Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį areštu 50 parų;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį areštu 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 60 parų.

Į paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 5 d. (1 para).

Iš jo buvo priteista nukentėjusiesiems N. S., J. S. ir E. S. – po 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, L. S. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. rugsėjo 4 d. apie 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, tyčiniais veiksmais, galinčiais sukelti jaunesniam nei 16 metų asmeniui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, atliko jaunesnių nei 16 metų asmenų – J. S., gim. (duomenys neskelbtini), L. S., gim. (duomenys neskelbtini), N. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. S., gim. (duomenys neskelbtini), tvirkinimo veiksmus, o būtent: nukentėjusiesiems girdint, L. S., J. S. ir N. S. liepė leisti jam pagraibyti už lytinių organų, sakydamas, kad jiems bus nuo to geriau, E. S. sakydamas, kad iškiš savo varpą ir jis jam čiulps, bei nukentėjusiesiems matant, ranka per drabužius rankomis lietė L. S., J. S., N. S. ir E. S. lytinius organus;

1.2. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia uždegtu žiebtuvėliu nudegino mažamečiui L. S., gim. (duomenys neskelbtini), dešinės plaštakos pirmą pirštą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas mažamečio nukentėjusiojo L. S. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka nuteistasis R. R.. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė prielaidomis, tiek jo, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus vertino selektyviai, nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus, liudytojų A. Z. ir L. S. siekį jam pakenkti, taip pažeidė in dubio pro reo (visos nepašalintos abejonės aiškinamos kaltininko naudai) principą. Grįsdamas šiuos savo teiginius, nuteistasis apeliaciniame skunde aprašo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, cituoja atskiras jų dalis, jas savaip analizuoja ir daro išvadą, kad šie parodymai nepatikimi bei nepakankami laikyti juos tinkamais įrodymais jo kaltei pagrįsti. Taigi, nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes (veikų kvalifikavimo klausimas šioje byloje nekeliamas).

6. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai nustatė veikų, už kurias apeliantas nuteistas, faktines aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad iš esmės visi byloje surinkti įrodymai buvo pakankamai išsamiai ištirti ir teismo aptarti: apklausti bylai reikšmingas aplinkybes galintys nurodyti liudytojai, siekiant pašalinti prieštaravimus bei patikslinti aplinkybes, perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, išvardinti rašytiniai bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta teismo ištirtų įrodymų analizė, išdėstyti teismo motyvai, kodėl vieni ar kiti duomenys pripažįstami įrodymais, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ir kokios išvados jais remiantis daromos. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, išsamiai jų nebekartoja, o atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

7. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimo bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – tokių asmenų parodymai, bei išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiaisiais ir kuriems jie pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai, daiktiniai, rašytiniai įrodymai. Savaime suprantama, kad ypatingą reikšmę tokiose bylose turi pačių asmenų, prieš kuriuos buvo atliekami tvirkinimo veiksmai, parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie neesminiai prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko. Nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie yra išties reikšmingi bei svarbūs. Kita vertus, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2013, 2K-294-648/2017). Nagrinėjamu atveju skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šių reikalavimų buvo laikytasi.

8. Nuteistasis R. R. viso proceso metu tvirtino, kad mažamečių nukentėjusiųjų L. S., J. S., N. S. ir E. S. jis netvirkino, mažamečiui L. S. piršto žiebtuvėliu nedegino. Pasak nuteistojo, mažamečiai jį apkalbėjo paveikti motinos A. Z. ir močiutės L. S., kadangi jos siekia su juo susidoroti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos nuteistojo R. R. parodymus įvertino kaip tiesiog jo pasirinktą gynybos versiją, kadangi ją paneigia byloje surinktų įrodymų visetas: nukentėjusiųjų mažamečių L. S. ir N. S. parodymai, iš dalies nukentėjusiųjų mažamečių K. S. ir R. B. parodymai, liudytojų L. S., L. B., A. S. parodymai, specialisto išvada dėl L. S. sužalojimo bei kiti. Čia pažymėtina, kad baigiamosios kalbos metu apeliacinės instancijos teisme apeliantas nurodė, kad A. Z. jį apkalba tyčia, siekdama gauti iš jo pinigų. Tai naujas jo motyvas, kodėl turėtų būti atmesti mažamečių vaikų motinos parodymai, kuris niekuo nepagrįstas kaip ir kiti, nurodyti jo skunde.

9. Mažamečiai nukentėjusieji L. S. ir N. S., apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė pakankamai konkrečius parodymus apie nuteistojo R. R. seksualinio pobūdžio veiksmus prieš juos bei jų mažamečius brolius J. S. ir E. S. bei L. S. sužalojimą nudeginant jam pirštą. Pasak nukentėjusiojo L. S., įvykio metu jis tėvo namuose buvo su broliais N., J. ir E. Jo tėvas gėrė alų su R. Jis su broliais sėdėjo pavėsinėje. Prie jų atėjo R. ir žiebtuvėliu nudegino jam nykštį. Iš pradžių nieko nejautė, paskui pajuto karštį. R. lietė jo, brolių N. ir E. tarpukojus. Taip pat R. broliui E. siūlė čiulpti jo lytinį organą (1 t., 58–59, 62 b. l.). Nukentėjusysis N. S. patvirtino, kad įvykio metu savo tėvo namuose buvo kartu su broliais L., J. ir E. Jis su broliais sėdėjo pavėsinėje. Į pavėsinę atėjo tėvo draugas R. Tuo metu jų tėvas miegojo ir nieko nematė. R. nudegino L. pirštą. Po to R. jam ir broliams lietė tarpukojį. R. tai darė iš išorės suėmęs, suėmė nestipriai, laikė neilgai (1 t., b. l. 60–61, 62). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, mažamečių nukentėjusiųjų parodymai apie jų patirtus nuteistojo R. R. seksualinio pobūdžio veiksmus bei fizinį smurtą prieš mažametį L. S. iš esmės yra nuoseklūs bei sutampa. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažamečius buvo panaudotos neprocesinio poveikio priemonės, byloje nėra. Tokių duomenų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose dėl mažamečių tvirkinimo ar kitokio seksualinio pobūdžio prieš juos dažniausiai vaikai neturi žinių, kad galėtų laisvai sukurti įvykio aplinkybes. Nukentėjusieji parodymus davė laisvai pasakodami bei atsakinėdami į jiems užduodamus klausimus, apie nuteistojo R. R. prieš juos atliktus veiksmus parodydami ant jiems paduoto žaislo. Atsižvelgus į tai, kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad mažamečių nukentėjusiųjų L. S. ir N. S. parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi. Pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus visiškai pagrįstai pripažino vienais iš apelianto kaltės įrodymų, daryti priešingą išvadą kolegija neturi pagrindo.

10. Tai, kad nuteistasis R. R. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažamečius L. S., N. S., J. S., E. S. ir panaudojo fizinį smurtą prieš L. S., mažamečiai nukentėjusieji L. S., J. S. ir N. S. papasakojo ir kitiems asmenims, t. y. liudytojams A. S. (tėvui), A. Z. (motinai), L. S. (močiutei). Šie liudytojai teisiamajame posėdyje patvirtino, kad po įvykio L. S., J. S. ir N. S. jiems papasakojo apie tai, kad ir kaip R. R. lietė jų lytinius organus, kaip nudegino L. pirštą. Specialisto išvada patvirtina, kad L. S. terminis odos nudegimas dešinės plaštakos pirmame piršte buvo padarytas dėl aukštos temperatūros ar liepsnos 2020 m. rugsėjo 4 d. ir galėjo būti padarytas deginant žiebtuvėliu; dėl šio sužalojimo L. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 45 b. l.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas visus šiuos įrodymus įvertino ne tik atskirai, bet ir visumoje bei padarė pagrįstą išvadą, kad jie esminėse aplinkybėse sutampa bei vienas kitą papildo. Taigi, pirmosios instancijos teismas visais šiais įrodymais pagrįstai vadovavosi nustatydamas nuteistojo R. R. kaltę dėl mažamečių L. S., N. S., J. S. ir E. S. tvirkinimo ir mažamečio L. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad mažamečiai nukentėjusieji L. S. ir N. S. nuteistąjį R. R. apkalba, jų motina A. Z. ir močiutė L. S. padarė jiems poveikį, nes siekia jam pakenkti dėl jo girtavimo su vaikų tėvu A. S.. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų įrodymų visuma. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kokie nors tretieji asmenys, tarp jų – mažamečių motina ar močiutė, būtų primokinę vaikus duoti melagingus parodymus. Apie vaikų emocinę būseną po įvykio galima spręsti iš liudytojos L. B. parodymų. Pagal šios liudytojos parodymus įvykio dieną pas ją į namus atbėgusios dukra R. B. ir jos draugė K. S. buvo susijaudinusios ir verkė; K. S. liudytojai papasakojo, kad parke jai grasino R. R.; apie tai liudytoja telefonu pranešė K. S. motinai A. Z.. Kad nuteistasis R. R. parke grasino K. S., patvirtina mažamečių nukentėjusiųjų L. S. ir N. S. parodymai, liudytojos L. S. parodymai. Liudytoja L. S. parodė, kad parke K. S. priekaištavo R. R. dėl nederamo elgesio su jos broliais. Kaip matyti iš liudytojų A. S., L. S. ir A. Z. parodymų, mažamečiai nukentėjusieji L. S., N. S. ir N. S. iš karto po įvykio jiems papasakojo apie R. R. prieš juos atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus bei fizinio smurto panaudojimą prieš L. S.. Svarbu yra ir tai, kad vaikų motina A. Z. iš savo mažamečių vaikų sužinojusi apie R. R. prieš juos pavartotus seksualinio pobūdžio veiksmus, nedelsdama kreipėsi į policijos pareigūnus. Kolegija visų šių liudytojų ir mažamečių nukentėjusiųjų parodymuose jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų, kurie leistų abejoti jų parodymų patikimumu, nenustatė. Galų gale, mažamečių motinos A. Z. ir jų močiutės L. S. piktinimasis vaikų tėvo A. S. ir nuteistojo R. R. išgertuvėmis yra savaime suprantamas, tuo labiau, kai kartu su vaikais tuo metu nebuvo jokio kito blaivaus suaugusiojo. Visgi, tai dar neįrodo, kad A. Z. ar L. S. primokė vaikus sakyti netiesą byloje. Tiek vaikų emocinė būsena iš karto po įvykio, tiek vėlesnėse jų apklausose duoti parodymai bei kiti anksčiau jau aptarti bylos įrodymai, jų visuma paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl bet kokios įtakos mažamečių nukentėjusiųjų parodymų turiniui.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nurodo, kad buvo padarytas esminis baudžiamo proceso pažeidimas – pažeista jo teisė į gynybą, nes ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Nuteistojo teigimu, gynėjo dalyvavimas dėl jo sveikatos būklės buvo būtinas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tačiau, ir su šiuo apelianto skundo argumentu teisėja nesutinka. BPK 51 straipsnio 1 dalyje yra numatyti atvejai, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Vienas iš jų nurodytas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte: gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiu atveju, jei gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo paskirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos parinktą gynėją (BPK 51 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad asmuo turi fizinių ar psichinių trūkumų, teismas turi išsiaiškinti, ar tokie trūkumai neleidžia įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teise į gynybą.

13. Kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta privalomų gynėjo dalyvavimo pagal BPK 51 straipsnį pagrindų. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. buvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti gynėją, jis savo parašu patvirtino, kad suprato savo teises, nurodė, kad gynėjas jam nereikalingas (2 t., 13, 19–20, 48 b. l.). Todėl, ikiteisminio tyrimo metu jam niekas netrukdė pačiam pasirinkti sau tinkamą gynėją ir su juo sudaryti teisinių paslaugų teikimo sutartį, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

14. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo gauti duomenys, kad R. R. 2018 m. birželio 27 d. lankėsi pas psichiatrą, jam buvo nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, žalingas vartojimas, tačiau vien to nepakanka pripažinti, kad jis dėl savo psichinės būklės negali gintis pats ar kreiptis teisinės pagalbos į profesionalų teisininką, ką jis ir padarė jau priėmus skundžiamą teismo nuosprendį. Matyti, kad specialistui atlikus pirminį teismo psichiatrinį tyrimą, buvo padaryta išvada, jog skirti R. R. teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, nes nusikalstamų veikų padarymo metu jis galėjo ir dabar gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, su juo galima atlikti tyrimo veiksmus ir jis gali dalyvauti teismo posėdyje (2 t., b. l. 127). Byloje nėra jokių kitokių duomenų (medicininių dokumentų, teismų sprendimų dėl asmens civilinio veiksnumo apribojimo ir pan.), kurie keltų pagrįstų abejonių dėl R. R. psichinės sveikatos bei gebėjimo suprasti (suvokti) savo veiksmus (jų esmę) ir (ar) juos valdyti. Priešingai, iš bylos matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu R. R. elgėsi adekvačiai, nors kaltės ir nepripažino, tačiau iš esmės davė nuoseklius, išsamius parodymus, ir ikiteisminio tyrimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl savo psichikos būklės ar neįgalumo negali suprasti (valdyti) savo veiksmų ir jam būtinas gynėjas. Abejones dėl savo sveikatos būklės R. R. išdėstė tik apeliaciniame skunde. Atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nusikalstamų veikų padarymo metu ir vėliau vykstančio ikiteisminio tyrimo metu R. R. dėl jo turimos negalios ar psichinės sveikatos būklės negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, ir dėl to jam buvo privaloma užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Paminėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ar pažeista jo teisė į gynybą.

15. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti mažamečių nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas tik tuo, jog nuteistąjį R. R. išteisinus, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai iš jo turi būti nepriteisiami. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde neginčijo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio ir jokių argumentų dėl to nenurodė. Todėl detaliau dėl to teisėjų kolegija nepasisako, kadangi nustačius, jog R. R. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo nukentėjusiesiems civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti pagrindo nėra.

16. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra nepašalintų abejonių ar prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami nuteistojo naudai. Skundžiamame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. R. tvirkino mažamečius nukentėjusiuosius L. S., N. S., J. S. ir E. S. bei nesunkiai sutrikdė mažamečio nukentėjusiojo L. S. sveikatą, ir šias jo veikas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį. Dėl šių veikų išteisinti R. R. pagrindo nėra.

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį R. R. sudaro 131,94 Eur. Šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (3 t., b. l. 51–52).

18. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese gynėjas paskiriamas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

19. Kita vertus, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį.

20. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų išieškojimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-41-697/2021).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo R. R. turtinę padėtį ir gaunamas oficialias pajamas (bylos duomenimis, jis niekur nedirba), skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta 60 parų arešto bausmė, kurią jis turės atlikti areštinėje, bei priteisti civiliniai ieškiniai nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlygint. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, turi būti apmokamos iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. R. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo iš R. R.išieškoti 131,94 Eur išlaidas dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos.