Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–5), prašydamas panaikinti 2017-06-22 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. (15/5-7)11U-950(01020).

Nurodė, kad 2017-03-03 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Valdyba) su prašymu pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvis. Kartu su dokumentais pateikė 2016-02-10 Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriame patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indeliais ne pelno organizacijos „Didaktik“ savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“ suteikia paramą ir finansavimą. 2017-04-11 Valdyba priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują, galiojantį dvejus metus. Departamentas 2017-06-22 sprendimu išduotą leidimą panaikino. Atsakovo sprendime nurodoma, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą Lietuvos filialo veikloje bei tikrovės neatitinkantį ir galimai suklastotą dokumentą, kuriuo remiantis yra grindžiamas Lietuvos filialo savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“ rėmimas bei finansavimas. Pareiškėjas nesutiko su tokia atsakovo išvada ir nurodė, kad lėšos, gaunamos iš Švedijos Karalystės, yra ne vienintelis ir ne pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo jomis naudotis vykdomoje veikloje. Pažymėjo, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas ir jo vertinimas patvirtinti pažyma (apostile). Daro išvadą, kad Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtino parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumą, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti dokumento tikrumu. Nors šio dokumento pagrindu atsakovas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dokumento tikrumu suabejota praėjus daugiau nei metams. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas apie dokumento netikrumą sprendžia remiantis tik vienu šaltiniu ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pateiktas dokumentas suklastotas. Atsakovas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, nesirėmė nei viena Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015-12-28 įsakymu patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 p. nuostata. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas neturi objektyvių duomenų, patvirtinančių šį teiginį, todėl teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 43–47).

Paaiškino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pateikęs ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo apsigyvenimo tikslas Lietuvos Respublikoje – dirbti visuomeniniais pagrindais Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ filiale Lietuvoje pagal patvirtintą programą „Gyvūnų karalystė“, kuri Europoje yra palaikoma Švedijos Karalystės. Pareiškėjas taip pat pateikė švietėjiškos ne pelno organizacijos „Didaktik“ prašymą priimti pareiškėją, kuriame nurodyta, kad organizacijos savanorystės programą remia Švedijos Karalystės ir Europos Sąjungos valstybės narių vyriausybės. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs 2016-02-10 raštą (jame nurodyta, kad raštą pasirašė C. E., Kultūros ministerija), kuriame nurodoma: „patvirtiname, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ (duomenys neskelbtini), suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“. Departamentas 2017-05-24 iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos gavo raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo buvo informuotas, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Įvertinęs šia informaciją, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Nurodė, kad apostilė nepatvirtina dokumento turinio. Pažymėjo, kad 2016-02-10 raštas buvo vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjas įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, ir kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštu. Jokių kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė. Be to, Departamentas dar nuo 2015 m. gruodžio mėn. sistemingai dirbo, siekdamas išsiaiškinti, ar užsieniečių pateikiami dokumentai, susiję su organizacija „Didaktik“, atitinka tikrovę. Atkreipė dėmesį, kad priėmus sprendimą išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, tokio leidimo išdavimas nereiškia, jog išduotas (pakeistas) leidimas negali būti panaikintas. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Teigė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, tačiau galutinį sprendimą priima Departamentas. Pareiškėjo skunde minimas aprašas nelaikytinas specialia norma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) atžvilgiu. Jame nurodyti kriterijai Departamentui nėra privalomi. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų. Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017-06-22 sprendimo Nr. (15/5-7)11U-950(01020) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017-03-03 pareiškėjas Valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje esančiame ne pelno organizacijos „Didaktik“ filiale (t. 1, b. l. 134–144). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė: 2017-03-03 ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo tarpininkavimo raštą Nr. X11 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ filiale Lietuvoje, pagal patvirtintą programą „Gyvūnų karalystė“ (t. 1, b. l. 153); 2017-03-03 organizacijos įsakymą Nr. 2017/03-03, kuriuo pareiškėjas priimamas darbui savanorio pareigose, atstovauti „Didaktik“ filialą pagal patvirtintą programą „Gyvūnų karalystė“ (t. 1, b. l. 159); Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos 2016-02-10 raštą, pasirašytą C. E., kuriuo patvirtinta, kad Švedijos Karalystės vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“, suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“ (t. 1, b. l. 110).

2017-04-12 raštu Nr. 10-S-67849(8.38-10-27) Valdybos Užsieniečių reikalų skyrius informavo pareiškėją, kad 2017-04-11 buvo priimtas sprendimas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą, galiojantį dvejus metus (t. 1, b. l. 169).

2017-05-15 Departamentas, kilus įtarimui dėl pareiškėjo pateikto 2016-02-10 rašto tikrumo, kreipėsi į Švedijos Karalystės Kultūros ministeriją, prašydamas suteikti informaciją, ar raštas buvo išduotas Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos (t. 2, b. l. 2). 2017-05-24 Švedijos Karalystės Kultūros ministerija informavo Departamentą, kad 2016-02-10 raštas nėra išduotas Švedijos Karalystės kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas vieno iš jos darbuotojų (t. 2, b. l. 5).

Departamento Kontrolės skyrius 2017-06-22 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi LT7411179, galiojantį iki 2019-06-11 (t. 1, b. l. 9–11). Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas buvo informuotas 2017-06-28 Departamento Kontrolės skyriaus raštu Nr. (15/5-7)10K-27416 (t. 1, b. l. 8).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p. nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 str. nuostatas. Pagal Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p. leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 str. 1 d. (redakcija galiojusi iki 2017-09-01) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 p. bei 35 straipsnio 2, 12 ir 14 p. Iš skundžiamo 2017-06-22 sprendimo turinio nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas nustačius, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą Lietuvos filialo veikloje bei tikrovės neatitinkantį ir galimai suklastotą dokumentą, kuriuo remiantis yra grindžiamas Lietuvos filialo savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“ rėmimas bei finansavimas. Pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas remiantis 2017-05-24 Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateikta informacija, jog 2016-02-10 raštas, kuriuo patvirtinta, kad Švedijos Karalystės vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijos „Didaktik“, suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė, nėra išduotas Švedijos Karalystės kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas vieno iš jos darbuotojų (t. 2, b. l. 5).

Pareiškėjas skunde teigė, kad 2016-02-10 išduotas dokumentas buvo patvirtintas apostile, todėl jis neturėjo pagrindo abejoti dokumento tikrumu. Be to, atsakovas darydamas išvadą, kad pareiškėjo pateiktas raštas yra suklastotas, remiasi tik vienu šaltiniu ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jo netikrumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad nustatant Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste (LVAT 2016-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Taigi pagal LVAT formuojamą praktiką nėra svarbu, ar asmuo žinojo ar ne, jog jo teikiamas dokumentas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra tikras ar ne. Tokiu atveju užtenka vien tik nustatyti aplinkybę, jog jis yra suklastotas. Vadinasi, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad 2016-02-10 išduotas dokumentas buvo patvirtintas apostile, dėl ko pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti dokumento tikrumu, neturi teisinės reikšmės. Šiuo atveju pakako, tik nustatyti suklastojimo faktą. Be to, sutiktina su atsakovo atsiliepime nurodytu teiginiu, jog apostilė nepatvirtina dokumente esančios informacijos tikrumo. Teismo vertinimu, vien tik ta aplinkybė, kad dokumentas yra patvirtintas apostile, dar nereiškia, jog jame esanti informacija negali būti suklastota.

Kaip jau minėta, Departamentas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino remdamasis tik viena aplinkybe, t. y. 2017-05-24 Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateikta informacija, kuria paneigti pareiškėjo Departamentui pateiktame 2016-02-10 rašte esantys duomenis apie suteikiamą paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“. Teismo vertinumu tokia gauta informacija laikytina pakankama kilti abejonėms dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų tikrumo. Remiantis LVAT formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose, laikomasi pozicijos, jog būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie įmonės realios ūkinės veiklos vykdymą (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017, 2017-07-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4282-858/2017). Taigi šiuo atveju pareiga pateikti teisingus duomenis teko pareiškėjui, o atsakovas, gavęs informaciją, kuri juos paneigia, turėjo teisę panaikinti išduotą leidimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su 2017-05-24 Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateikta informacija, turėjo teisę ją paneigti, pateikdamas kitus su ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų projektų parama ir finansavimu susijusius duomenis, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi 2017-05-24 Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateikta informacija ir nepagrįstai pritaikė Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. įtvirtintą pagrindą.

Pareiškėjas skunde teigė, jog lėšos, kurias ne pelno organizacija gauna iš Švedijos Karalystės, yra ne vienintelis ir ne pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis.

Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas imperatyvas, kad savanorių programos, kurios dalyvis yra asmuo siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Todėl, nagrinėjamu atveju, nustačius, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalystė“ nėra teikiama Švedijos Karalystės parama ir finansavimas, buvo pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p. reikalavimo, kadangi šiuo atveju organizacija programų vykdymui privalėjo gauti lėšų iš Švedijos Karalystės. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog lėšos yra gaunamos ne tik iš Švedijos karalystės, neturi teisinės reikšmės kilusiam ginčui, todėl įvertinus tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad Departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija, nes atsakovui kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio vykdyti savanorišką veiklą Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju Departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi remiantis Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p., rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-22 nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis, kuriose nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nelegali migracija Įstatymo nuostatų prasme pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu į Lietuvos Respubliką, neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 23 str.) bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 39 str.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Baigiantis jo galiojimo laikotarpiui pareiškėjas 2016-04-19, kreipėsi su prašymu jį pakeisti (t. 1, b. l. 48–56). Pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjui išduotas naujas leidimas (t. 1, b. l. 130). Atitinkamai baigiantis šio leidimo galiojimui pareiškėjas 2017-03-03 kreipėsi į Valdybą dėl jo pakeitimo (t. 1 b. l. 134–144). Šis pareiškėjo prašymas taip pat buvo tenkintinas (t. 1, b. l. 169). Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas iki skundžiamo sprendimo priėmimo legaliai gyveno ir aktyviai siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi Departamentas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo automatiškai pritaikyti Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.

Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog Departamentas nepagrįstai skundžiamame sprendime vadovavosi Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p., nesudaro pagrindo panaikinti 2017-06-22 Departamento sprendimą Nr. (15/5-7)11U-950(01020), kadangi šiuo atveju egzistavo ir kiti Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai, suteikiantys Departamentui teisę panaikinti pareiškėjui suteiktą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86-87 str., 88 str. 1 p., 133 str., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.