- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-16
- Bylos Nr.
- 2-745-603/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- UAB ,,Hidromotas“
- Atsakovas
- UAB ,,Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Lipnickienė, sekretoriaujant Aleksui Navickui, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Anželai Mirošnikovai, atsakovo atstovui Tomui Valaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Hidromotas“, j. a. k. 124062495, ieškinį atsakovui UAB ,,Swedbank lizingas“, j. a. k. 111568069, dėl lizingo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sutarties sąlygų pakeitimo, kt. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu atsakovui prašė teismo 1) pripažinti negaliojančiu vienašališką 2007-12-10 lizingo sutarties Nr. LT065517 nutraukimą atsakovo iniciatyva; 2) pakeisti tarp šalių 2007-12-10 sudarytą lizingo sutartį Nr. LT06551: 2.1) nustatyti galutinį turto išpirkimo terminą - po 48 mėnesių, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2.2) patvirtinti mokėjimų grafiką, pagal kurį UAB „Hidromotas“ 48 mėnesius, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, moka atsakovui po 2605,65 Lt kasmėnesį turto išpirkimo įmokų (įskaitant iki lizingo sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimą), taip pat einamąsias palūkanas; 2.3) palikti nepakeistą atsakovui mokamos maržos dydį — 2,3 %; 3) atleisti ieškovą nuo civilinės atsakomybės už mokėjimo terminų pagal 2007-12-10 lizingo sutartį pažeidimą bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai jo atsakovui už šį pažeidimą sumokėtą 2737,70 Lt dydžio delspinigių sumą; 4 )priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas: 3367,02 Lt dydžio žyminį mokestį ir išlaidas už advokato pagalbą;
Ieškovas procesiniuose dokumentuose ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog šalys 2007-12-10 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT065517/PPS, pagal kurią ieškovas perleido atsakovo nuosavybėn automobilį Mercedes Benz E 320, pirmos registracijos metai 2007, identifikavimo numeris WDB2112891B192775 už 211 048,90 Lt ir tuo pačiu metu susitarė, kad automobilis pagal lizingo sutartį Nr. LT065517 bus perduotas valdyti ir naudotis ieškovui. 2007-12-10 šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT065517, pagal kurią atsakovas perdavė automobilį ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, įsipareigojo perleisti jį nuosavybės teise klientui. Nuo pat lizingo sutarties sudarymo momento ieškovas tinkamai vykdė lizingo sutarties sąlygas (laiku mokėjo atsakovui periodines įmokas ir palūkanas, draudė automobilį, jį prižiūrėjo, remontavo). Prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sumažėjus pardavimams Lietuvoje ieškovo veiklos rezultatai ir finansinė padėtis ženkliai pablogėjo ir dėl apyvartinių lėšų stokos ieškovas negalėjo laiku įvykdyti savo įsipareigojimų prieš atsakovą ir kitus kreditorius. 2009-12-03 ieškovas gavo atsakovo pretenziją Nr. 01-20-26045, kurioje nurodoma, kad ieškovas 33 kalendorines dienas pavėlavo sumokėti atsakovui eilinę įmoką pagal grafiką, o įsiskolinimo suma atsakovui sudaro 3648,66 Lt. 2010-02-02 ieškovas gavo dar vieną atsakovo pretenziją Nr. 01-20-27129, kurioje nurodoma, kad ieškovas vėluoja atsiskaityti su atsakovu pagal lizingo sutartį 38 kalendorines dienas, o ieškovo įsiskolinimo suma atsakovui sudaro 4946,84 Lt. Ieškovas, įvertinus savo finansines galimybes bei veiklos prognozes, siekė geruoju susitarti su atsakovu dėl mokėjimų grafiko peržiūrėjimo ir 2010-02-25 kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti lizingo sutarties sąlygas. Ieškovo pasiūlymo atsakovui peržiūrėti automobilio lizingavimo sąlygas esmė: 1) nekeisti esminių lizingo sutarties sąlygų; 2) atidėti įmokų grąžinimą vieneriems metams; 3) leisti ieškovui padengti jo sąskaita iki 2009-12-31 susidariusį įsiskolinimą palaipsniui. 2010-03-25 atsakovas pateikė ieškovui savo poziciją dėl galimų lizingo sutarties sąlygų pakeitimų. Tačiau atsakovo pasiūlymas dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo nepalengvino, o realiai pablogino ieškovo finansinę būklę, nes dėl nepagrįstai iki 5 % padidintos atsakovo maržos ieškovas per vienerius metus turės sumokėti atsakovui papildomai daugiau kaip 1000 eurų palūkanų. Ieškovas nesutiko su tokiu atsakovo pasiūlymu, kadangi jis prieštarauja šalių laisvės principui, iš tikrųjų leidžia atsakovui pasinaudoti jo dominuojančia padėtimi ir praktiškai verčia ieškovą bloginti jo finansinę padėtį, pasirašyti susitarimą dėl ieškovui labai nenaudingų sąlygų bei prisiimti dar didesnę riziką prarasti automobilį jau po 3 mėn., t. y. pasibaigus atidėjimo laikotarpiui. 2010-04-14 atsakovas pateikė ieškovui pranešimą Nr. 01-30-5671 dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo ir pareikalavo perduoti automobilį atsakovo nurodytai įmonei.
Ieškovas mano, kad atsakovas neteisingai taikė teisės normas ir priimdamas sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, pažeidė CK 6.217 str. nuostatas, kur 1 d. nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į eilę kriterijų (CK 6.217 str. 2 d. 1-5 p.). Atsakovas, priimdamas sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nustojo mokėti eilines įmokas pagal sutartį dėl to, kad prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, sumažėjus apyvartai ir sutrikus atsiskaitymams, ieškovui pritrūko apyvartinių lėšų. Todėl ieškovo veiksmai — įmokų nemokėjimas pagal grafiką - negali būti pripažinti tyčia, o turi būti vertinami kaip didelis neatsargumas. Šiuo atveju yra ir CK 6.217 str. 2 d. 5 p. numatyta sąlyga, esant kuriai sutarties pažeidimas negali būti pripažintas esminiu, o sutartis negali būti nutraukta vienos iš šalies iniciatyva, nes lizingo sutarties nutraukimo atveju ieškovas, kuris rengėsi įvykdyti ir tinkamai vykdė sutartį 2 metus, patirtų didelių nuostolių.
Ieškovas yra ribotos atsakomybės privatus juridinis asmuo ir verčiasi automobilių remonto darbais. 2007 m., kai buvo sudaryta lizingo sutartis, ieškovo pardavimo pajamos sudarė 804 683 Lt. Todėl ieškovas, sudarydamas lizingo sutartį su atsakovu ir vykdydamas ją nuo 2007 m. gruodžio iki 2009 m. spalio mėn. pagrįstai tikėjosi, kad iš gaunamų veiklos pajamų jis galės tinkamai vykdyti visus įsipareigojimus prieš atsakovą. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, Lietuvos verslas taip pat patyrė nuosmukį, ieškovo kaip vieno iš Lietuvos ekonomikos subjekto, finansinė padėtis pablogėjo, nes įmonės pardavimai sumažėjo, ieškovui pritrūko piniginių lėšų, dėl ko jis negalėjo laiku mokėti įmokų pagal lizingo sutartį. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad šiuo metu lizingo sutarties vykdymo aplinkybės iš esmės pasikeitė ir kad esant šioms aplinkybėms lizingo sutarties sudarymo momentu ieškovas nebūtų sudaręs su atsakovu šios sutarties arba sudarytų sutartį dėl ekonomiškesnės transporto priemonės įsigijimo.
Mano, kad svarstant klausimą dėl galimybės suteikti ieškovui teisę toliau vykdyti lizingo sutartį ir patvirtinti jam naują mokėjimų grafiką, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kad: ieškovas kaip vienas iš Lietuvos ūkio subjektų yra priverstas dirbti iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis, kurių nenumatė ir negalėjo numatyti sudarant lizingo sutartį; vienašališkas sutarties nutraukimas sukels ieškovui labai didelius neigiamus padarinius ir praktiškai prives prie nemokumo ir bankroto. Atsakovas taip pat turi sąžiningai ir protingai įvertinti ieškovo galimybes vykdyti lizingo sutartį ateityje, atsižvelgti į tai, kad ieškovas iki šiol nenutraukė savo komercinės ūkinės veiklos, jis teikia paslaugas, gauna pajamas iš šios veiklos, moka mokesčius ir atlyginimus darbuotojams. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog CK 6.204 str. nurodo, jog kai sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Mano, kad tokioje situacijoje (kai lizingo sutarties įvykdymo sąlygos iš esmės pasikeitė ir jos įvykdymas ieškovui pagal šiuo metu galiojantį grafiką pasidarė praktiškai neįmanomas) atsakovas neturėjo nutraukti sutarties, o privalėjo veikti vadovaujantis bendradarbiavimosi ir kooperavimosi principu, siekti sąžiningai persiderėti dėl iš esmės abiems šalims (tiek ieškovui, tiek atsakovui) palankių lizingo sutarties pakeitimo sąlygų, nes sunkumų atsiradimas pabrėžia pacta sund servanda principą ir nesuteikia teisės šalims sustabdyti ar nutraukti sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
Lizingo sutarties bendrosios dalies 9.4 p. yra numatyta lizingo gavėjui už mokėjimų pagal grafiką uždelsimą taikomas delspinigių dydis – 0,2 %. Per 2009 m. pagal lizingo sutartį pavėluotai sumokėtas įmokas ieškovas sumokėjo atsakovui 1736,10 Lt, o per 2010 m. – 1001,60 Lt, viso 2737,70 Lt. Pažymi, kad sudarant lizingo sutartį ir derinant jos sąlygas šalys nebuvo lygios, atsakovas privertė pasirašyti lizingo sutarties bendrą dalį jo paruoštoje redakcijoje, neleido keisti šių sąlygų, motyvuodamas tai tuo, kad bendrosios sąlygos yra tipinės, visiems vienodos, suderintos kredito komiteto ir t. t. Taip į lizingo sutartį buvo įtraukta sąlyga (vėliau ši sąlyga buvo taikoma ieškovo atžvilgiu už mokėjimo terminų praleidimą) dėl 0,2 % dydžio delspinigių, kas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Mano, kad protinga ir sąžininga delspinigių norma negali viršyti 0,02 %, o lizingo sutartyje numatyti 0,2% dydžio delspinigiai turėtų būti sumažinti 10 kartų.
Lizingo sutarties sudarymo metu, ieškovas negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti aplinkybių lėmusių tiek šalies ekonominę krizę, sunkmetį, tiek pastarosios krizės pasėkoje sekusį vartotojų perkamosios galios mažėjimą, kas ir įtakojo ieškovo pajamų srautus ir apyvartinių lėšų trūkumą. Todėl, mano, jog ieškovui negali būti taikoma atsakomybė už mokėjimų pagal sutartį vėlavimą ir jis turi būti atleistas nuo tokios prievolės visam laikotarpiui, kuriam bus atidėtas įmokų grąžinimas, o ieškovo atsakovui jau sumokėti delspinigiai turi būti grąžinti ieškovui.
Atsiliepimas
Atsakovas procesiniuose dokumentuose ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir prašo teismo jį atmesti. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo pozicija yra visiškai nepagrįsta, lizingo sutartis buvo nutraukta laikantis pačioje sutartyje ir teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl lizingo sutarties nutraukimas yra teisėtas ir galiojantis. Ieškovas visiškai nepagrįstai remiasi CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintais vertinimo kriterijais. Šie kriterijai gali būti taikomi tik tuomet, jei sutarties šalys nėra aiškiai susitarę, kas yra laikoma esminiu pažeidimu. Dėl šios priežasties to paties CK 6.217 str. 5 d. suteikia teisę vienašališkai nutraukti sutartį pačioje sutartyje nurodytais atvejais. Lizingo sutartyje yra ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai aptarta kas yra laikoma esminiu jos pažeidimu, bet ir nustatyta atsakovo teisė tam tikrais atvejais vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.1 p. nurodo, kad visos ar dalies įmokos nesumokėjimas ir nesugebėjimas padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 (trisdešimt) yra esminis Lizingo sutarties pažeidimas. Lizingo gavėjui (ieškovas) iš esmės pažeidus lizingo sutartį, atsakovas įgyja teisę ją vienašališkai nutraukti (Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2. p.). Teisės vienašališkai nutraukti lizingo sutartį įgyvendinimo tvarka nurodyta pačioje lizingo sutartyje. Joje nurodyta, kad atsiradus pagrindui vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, turi būti išsiųstas pranešimas apie galimą sutarties nutraukimą. Jei lizingo sutarties pažeidimai nėra pašalinami per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, UAB „Swedbank lizingas" gali ją vienašališkai nutraukti. Ieškovui netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, 2009-12-03 atsakovas išsiuntė ieškovui pretenziją Nr. 01-20-26045, o 2010-02-02 - pretenziją Nr. 01-20-27129 dėl įsiskolinimo UAB „Swedbank lizingas“. Ieškovui ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2010-04-14 pranešimu Nr. 01-30-5671 dėl vienašališko sutarties nutraukimo, vienašališkai nutraukė lizingo sutartį. Nepagrįstas ir ieškovo teiginys, neva atsakovas turėjo atsižvelgti į ieškovo kaltės dėl sutarties pažeidimo formą. Šiuo atveju ieškovo kaltės forma neturi jokios teisinės reikšmės vertinant ar atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Jei sutartinės prievolės nevykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 str. 4 d.). Dėl to atsakovas neprivalėjo nei vertinti kaltės formos, nei atsižvelgti į tai prieš nutraukiant lizingo sutartį.
CK 6.204 str. gali būti taikomas jei dėl pasikeitusių aplinkybių vienai sutarties šaliai įvykdyti sutartį tampa sunkiau negu kitai. Pažymi, kad minimos teisės normos prasme sutarties vykdymo suvaržymu laikomos tik toks aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartiniu prievolių pusiausvyrą, t. y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Vadinasi, CK 6.204 str. gali būti taikomas tik tuomet kai dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsiranda esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Nei dėl sunkios ekonominės situacijos pasaulyje ir Lietuvoje, nei dėl kitų aplinkybių ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal lizingo sutartį nepasikeitė. Lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų dydžiai nepasikeitė, o pasikeitė tik ieškovo finansinės galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tai nėra ir negali būti laikoma sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 str. prasme. Nepakitusi išliko ir iš lizingo sutarties ieškovo gaunama nauda, t. y. ieškovas turėjo to paties turto valdumo ir naudojimo teises, bei teisę šį turtą įgyti lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pateiktos aplinkybės parodo, kad sutartinių prievolių pusiausvyra nepasikeitė, t. y. įvykdymo kaina nepadidėjo, o gaunamas įvykdymas nesumažėjo, todėl vien dėl šios aplinkybės CK 6.204 str. šiuo atveju negali būti taikomas. Nesutinkame ir su ieškovo pozicija, kad egzistuoja CK 6.204 str. 2 d. įtvirtintos sąlygos taikyti šią teisės normą.
Šalies argumentai
Ieškovas be kita ko prašo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir grąžinti ieškovui pastarojo sumokėtus delspinigius. Atsakovo įsitikinimu, šis ieškovo reikalavimas yra visiškai nepagristas. Pažymi, kad lizingo sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia. Ieškovo teiginiai neva jis buvo priverstas sudaryti lizingo sutartį ar negalėjo derėtis dėl jos sąlygų yra ne tik visiškai nepagrįsti, bet ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovas niekada nevertė ieškovo sudaryti lizingo sutartį, o ieškovas turėjo visas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Ieškovas taip pat galėjo atsisakyti sudaryti lizingo sutartį, jei jos sąlygos ieškovui atrodė nepriimtinos, ir dėl finansavimo kreiptis į kitą finansų įstaigą kuri tikėtina, kad būtų pasiūliusi kitokias lizingo sutarties sąlygas.
Taip pat pažymi, jog ginčijant sutartinių netesybų dydį nepakanka tik nurodyti, kad tam tikras netesybų dydis laikytinas neprotingai dideliu, o būtina pateikti tokią poziciją pagrindžiančius argumentus. Būtina atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, nes tam tikrais atvejais ir 0,2 procento už kiekvieną uždelstą dieną dydžio ar net didesni delspinigiai laikytini normaliais ir pateisinamais. Akcentuoja tai, kad kasacinis teismas, spręsdamas dėl delspinigių dydžio yra nuoseklus tik vienu klausimu - tinkamas delspinigių dydis yra fakto klausimas ir jis turi būti nustatinėjamas kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Prašydamas sumažinti delspinigių dydį ieškovas teismo prašo nustatyti 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną dydžio delspinigius. Nori pažymėti, kad tokio dydžio delspinigiai nepadengtų net minimalių atsakovo nuostolių, o ieškovas neįrodė kodėl būtent toks delspinigių dydis turėtų būti taikomas. Ieškovo reikalavimas sugrąžinti sumokėtus delspinigius negali būti tenkinamas ir dėl to, kad remiantis CK 6.73 str. 2 d. netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo mažinti lizingo sutartyje nustatytą delspinigių dydį, o reikalavimas sugrąžinti sutarties pagrindu sumokėtas netesybas yra visiškai nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
Nepagrįstas ir ieškovo reikalavimas atleisti nuo sutartinės atsakomybės. Ieškovo teigimu, įsipareigojimų pagal lizingo sutartį jis nevykdė dėl ekonominio sunkmečio, o tai laikytina nenugalima jėga (force majeure). CK 6.212 str. skelbia, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tačiau šioje teisės normoje taip pat aiškiai įvardijama kas nėra laikoma nenugalima jėga - tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Šiuo atveju akivaizdu, jog ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal lizingo sutartį dėl to, kad neturėjo pakankamai finansinių išteklių, todėl negalima laikyti, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2007-12-10 sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr. LT065517/PPS, pagal kurią ieškovas perleido atsakovo nuosavybėn automobilį Mercedes Benz E 320, identifikavimo Nr. WDB2112891B192775, už 211 048,90 Lt, taip pat susitarė, jog šis automobilis pagal lizingo sutartį Nr. LT065517 bus perduotas valdyti ir naudotis ieškovui (b. l. 15 – 16). Tą pačią dieną šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT065517, pagal kurią atsakovas perdavė automobilį ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal sudarytą lizingo sutartį, įsipareigojo perleisti nuosavybės teise ieškovui (b. l. 17 – 24).
Atsakovas 2009-12-03 pretenzija Nr. 01-20-26045 ir 2010-02-02 pretenzija Nr. 01-20-27129 įspėjo ieškovą, jog nepašalinus lizingo sutarties pažeidimų, ji bus vienašališkai nutraukta (b. l. 25 – 26). Ieškovas UAB ,,Hidromotas“ 2010-02-25 raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti kredito grąžinimą vieneriems metams nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 (b. l. 27). Atsakovas 2010-03-25 pateikė priimtą sprendimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. pratęsiant atsiskaitymo terminą 6 mėn., padidinant metinę palūkanų normą, kt. (b. l. 28). Šalims nesusitarus dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo bei ieškovui toliau nevykdant tinkamai sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2010-04-14 pranešimu Nr. 01-03-5671 vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b. l. 29). Tarp šalių nekilo ginčo, jog pagal jų sudarytą lizingo sutartį 2010-04-14 datai ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo 9089,58 Lt.
Šalių ginčo esmė yra tame, ar atsakovas UAB ,,Swedbank lizingas“ turėjo teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį Nr. LT065517 ir ar jis tokią savo teisę realizavo tinkamai, atsižvelgiant į konkrečiai susiklosčiusias aplinkybes.
Teismas pažymi, kad ieškovas yra verslo subjektas, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas prisiimtų įsipareigojimų ir jų vykdymo aspektu.
Sutarties nutraukimas yra laikomas išimtiniu teisių gynimo būdu, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ginčo šalys nurodo skirtingus lizingo sutarties Nr. LT065517 nutraukimo įstatyminius pagrindus – atsakovas teigia, kad sutartį nutraukė Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu, o ieškovas reikalavimus grindžia motyvais, kad nebuvo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindų, būtinų vienašališkam sutarties nutraukimui.
Civilinio kodekso 6.189 straipsnis reglamentuoja, kad sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai nustatyta sutartyje, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, ją vykdydamos - bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 str.). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, nutraukti sutartį, jeigu sutarties pažeidimas yra esminis (CK 6.217 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl leidžia kitai šaliai įrodinėti, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį – esminį sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Pagal bendrąją taisyklę šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.).
Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.
Tačiau Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis numato savarankišką vienašališko sutarties nutraukimo pagrindą, nesiejamą su esminio jos pažeidimo sąlyga – vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Taigi, įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis.
UAB ,,Hidromotas“ ir UAB ,,Swedbank lizingas“ lizingo sutarties Nr. LT065517 bendrojoje dalyje (11.1 p.) susitarė dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį, esant šiame punkte išdėstytiems pagrindams. Jų tarpe, 11.1.1 p. papunktyje numatyta, kad tokią teisę atsakovas įgyja, tuomet, jei lizingo gavėjas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 d. Teismo vertinimu, lizingo sutarties Nr. LT065517 bendrosios dalies 11.1 punktu šalys realizavo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalies jiems suteiktą teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, nesiejant nutraukimo su esminio sutarties pažeidimo sąlyga. Todėl aplinkybės, ar ieškovo UAB „Hidromotas“ pažeidimus yra pagrindas pripažinti esminiu sutarties pažeidimu ar ne, nėra aktualios. Pažymėtina, kad susitariančios šalys lizingo sutarties Nr. LT065517 bendrosios dalies 12 straipsniu pašalino bet kokias abejones dėl jų valios išraiškos. Pastarąją sąlyga būtų galima vertinti net pertekline, todėl tikėtina, kad šalys buvo aiškiai aptarusios atvejus, kuomet lizingo davėjas turi teisę nutraukti lizingo sutartį, ir atitinkamu susitarimu siekė eliminuoti ginčo dėl esminio sutarties pažeidimo galimybę. Todėl, atsakovui pateikus duomenis, kad ieškovas UAB ,,Hidromotas“ nuo 2009 m. lapkričio mėn. ėmė pažeidinėti lizingo sutarties Nr. LT065517 – laiku nebemokėjo lizingo įmokų pagal grafiką arba mokėjo ne visą privalomą sumą, teismas vertina, kad vienašalis lizingo sutarties Nr. LT065517 nutraukimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Ieškovo argumentai dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 str.) nėra pagrįsti, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas, minimos teisės normos prasme sutarties vykdymo suvaržymu laikomos tik tos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Taigi, CK 6.204 str. gali būi taikomas tik tuomet, kai dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsiranda esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Pažymėtina, jog byloje nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsirado esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Pažymėtina, jog šio ginčo atveju sutarties įvykdymo kaina (lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų dydžiai) nepadidėjo, o gaunamas įvykdymas (ieškovas turi to paties daikto valdymo ir naudojimo teises bei teisę įgyti šį turtą sutartyje nustatytomis sąlygomis) nesumažėjo.
Sutarties šalys privalo sutartį vykdyti pagal joje nustatytas sąlygas ir kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia sutarties šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą, todėl ieškovo motyvai, kad UAB „Hidromotas“ aktyviai siekė lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, nepateisina sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir nesudaro pagrindo vertinti, kad dėl to atsakovas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo.
Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu šio ginčo išsprendimui būtų taikytinos Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatos, būtų pagrindas pripažinti, kad ieškovas pareigą įrodyti esminio sutarties pažeidimo faktą įvykdė tinkamai, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tarp verslo subjektų, sutarties vykdymo terminas santykinai nėra ilgas, o įmokų suma yra pakankamai didelė. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį, atitinkamai naudojant finansinius išteklius. Finansinės įstaigos verslo rizika yra finansavimas, todėl vertindamas verslo rizikas bei sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Finansų įstaigos pareiga grąžinti jam paskolintas lėšas, klientams pareikalavus, suponuoja pareigą užsitikrinti, kad mokėjimo terminai pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos įstaiga turi sumokėti kreditoriams, sutaptų. Todėl darytina išvada, kad griežtas sąlygų dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę finansų įstaigai ir esant įrodytoms aplinkybėms, kad ieškovas tokias sąlygas pažeidinėjo, pripažintina, kad ieškovas įvykdė esminį sutarties pažeidimą.
Taip pat, teismo vertinimu, nepagrįstas ieškovo ieškinys ir dėl jo atleidimo nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei sumokėtų delspinigių grąžinimo. Ieškovas nenurodė reikšmingų argumentų, leidžiančių teismui teigti, jog lizingo sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Kaip nurodė atsakovas, ieškovo prašomas nustatyti 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną delspinigių dydis nepadengtų net minimalių atsakovo nuostolių, ir kaip minėta, ieškovas neįrodė, kodėl būtent toks delspinigių dydis turėtų būti taikomas. Taip pat negali būti tenkinamas ieškovo ieškinys sugrąžinti sumokėtus delspnigius, nes pagal CK 6.73 str. 2 d. netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos. Teismas pažymi, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymo pagal CK 6.212 str. prasmę, nes šioje normoje yra nurodyta, kas nėra laikoma nenugalima jėga – tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Akivaizdu, jog ieškovas neturi galimybių tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl finansinių išteklių nepakankamumo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog sutartis nebuvo vykdoma dėl nenugalimos jėgos.
Teismui konstatavus, jog atsakovas pagrįstai nutraukė sudarytą lizingo sutartį, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo bei atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad ieškovas UAB ,,Hidromotas“ neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti jo pareikšto ieškinio (CPK 178 str.).
Vadovaujantis CPK 96 str., valstybės naudai iš ieškovo UAB ,,Hidromotas“ priteistinos 13 Lt dydžio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Hidromotas“ 13 Lt (trylika litų) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.
Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2010-06-14 nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.