėnaitė
- Ieškovas
- BUAB „Automobilių versmė“
- Atsakovas
- AB Ūkio bankui
- Trečiasis asmuo
- A. M., K. P., AB bankas „Hansabankas“
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Automobilių versmė“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Automobilių versmė“ ieškinį atsakovui AB Ūkio bankui dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: A. M., K. P., AB bankas „Hansabankas“, bankrutuojanti UAB „Ivanas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas banko civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas, kilus ginčui po to, kai pagal trečiojo asmens A. M. AB bankui „Hansabankas“ 2004 m. liepos 8 d. sudarytą mokėjimo pavedimą Nr. 1 pervesti 80 000 Lt – mokestį pagal 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartį – gavėjui UAB „Automobilių versmė“, šio kredito įstaiga, t. y. atsakovas AB Ūkio bankas, iš mokėtojo gautas lėšas įrašė ne į gavėjo, bet į trečiojo asmens UAB „Ivanas“ atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą mokėjimo pavedime. Ieškovas bankrutavusi UAB „Automobilių versmė“ prašė teismo priteisti iš atsakovo 80 000 Lt žalą, kuri atsirado dėl banko netinkamai įvykdyto pirmiau nurodyto mokėjimo pavedimo; ieškovo vertinimu, atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, pažeidė Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (2003 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. IX–1596 redakcija; Žin., 2003, Nr. 61–2753, toliau – ir Mokėjimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, 10 straipsnio 4 dalį, jis yra kaltas dėl to, kad ieškovas negavo 80 000 Lt pajamų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Automobilių versmė“ 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartimi už 120 000 Lt mokestį perleido trečiajam asmeniui A. M. reikalavimo teisę išieškoti skolą iš debitoriaus V. A. Ieškovas nurodė, kad A. M. tinkamai įvykdė prievolę ir už reikalavimo perleidimą sumokėjo UAB „Automobilių versmė“ 120 000 Lt mokestį taip: 40 000 Lt – į kasą grynais pinigais, 80 000 Lt – mokėjimo pavedimu į AB Ūkio banke esančią ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovas taip pat argumentavo, kad prievolė sumokėti 80 000 Lt neįvykdyta dėl atsakovo kaltės; nors mokėtojo 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo pavedime nurodytas ne lėšų gavėjo sąskaitos banke numeris, dėl ko lėšos pateko ne į ieškovo sąskaitą, tačiau bankas turėjo būti atidus ir kontroliuoti pateiktus duomenis, t. y. matyti, kad mokėjimo pavedime lėšų gavėjas įvardytas UAB „Automobilių versmė“ ir kad nurodytas sąskaitos numeris kito juridinio asmens; atsakovas turėjo atkreipti dėmesį ne į sąskaitos numerį, bet į mokėjimo nurodyme įvardytą lėšų gavėjo pavadinimą. Teismas šiuos ieškovo argumentus pripažino nepagrįstais ir neatitinkančiais Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatų, kad asmuo, pateikęs mokėjimo nurodymą, atsako kredito įstaigai už jo rekvizitų teisingumą. Nors ieškovas nereiškė pretenzijų nei A. M., nei cesijos sutartį ieškovo vardu pasirašiusiam direktoriui K. P. ir laikė, jog A. M. iš cesijos sutarties kilusią prievolę įvykdė, tačiau teismas vertino, kad A. M. prievolės neįvykdė. Teismas siūlė ieškovui keisti netinkamą šalį tinkama ar tikslinti reikalavimus, tačiau šis atsisakė (CPK 45 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nebuvo saistomas teisinių santykių su cesijos sutarties šalimis; vykdant 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo pavedimą, žalos nepadarė. Teismo vertinimu, tai nėra žala dėl delikto, už kurią atsakovas atsako subsidiariai, nes skolininkų prievolės nevienarūšės, ir ieškovas nereiškia reikalavimų trečiajam asmeniui A. M. Atsakovas buvo A. M. nurodymų vykdytojas ir savo veiksmais nepadarė žalos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovo – banko – civilinė atsakomybė kyla, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad bylos medžiaga, taip pat teismų praktikos nuostatos bylose dėl banko civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo suponuoja pagrindą atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti; bankų veikloje remiamasi stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais; prievolė saugoti priimtas lėšas įtvirtinta įstatymo, bankų statutų normų. Bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budriam, atidžiam ir kontroliuoti pateikiamus dokumentus, kai atliekamos banko operacijas; neįvykdžius prievolės išsaugoti lėšas, taikytina deliktinė arba sutartinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvykdė mokėjimo pavedimą, nepaisydamas nurodytos lėšų gavėjo ir jo sąskaitos numerio neatitikties; apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiais veiksmais atsakovas pažeidė Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnio 4 dalį; bankas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek reikalaujama, veikiant pagal bankinės veiklos principus ir standartus. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindas pripažinti niekiniu mokėjimo pavedimą, įvykdytą esant netiksliems mokėjimo nurodymo rekvizitams; tai neatitiktų protingumo principo (CPK 3 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, sprendžiant dėl atsakovo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, būtina remtis profesinio rūpestingumo kriterijumi. Kolegijos vertinimu, atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek to reikalaujama pagal bankinės veiklos principus ir standartus, ir kad šiuo atveju banko civilinę atsakomybę gali nulemti lengviausia kaltės forma – nepakankamas atidumas, klaida. Kolegija pažymėjo, kad, kilus abejonių dėl pinigų pagal ginčo mokėjimo nurodymą gavėjo, atsakovas turėjo atsisakyti vykdyti tokį mokėjimo nurodymą, reikalauti duomenų tikslinimo. Nagrinėdama klausimą dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos, kolegija priėjo išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti šios sąlygos, būtinos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti; pinigų gavėjo UAB „Automobilių versmė“ tikroji valia buvo tai, kad A. M. lėšas pervestų ne į UAB „Automobilių versmė“, bet į UAB „Ivanas“ sąskaitą; nurodyta aplinkybė išplaukia iš ieškovo buvusio direktoriaus K. P. prašymo, kuriame jis nurodė A. M. pervesti 80 000 Lt pagal cesijos sutartį ir nurodė konkretų sąskaitos numerį; šiame prašyme apskritai nenurodytas pinigų gavėjas; A. M. įrašė į mokėjimo pavedimą jam nurodytą sąskaitos numerį. Iš apeliacinės instancijos teismui K. P. duotų paaiškinimų taip pat matyti, kad jis nenurodė A. M. apie tai, kad lėšų gavėjas yra UAB „Automobilių versmė“. Kolegija sprendė, kad UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus tikroji valia buvo nurodymas pervesti pinigus į UAB „Ivanas“ sąskaitą; tokia išvada patvirtinama ir aplinkybe, kad A. M. ir UAB „Automobilių versmė“ 2004 m. liepos 14 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, kuriuo UAB „Automobilių versmė“ patvirtino, jog neturi pretenzijų A. M., atsižvelgiant į pervestus 80 000 Lt. Kolegija vertino, kad tokia ieškovo direktoriaus (valdymo organo) valia buvo logiška ir suprantama, nes cesijos sutarties vykdymo metu ieškovo sąskaita buvo antstolių areštuota, pinigai, patekę į bendrovės sąskaitą, negalėjo būti naudojami bendrovės administracijos nuožiūra; be to, K. P. turėjo apie 75 proc. UAB „Ivanas“ akcijų, kurį laiką jis dirbo šios bendrovės direktoriaus pavaduotoju, vėliau – ieškovo vadovu, kasininku; taigi jis buvo saistomas abiejų bendrovių. Kolegija pripažino teisingais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmais nepadaryta žalos ieškovui; atsakovas buvo A. M. nurodymo vykdytojas, tuo tarpu iš byloje esančio cesijos sutarties šalių sudaryto tarpusavio įsiskolinimo suderinimo akto, kuriuo šalys pareiškė neturinčios viena kitai pretenzijų pagal cesijos sutartį, matyti, kad realios žalos ieškovui neatsirado; be to, iš apeliacinės instancijos teismui trečiojo asmens K. P. pateiktų paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, kad UAB „Ivanas“ patvirtino, jog gavo 80 000 Lt, kurių dalį, t. y. 41 000 Lt, išmokėjo K. P., o kitą dalį (55 127,74 Lt) sumokėjo į UAB „Automobilių versmė“ kasą, nurodė, jog mokama pagal 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas bankrutavusi UAB „Automobilių versmė“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatas, sprendžiant dėl banko civilinės atsakomybės; padarė nepagrįstas išvadas dėl sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti; nukrypo nuo teisinio priežastinio ryšio sampratos, formuojamos teismų praktikos ir teisės doktrinos. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas priežastinio ryšio nebuvimą tuo, kad UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus valia dėl 80 000 Lt pervedimo buvo tai, kad lėšos patektų į UAB „Ivanas“ sąskaitą, neatsižvelgė į tai, jog ieškinys pareikštas bankroto administratoriaus, ginančio ieškovo kreditorių interesus, tarp jų Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo; neįvertino valdymo organo veiksmų tuo aspektu, kad jais pažeista viešoji tvarka ir gera moralė, ieškovo kreditorių teisėti interesai, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis, 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.81 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo dvi sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtus veiksmus ir kaltę, tačiau laikė, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurią prašo ieškovas priteisti. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami nuostoliai, kurie pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Priežastiniam ryšiui nustatyti pakanka konstatuoti aplinkybes apie tai, kad neteisėti veiksmai prisidėjo prie negatyvių pasekmių (žalos) atsiradimo. Pagal teismų praktikos ir teisės doktrinos nuostatas priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus: nustatant faktinį (sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų) ir teisinį priežastinį ryšį, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo; nustatant teisinį priežastinį ryšį, vertintini atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybė neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Tik visapusiškai išanalizavus atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, galima konstatuoti priežastinio ryšio buvimą arba nebuvimą, tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė. Tuo tarpu tarp atsakovo apeliacinės instancijos teismo konstatuotų neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys; atsakovo neteisėti veiksmai lėmė tai, kad ieškovas negavo 80 000 Lt. Šiuo atveju svarbu tai, kad neteisėtus veiksmus atliko bankas, t. y. specializuota finansinė institucija, kurios pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrą banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, saugumą. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje išreiškė abejonių dėl realios žalos ieškovui atsiradimo, tačiau nustatyta, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų 80 000 Lt, kurie turėjo būti sumokėti ieškovui, į jo sąskaitą nepateko; pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tai yra ieškovui padaryta žala. Vadinasi, yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad tikroji UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus valia buvo tai, kad lėšos patektų į kitos bendrovės sąskaitą, suponavo pareigą teismui tirti, ar tokie UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus (valdymo organo) veiksmai nėra piktnaudžiavimas teise, neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nepažeidžia ieškovo kreditorių interesų, kuriuos gindamas, administratorius pareiškė ieškinį byloje; byloje sprendžiamo ginčo aktualumas yra tas, kad priimti sprendimai gali nulemti ne tik šalių, bet ir kitų asmenų, t. y. kreditorių, padėtį, jų galimybes nors iš dalies patenkinti finansinius reikalavimus; kasacinis teismas šiuo atveju turi ginti byloje esantį viešąjį interesą.
2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, taikymo ir aiškinimo praktikos; tvirtindamas, kad Mokėjimų įstatymo normų nustatytas mokėjimo pavedimo rekvizitų nesilaikymas nėra pagrindas pripažinti niekiniu įvykdytą mokėjimą, teismas nepagrįstai netaikė CK 1.81 straipsnio, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalių, 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos yra imperatyviosios; jose nustatytais būtinais mokėjimo nurodymo rekvizitais turi vadovautis kredito įstaigos; apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė šias įstatymo įtvirtintas nuostatas. Vadinasi, neliko abejonių dėl atsakovo įvykdyto mokėjimo nurodymo neatitikties imperatyviosioms įstatymo normoms; pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį toks sandoris yra niekinis ir negalioja, o pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris yra savaime negaliojantis, nesukuria teisinių padarinių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepaisė tokio nustatyto teisinio reglamentavimo, nes sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti niekiniu įvykdytą mokėjimo pavedimą. Konstatavus atsakovo imperatyviųjų teisės normų nepaisymo faktą, nėra pagrindo tvirtinti, kad 2004 m. liepos 14 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktu ieškovas patvirtino cesijos sutarties tinkamą įvykdymą; esminis niekinio sandorio požymis yra tai, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti; niekinio mokėjimo pavedimo patvirtinimas taip pat yra niekinis ir negalioja. Nelaikytini reikšmingais apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad esą UAB „Automobilių versmė“ tikroji valia – pervesti pinigus į UAB „Ivanas“ sąskaitą; kai pažeidžiamos imperatyviosios įstatymo normos, net ir nukentėjusio asmens sutikimas dėl to, kad jam būtų daroma žala ar ji padidėtų, nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad byloje teisingai nustatyta, jog UAB „Automobilių versmė“ dėl 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutarties vykdymo nepatyrė žalos arba jos dydis, dingus daliai buhalterinių dokumentų, neįrodomas; ieškovas pareiškė nesąžiningą ieškinį; jam atstovaujančios administratorės nuomonė dėl cesijos sutarties įvykdymo nesutampa su buvusio bendrovės direktoriaus K. P. nuomone, todėl nurodyti asmenys turėtų derinti savo pozicijas, sprendžiant dėl buvusio direktoriaus sprendimais įmonei padarytos žalos ar privedimo prie bankroto, ir tokiu atveju veikti pagal Įmonių bankroto įstatymą. Šiuo atveju vertintina, kad administratorė pareiškė reikalavimą atlyginti nesamą žalą iš asmens, turinčio pinigų. Kasatorius nepagrįstai pažymi, kad skundas saistomas viešojo intereso gynimu; administratoriui nesuteikta papildomos teisės valstybės interesą ginti labiau, negu kitų turto savininkų interesus, be to, Įmonių bankroto įstatymo nustatytas tam tikras mechanizmas, t. y. kreditorių eilė, garantuoja ir valstybės intereso gynimą. Pagal CK 6.247 straipsnį asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kuri tiesiogiai susijusi su to asmens veiksmais, yra jo veiksmų rezultatas. Kasatorius nepagrįstai ir neteisėtai argumentuoja apie esą galiojančią netiesioginę įtaką žalai atsirasti, „tolimesnį ryšį“ su žala. Kasatoriaus teiginys, kad pakanka nustatyti aplinkybę, jog asmuo prisidėjo prie žalos atsiradimo, nereiškia, kad AB Ūkio bankas kaip nors prisidėjo prie žalos kasatoriui atsiradimo. Kasatorius apskritai ignoruoja bylos aplinkybes, kad pinigų gavėjo UAB „Automobilių versmė“ valia buvo gauti 80 000 Lt į UAB „Ivanas“ sąskaitą ir kad taip ir buvo padaryta; cesijos sutarties šalys sudarė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, kuriame konstatavo, kad cesijos sutartis įvykdyta. Kasacinio skundo argumentai, kad buvusio UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus veiksmai (A. M. duotas nurodymas pervesti pinigus į UAB „Ivanas“ sąskaitą) nepašalina banko atsakomybės, laikytini nelogiškais; bankas pervedė pinigus mokėjimo nurodyme įvardytai bendrovei; pagaliau, jeigu dėl netinkamo pinigų pagal cesijos sutartį pervedimo ieškovui tikrai būtų padaryta žalos, tai šiuo atveju UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus nurodymo buvimas ar nebuvimas neturėtų įtakos atsakovo atsakomybei, jis apskritai nėra tinkamas atsakovas byloje. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą siūlė ieškovui keisti atsakovą tinkamu, bet šis atsisakė. Pagal Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytas, kai gavėjo kredito įstaiga pagal mokėjimo nurodymą gauna lėšas iš mokėtojo kredito įstaigos; tokiu atveju mokėtojo piniginė prievolė gavėjui pasibaigia (9 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, bankroto administratoriui (ieškovui) įrodžius, kad ginčo suma turėjo būti sumokėta ne UAB „Ivanas“, bet tiesiogiai UAB „Automobilių versmė“, gali būti laikoma, jog A. M. prievolės sumokėti pinigus pagal cesijos sutartį neįvykdė, todėl privalo įvykdyti. Jam tai padarius, galimas kredito įstaigos ir kliento, šiuo atveju – A. M., ginčo sprendimas Mokėjimų įstatymo penktajame skirsnyje nustatyta tvarka, nes tik tokiu atveju A. M., bet ne ieškovui galbūt atsirastų žalos. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl esą niekinio, todėl negaliojančio 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymo; mokėjimo nurodymas nėra sandoris, tai pinigų mokėjimo priemonė (CK 6.930 straipsnio 1 dalis). Nurodyto dokumento galiojimas arba negaliojimas niekaip nedaro įtakos banko teisėms ir pareigoms, nes bankas nėra nei pinigų gavėjas, nei siuntėjas, bet tik mokėjimo nurodymą vykdanti kredito įstaiga; be to, ieškovas šį dokumentą pradėjo ginčyti tik kasacinėje instancijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
UAB „Automobilių versmė“ 2004 m. liepos 7 d. cesijos sutartimi perleido trečiajam asmeniui A. M. už 120 000 Lt mokestį reikalavimo teisę išieškoti skolą iš debitoriaus V. A. A. M. 2004 m. liepos 8 d. sumokėjo grynais pinigais 40 000 Lt pagal kasos pajamų orderio kvitą; jis taip pat 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 pavedė bankui AB bankui „Hansabankas“ pervesti gavėjui UAB „Automobilių versmė“ 80 000 Lt į sąskaitą AB Ūkio banke; mokėjimo pavedime nurodytas trečiojo asmens UAB „Ivanas“ sąskaitos numeris. AB Ūkio bankas 80 000 Lt įskaitė į UAB „Ivanas“ sąskaitą. Ieškovas bankrutavusi UAB „Automobilių versmė“ nereiškia pretenzijų A. M. ir K. P., ginčija, kad bankas neatsako už ieškovo patirtą 80 000 Lt žalą, kuri atsirado dėl to, jog nurodytos lėšos įskaitytos ne į gavėjo pagal pirmiau nurodytą mokėjimo pavedimą sąskaitą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje teismai vienodai vertino tuos pačius faktus, konstatuodami, kad atsakovas – AB Ūkio bankas – nebuvo saistomas teisinių santykių su cesijos sutarties šalimis; vykdant 2004 m. liepos 8 d. mokėjimo pavedimą, žalos nepadarė. Teismo vertinimu, tai nėra žala dėl delikto, už kurią atsakovas atsako subsidiariai, nes skolininkų prievolės nevienarūšės, ir ieškovas nereiškia reikalavimų trečiajam asmeniui A. M. Atsakovas buvo A. M. nurodymų vykdytojas ir savo veiksmais nepadarė žalos.
Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatas, sprendžiant dėl banko civilinės atsakomybės ir kt. tačiau su tokiais kasacinio skundo motyvais teisėjų kolegija negali sutikti. CK 6.247 straipsnio nuostatos reglamentuoja civilinės teisės pažeidimo elementą – priežastinį ryšį, o CK 6.249 straipsnio nuostatos pateikia žalos ir nuostolių sampratą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nuomonė dėl cesijos sutarties įvykdymo nesutampa su ankstesnio šios bendrovės direktoriaus K. P. pozicija. CK 6.247 straipsnyje kategoriškai ir be išlygų nustatyta, kad asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kuri tiesiogiai susijusi su to asmens veiksmais, yra jo veiksmų rezultatas. Vadovaujantis Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 5 punktu, mokėjimo nurodymo pateikėjas atsako už kredito įstaigai pateikto mokėjimo nurodymo rekvizitų teisingumą; 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytas, kai gavėjo kredito įstaiga pagal mokėjimo nurodymą gauna lėšas iš mokėtojo kredito įstaigos. Tik tada pasibaigia mokėtojo piniginė prievolė gavėjui (Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad pinigų gavėjo UAB „Automobilių versmė“ valia buvo aiški – gauti 80 000 Lt į UAB „Ivanas“ sąskaitą (T. 1, b. l. 40), po to cesijos sutarties šalys UAB „Automobilių versmė“ ir A. M. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, konstatuodamos, kad cesijos sutartis įvykdyta, įsiskolinimų nėra (T. 1, b. l. 52), todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad UAB „Automobilių versmė“ gavo pinigus pagal cesijos sutartį. Kasatoriaus teiginiai, kad buvusio UAB „Automobilių versmė“ direktoriaus veiksmai, nurodant pinigus pagal cesijos sutartį pervesti į UAB „Ivanas“ sąskaitą, nepašalina AB Ūkio banko atsakomybės dėl pinigų pervedimo į UAB „Ivanas“ sąskaitą ir jų negavimo UAB „Automobilių versmė“ sąskaitoje, yra nepagrįsti, nes, AB Ūkio bankui įvykdžius pinigų mokėtojo A. M. ir pinigų gavėjo valią pinigus pervesti nurodytai bendrovei, AB Ūkio banko kaltės negalima konstatuoti.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, neatkreipė dėmesio į Mokėjimų įstatymo normų nustatytą mokėjimo pavedimo rekvizitų laikymąsi. Su šiais ir kitais kasacinio skundo motyvais teisėjų kolegija negali sutikti, nes neginčijamai nustatyta, jog UAB „Automobilių versmė“ pinigus pagal ginčijamą cesijos sutartį gavo, o pinigų gavimą patvirtino nurodydama, kad įsiskolinimų nėra.
Esant tokioms aplinkybėms byloje kasacinio skundo motyvais keisti ar naikinti priimtus teismų procesinius sprendimus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.