Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Ramūno Mitkaus ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir Z. R. ieškinį atsakovei D. M., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes į bylos nagrinėjimą nebuvo kviečiami apklausti P. T., A. C. ir V. T.. Atsakovės veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.93 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas bei prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatoms. Trečiuoju asmeniu įtrauktas A. V. tik po teismo leido susipažinti su 1994 m. birželio 7 d. žemės sklypo skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktu. Teismas be jokių paaiškinimų atmetė ieškovų ieškinį, nepagrįstai nurodė, kad ieškovo nurodomas planas yra primityvus ir neinformatyvus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą netinkamai vertino civilinėje byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai pasikliovė vien tik abrisu bei laikė jį pagrindiniu žemės sklypo nustatymo šaltiniu. Teismas sprendime iškreiptai rašo, jog atsakovei D. M. po 2004 m. balandžio 5 d. 2,42 ha žemės sklypą paveldėjo iš tėtės V. M., o šalia gavęs žemę A. A. pradėjo riboženklių laužymą, kėlimą jų žemės sklypo link. Išgalvotas D. M. šmeižtas, kad 2011 m. gegužės 3 d. tikrinant gretimų sklypų teisingumą A. A. sutiko, kad riboženklis būtų perkeltas į Z. R., o vėliau į A. A. pusę. Nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas atsisakė priimti registruotą laišką dėl patikrinimo vykdymo, kai patikrinimo atlikimo dieną vykdytoje patikroje negalėjo dalyvauti dėl to, kad apie tai nežinojo, buvo išvykęs. Nepagrįstas teismo argumentas, kad sklypų ribos užfiksuotos Nekilnojamojo turto registro žemėlapyje nepasikeičia ir viena kitos nedengia, kadangi V. T. nubraižytame Nr. 732 1,08 ha žemės ploto plane aiškiai matyti, jog (duomenys neskelbtini) pietų krantu ieškovo sklypo riba pastumta į vakarus. Trūkstamos žemės dalį prie upelio (duomenys neskelbtini) dengia Z. R. žemė, kurios plotis šiame plane yra siauresnis. Teismas nepagrįstai remiasi tik trečiojo asmens Šakių žemėtvarkos skyriaus vedėjo A. V. paaiškinimais, kai realiai ne jis 1993-1994 metais matavo žemę.Teismui nenustačius ieškovams priklausančių žemės sklypo ribų, ieškovas niekada negalės atlikti geodezinių matavimų, nes trūksta 0,13 ha žemės rytinio krašto piečiau upelio (duomenys neskelbtini) kaimynystėje su D. M.. Nepagrįstai teismas priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei, kurios atstovė advokatė sprendime nenurodyta.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog turi būti iškviesti papildomi liudytojai, toks prašymas nepagrįstas, kadangi tokia apeliantui galimybė nebuvo ribojama nagrinėjant bylą teisme. Nepagrįstai teigia, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis ir CPK 4.93 straipsnio nuostatos, kadangi apeliantui ne kartą buvo atstatytos jo turimo 1,08 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) mstl., Šakių r. sav., ribos pagal paženklinimo parodymo aktus ir abrisą. A. nepagrįstai teigia, kad tik po teismo galėjo susipažinti su 1994 m. birželio 7 d. žemės sklypo skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktu. Žemės sklypo abrisas parengtas kartu su 1994 m. birželio 7 d. ir 1995 m. lapkričio 15 d. surašytais žemės sklypo (ų) skiriamų privačiam ūkui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktais. A. A. pasirašė ir sutiko su pamatuoto žemės sklypo ribomis, kurios užfiksuotos žemės sklypo abrise, šio fakto jis neneigė, todėl jis turėjo būti susipažinęs su paženklinimo akto turiniu dar 1994 metais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad apeliantui (ieškovui) A. A. priklauso 1,0800 ha žemės sklypas, esantis Šakių r. sav., (duomenys neskelbtini) mstl., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus ( b. l. 11). Iš laikino žemės sklypo plano matyti, kad apeliantui priklausantis žemės sklypo plotas (1,08 ha) susideda iš 0,94 ha žemės sklypo, esančio tarp upelio (duomenys neskelbtini) ir Šakių-Kauno vieškelio ir 0,14 ha žemės sklypo, esančio kitoje upelio (duomenys neskelbtini) pusėje (1 t., b. l. 14). Apeliantas ieškiniu reikalauja – nustatyti, jo žemės sklypo dalies (0,94 ha) tarp upelio (duomenys neskelbtini) ir Šakių-Kauno vieškelio ribas pagal Valstybinės įmonės registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis (toliau – ginčo sklypas).

Apeliacinio skundo esmė – netinkamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymas.

Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikalingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 str. - 185 str.).

Lietuvos Respublikos CK 4.45 straipsnio 1 dalyje numatyta – jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus.

Taigi, tam, kad apelianto ieškinys dėl sklypo ribų nustatymo galėtų būti nagrinėtinas teismine tvarka ir patenkintas, būtina nustatyti dvi sąlygas: gretimų sklypų savininkai nesutaria dėl sklypų ribų ir sklypų ribos nėra aiškios iš esamų dokumentų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje esančių dokumentų (1994 m. birželio 7 d. ir 1995 m. lapkričio 15 d. žemės sklypo skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietojo aktas ir abrisas (1 t., b. l. 59-61, 124); laikino žemės sklypo planas ir ištraukos iš Šakių r. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės ortofotografinio plano (1 t., b. l. 14, 81-89); 2009 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. gegužės 3 d. aktai „Dėl žemės sklypų ribų atstatymo“ (1 t., b. l. 50-52, 64-66); 2009 m. spalio 26 d. ir lapkričio 12 d. Marijampolės apskrities viršininko administracijos atsakymai apeliantui (1 t., b. l. 53-54); 2011 m. gegužės 27 d. Šakių žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 18SD-963 (1 t., b. l. 21-22)) ir liudytojų parodymų (R. P., P. A., V. T.) nėra pagrindo daryti išvados, jog apelianto sklypo ribos nėra aiškios, priešingai byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. sklypų ribos natūroje buvo atstatytos ir paženklintos riboženkliais taip, kad šiems žemės sklypams faktinis plotas atitiktų juridinį plotą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias nustatytas aplinkybes ir patvirtintų tai, kad apelianto žemės sklypo ribos ir plotas šiuo metu skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypo duomenų. Taigi, darytina išvada, jog nėra nustatytas apelianto teisių pažeidimas, dėl ko pagrįstai apelianto ieškinys yra atmestas.

Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, turėjo vadovautis žemėtvarkininko G. S. braižytu planu (1 t., b. l. 16), o ne abrisu (1 t., b. l. 59). Apklaustas liudytoju G. S. nurodė, kad abrisas yra pagrindinis dokumentas matuojant sklypus nuosavybės atstatymui, jis abrisų nedarė, matuojant sklypus nuosavybės atstatymui ir juos ženklinant jis nedalyvavo (1 t., b. l. 121). Iš 1994 m. birželio 7 d. ir 1995 m. lapkričio 15 d. žemės sklypo skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietojo aktų ir abriso matyti, kad juos sudarė ir pasirašė žemėtvarkininkas V. T., apeliantas su nustatytomis ribomis sutiko (pasirašė). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent V. T. nubraižytas abrisas, o ne G. S. planas, yra pirminis dokumentas, nustatant apelianto sklypo ribas. Pažymėtina, kad matuojant apelianto ginčo sklypo plotą pagal jo nurodomą G. S. planą, apelianto sklypo plotas būtų tik apie 0,81 ha, t. y. neatitiktų nuosavybės teise valdomo (teisiškai įregistruoto) sklypo ploto, o matuojant pagal patikslintą abrisą, apelianto ginčo sklypo plotas yra apie 0,94 ha, kas atitinka nuosavybės teise valdomo sklypo plotą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog apelianto pateiktas jo ir Z. R. žemės sklypo planas, parengtas E. N. firmos „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 130), nelaikytinas byloje įrodymu, pagrindžiančiu apelianto nurodomas aplinkybes dėl ginčo sklypo ribų ir ploto. Pats šį planą sudaręs asmuo, apklaustas liudytoju, nurodė, kad matavo pagal apelianto nurodytus riboženklius faktiškai naudojamą plotą, į jokius dokumentus neatsižvelgė, tikslas buvo, kad apeliantas žinotų koks yra jo nurodytas plotas. Taigi akivaizdu, kad tokiu būdu (pagal apelianto norą) atlikti sklypo matavimai negali nei patvirtinti, nei paneigti ginčo aplinkybių, t. y. kad ginčo sklypo ribos ir plotas neatitinka Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantas nėra tinkamai suformulavęs ir pareiškęs reikalavimą dėl ginčo sklypo ribų nustatymo. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žemės sklypo ribų nustatymo būtina pateikti sklypo planą su visomis gretimybėmis, pagal kurį galėtų būti nustatytos ribos. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nėra pateikęs tokio plano, o ir pareikštas reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas. Šiuo atveju apelianto reikalavimas – nustatyti ginčo sklypo ribas pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenis – nėra tinkamas (spręstinas) reikalavimas, tai tik faktinė aplinkybė, kuria remiantis gali būti nustatomos ginčo sklypo ribos. Taigi reikalavimo, kuriame būtų nurodytas konkretus ginčo sprendimo būdas (nustatyti sklypo ribas pagal tam tikrą pateiktą sklypo planą) apeliantas nėra pareiškęs, o patenkinus esamą reikalavimą, apelianto galimai pažeistos teisės nebūtų atstatytos, nes juo tik būtų konstatuota tam tikra aplinkybė (nenurodant kaip įgyvendinti), sprendimas neturėtų vykdytino sprendimo požymio (nebūtų ką vykdyti).

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog nepagrįstai priteista atsakovei 700 Lt už advokatės paslaugas, nes „sprendime nėra jokios advokatės“. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaidos už advokato teisines paslaugas gali būti priteisiamos, jeigu advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą (CPK 98 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad atsakovės advokatė I. B. dalyvavo 4 teismo posėdžiuose, nedalyvavo tik paskutiniame teismo posėdyje, todėl laikytina, kad advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą. Tai, kad advokatė nedalyvavo viename iš posėdžių, nėra pagrindas nepriteisti atsakovės turėtų išlaidų už advokatės paslaugas. Atsakovei apmokėjus už advokatės paslaugas (1 t., b. l. 95), ji turi teisę, atmetus ieškinį, atgauti patirtas išlaidas iš ieškovo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.