Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Ražanskienės apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (2014 m. balandžio 20 d. veika) išteisintas, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir byla nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu); dėl BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (2014 m. gegužės 4 d. veika) išteisintas, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir bylą nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad galiojant Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos J. Č. 2013 m. birželio 4 d. nutarčiai ikiteisminio tyrimo Nr. 89-1-00388-13 medžiagoje dėl smurtą patyrusių asmenų apsaugos užtikrinimo priemonių, kuria jis įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) r. ir įpareigotas nesiartinti prie sutuoktinės R. P., gyvenančios (duomenys neskelbtini) r., bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, tyčia pažeidė šios nutarties sąlygas 2014 m. balandžio 20 d., apie 16.30 val. atvykęs į gyvenamąją vietą bendravo su R. P., norėdamas patekti į gyvenamąjį namą.

Taip pat jis, buvo kaltinamas tuo, kad galiojant Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos J. Č. 2013 m. birželio 4 d. nutarčiai ikiteisminio tyrimo Nr. 89-1-00388-13 medžiagoje dėl smurtą patyrusių asmenų apsaugos užtikrinimo priemonių, kuria jis įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) r. ir įpareigotas nesiartinti prie sutuoktinės R. P., gyvenančios (duomenys neskelbtini) r., bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, tyčia pažeidė šios nutarties sąlygas 2014 m. gegužės 4 d., apie 13.10 val. atvykęs į gyvenamąją vietą ieškojo ryšių su R. P., patekdamas į gyvenamąjį namą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos priemonės A. P. Utenos rajono apylinkės 2013-06-04 teismo nutartimi taikytos, esant duomenų ir pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl to, kad jis 2013-06-02 apie 8.30 val. namo kieme, (duomenys neskelbtini) r., smurtavo prieš R. P. ir P. I.. Pažymima, kad A. P. į (duomenys neskelbtini) k., esantį gyvenamąjį namą, kuriame gyvena R. P. atvyko po to, kai Utenos rajono apylinkės teismas 2014-04-18 nuosprendžiu iki bausmės vykdymo pradžios buvo palikta galioti kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. P., kuria išteisintasis buvo įpareigotas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja bei kartu su ja gyvenančiais asmenimis, nesilankyti 500 m. spindulio atstumu prie jos gyvenamosios vietos. Iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo galiojo ir minima Utenos rajono apylinkės teismo teisėjo 2013-06-04 nutartimi A. P. taikyta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė.

Pažymi, kad 2014-05-04 A. P. atvyko prie R. P. gyvenamosios vietos bei sugadinęs nukentėjusiosios turtą pateko į namo vidų tokiais savo veiksmais pažeisdamas minėtus ikiteisminio tyrimo teisėjo paskirtus įpareigojimus. Nors A. P. ir neigė šias aplinkybes, tačiau tai patvirtina byloje surinktų duomenų visuma – policijos pareigūnų S. K., D. K. ir liudytojo R. A. parodymai bei vaizdo įrašas. Atkreipia dėmesį, kad A. P. teismo skirtą įpareigojimą nesiartinti prie R. P., nebendrauti ir neieškoti su ja ryšio, pažeidė ne pirmą kartą. Byloje esančiais duomenimis 2013-08-30 apie 08.30 val., 2013-08-27 apie 12.00 val., 2013-08-28 apie 12.00 val., 2013-08-29 apie 11.00 val., 2013-09-01 apie 10.00 val. A. P. ieškojo ryšių su sutuoktine R. P., pažeisdamas Utenos rajono apylinkės teismo 2013-06-04 nutartį. Nors prokuroras 2013-10-31 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 89-1-690-13, traktuodamas A. P. tokius veiksmus kaip nesistemingą teismo nutarties pažeidinėjimą, tačiau paskesni kaltinamojo veiksmai paneigia tokias išvadas. Nurodo, kad veikų padarymo metu, t.y. 2014-04-20 ir 2014-05-04, kol neįsiteisėjo nuosprendis A. P. privalėjo laikytis įstatymų ir jo atžvilgiu priimtų teismo sprendimų. Įvertinus visas baudžiamojoje byloje esančias ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas faktines bylos aplinkybes, aukščiau šiame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, kuriais paneigiamos nepagrįstos apylinkės teismo išvados suformuluotos 2015-01-16 nuosprendyje, Utenos rajono apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. P. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 245 straipsnį.

Atkreipia dėmesį, kad Utenos rajono apylinkės teismas, neaptarė aplinkybės, kad A. P. į gyvenamąjį namą įsilaužė jėga, o pasisakęs, kad jos ir mažamečių vaikų nebuvo, dėl A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos jį išteisino. Nors apeliantės nuomone, tokios faktinės aplinkybės įrodo, kad A. P. pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę. Pažymi, kad ir Utenos rajono apylinkės teismas aptardamas įrodymus dėl pareikštų A. P. kaltinimų, paminėjo Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendį, kuris įsiteisėjo 2014-10-03, pagal kurį A. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina, kad ir šį nusikaltimą A. P. padarė pažeisdamas Utenos rajono apylinkės teismo įpareigojimą pagal kurį R. P. paskirta asmens apsaugos užtikrinimo priemone ­įpareigojanti A. P. laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos esančios adresu (duomenys neskelbtini) r. ir nesiartinti prie smurtą patyrusios sutuoktinės R. P.. Mano, kad Utenos rajono apylinkės teismas neaptarė A. P. nusikalstamo elgesio visumos per pastaruosius 3 metus, kai jis ne kartą pažeidinėjo teismo nutartis, nuolat naudojo prieš ją psichologinį bei fizinį smurtą. Dėl to buvo ne kartą kreiptasi į policiją, Utenos rajono apylinkės teismą ir Utenos rajono apylinkės 2013-10-18 nutartimi A. P. taikyta griežtesnė kardomoji priemonė - suėmimas, kadangi A. P. nuolat, sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo jam paskirtas kardomąsias priemones (įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje pažeidė 15 kartų, įpareigojimą nesilankyti 500 metrų spindulio atstumu prie jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) r. pažeidinėjo ne kartą ir tai užfiksavo policijos pareigūnai). Apeliantės nuomone, A. P. paskirtos kardomosios priemonės ikiteisminio tyrimo teisėjų 2013 06-04, 2013-07-04 nutartimis galiojo A. P. iki Panevėžio apygardos teismo 2014-10-03 nuosprendžio paskelbimo kuomet ir įsiteisėjo Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendis, pagal kurį A. P. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pabrėžia, kad byloje esantys duomenys ir teistumas A. P. charakterizuoja kaip smurtaujantį asmenį, kurio priešingi teisei veiksmai – persekiojant ją ir grasinant tęsiasi iki šiol.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus A. P. prašo palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendį ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pažymi, kad sutuoktinės pateikti išgalvoti kaltinimai smurtavus artimoje aplinkoje nepasitvirtino. Pripažįsta, kad 2014-04-20 buvo nuvykęs prie nukentėjusiosios ir jų bendrų vaikų gyvenamojo namo, tačiau susitikti su ja neketino, o norėjo švenčių proga palikti saldainių savo vaikams. Tokie veiksmai, išteisintojo nuomone, neturėtų būti vertinami kaip nusikalstami. Akcentuoja, kad nepasitvirtinus įtarimams buvus smurtui artimoje aplinkoje apskritai negali būti laikytinos teisėtomis ir tų įtarimų pagrindu taikytos procesinės prievartos priemonės ir apribojimai.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintojo gynėja prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog A. P. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagrįstai. Priimdamas nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos įvertino ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. P. kaltės.

Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai yra susiję su tuo, kad, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje analizuodamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji, skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti ir su šiuo vertinimu visiškai sutinka apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas.

BK 245 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, teismas skiria smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones: 1) įpareigojimą smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimą smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Šios priemonės skiriamos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neskiria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant teismo sprendimo vykdymo privalomumo klausimą, esminės reikšmės turi tokio procesinio dokumento galiojimas A. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiku.

Utenos rajono apylinkės teismas 2013-06-04 nutartimi, atsižvelgdamas į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo prašymą dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių taikymo baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-00388-13 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 173 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, skyrė iki bylos nagrinėjimo pabaigos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones - įpareigojo A. P. laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie R. P., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja.

Utenos rajono apylinkės teismas 2014-04-18 išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, kurioje A. P. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (R. P. nežymus sveikatos sutrikdymas), BK 145 straipsnio 1 dalyje (grasinimas nužudyti R. P.) ir BK 138 straipsnio 1 dalyje (P. I. nesunkus sveikatos sutrikdymas), dėl nusikalstamų veikų epizodų, susijusių su R. P., t. y. dėl BK 145 straipsnio 1 dalies ir BK 140 straipsnio 1 dalies A. P. išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu A. P. buvo pripažintas kaltu dėl P. I. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nusikalstamos veikos, kuri nėra susijusi su smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės paskyrimu, nes buvo įvykdyta kito asmens, o ne R. P. atžvilgiu.

BPK 307 straipsnio 4 dalies 3 punktas imperatyviai numato, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo būti nurodomas sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo.

Nagrinėjamu atveju, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu išteisinus A. P. dėl nusikalstamų veikų R. P. atžvilgiu, nebuvo tinkamai išspręstas Utenos rajono apylinkės teismo 2013-06-04 ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi taikytos smurtą patyrusio asmens – R. P. - apsaugos užtikrinimo priemonės panaikinimo klausimas. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo tikslas buvo tiesiogiai susijęs su nusikalstamų veikų, galimai įvykdytų R. P. atžvilgiu, inkriminavimu A. P., dėl kurių jis buvo išteisintas Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendžiu. Todėl nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl A. P. lankymosi prie R. P. gyvenamojo namo ar siekis bendrauti su ja, 2014-04-20 ir 2014-05-04, t. y. po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, vertinant šiuos jo veiksmus BK 245 straipsnio dispozicijos kontekste negali būti laikomos kaip nusikalstamos ir užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę.

Šiuo atveju, A. P. formalus veiksmų vertinimas, kaip to reikalaujama apeliaciniuose skunduose būtų neteisėtas. Kaip matyti iš Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendžio rezoliucinės dalies, apylinkės teismas išteisindamas A. P. dėl nusikalstamų veikų, padarytų R. P. atžvilgiu, Utenos rajono apylinkės teismo 2013-06-04 nutartimi A. P. taikytą smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonę nusprendė panaikinti tik įsiteisėjus nuosprendžiui, o kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, paliko galioti iki bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką padarytą ne R. P., o kito asmens – P. I. atžvilgiu, vykdymo pradžios.

Nors skundą nagrinėjantis teismas negali revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, tačiau iš Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendžio turinio akivaizdu, kad nebuvo atsižvelgta į BPK 307 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvą dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Todėl asmens pripažinimas kaltu dėl šių klausimų netinkamo išsprendimo yra negalimas. Formalus išteisintojo veikos vertinimas pažeistų universalų teisės principą nustatantį, kad iš neteisės teisė atsirasti negali (ex in juria non oritur) bei neatitiktų baudžiamojo proceso įstatymo paskirties.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nepadarytos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje ir pagrįstai priėmė A. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas teismo nuosprendis, išteisinantis A. P. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų, todėl prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmeta.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde R. M. (P.) dėstoma ne su teismo sprendimo nevykdymu susijusių įvykių eiga, galimai A. P. padarytų kitų nusikalstamų veikų, susijusių su jos turto sugadinimu ar turto vagyste vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes nagrinėjamo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas, todėl šios baudžiamosios bylos esmė – teismo sprendimo nevykdymas, o apeliaciniame skunde nurodomos papildomos aplinkybės, nesusijusios su A. P. inkriminuotomis veikomis niekaip nepaneigia priimto procesinio sprendimo teisėtumo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015-01-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Ražanskienės ir nukentėjusiosios R. P. apeliacinius skundus.