- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-231-337-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-01099-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-337/2011
Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01099-2010-6
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. kovo 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-01-21 nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. ir jam paskirta 8 MGL (1040 litų) dydžio bauda, nustatant penkių mėnesių terminą jos sumokėjimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 16 d. apie 20.00 val., iš sporto klubo „F“, esančio (duomenys neskelbtini), nerakinamo persirengimo kambario, nuo suoliuko, slapta pagrobė svetimą, UAB „J“ priklausantį, 501,00 Lt bendros vertės turtą – 500,00 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 5230 su jame buvusia 1,00 Lt vertės „T“ SIM kortele.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-01-21 nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad šis teismo nuosprendis yra nepagrįstas, o teismo išvados neatitinka byloje surinktiems įrodymams. Nurodo, kad jis po svetimus kišenes nelandžiojo, neieškojo ir jokio tikslo pasisavinti svetimo turto neturėjo. Apelianto teigimu, jis mobiliojo ryšio telefoną jis rado nerakinamame kambaryje viešoje vietoje ant suoliuko, ką parodė ir liudytojas I. B.. Tai reiškia, kad telefonas nebuvo savininko apibrėžtoje vietoje, kišenėse, o paliktas, užmirštas. Todėl jis negalvojo, kad telefoną pavogė bei nemanė darantis nusikaltimą.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto A. K. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl vagystės padarymo pagal BK 178 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už vagystės įvykdymą pagal BK 178 str. 1 d. Nuteistasis skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolų duomenimis, kurių pagrindu konstatavo A. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 178 str. 1 d. už mobiliojo ryšio telefono vagystę, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.
Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam inkriminuota BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta svetimo turto vagystė atitinka visus šios nusikalstamos veikos požymius. Teismas byloje nustatė, kad A. K. paėmė svetimą mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo ant suoliuko sporto klubo „F “ nerakinamame persirengimo kambaryje. A. K. suprato imantis ne jam priklausantį telefoną. Jo parodymai bei elgesys, pasireiškęs nepranešimu klubo administratorei apie rastą telefoną, SIM kortelės išėmimu ir išmetimu iš rasto telefono bei savo turėtos SIM kortelės įsidėjimu į rastą telefoną, rodo, kad nuteistasis ėmėsi veiksmų apsunkinant galimybę tikrajam telefono savininkui rasti pas jį esantį svetimą mobiliojo ryšio telefoną bei norėjo sau jį pasilikti. Tai, kad telefonas buvo tikrojo savininko paliktas, užmirštas nesudaro teisėto pagrindo jį pasisavinti. Mobiliojo ryšio telefonas buvo paliktas sporto klube „F “, kur lankytojų ratas yra apibrėžtas, ir tikrojo savininko atsiradimas yra daugiau nei galimas bei tikėtinas. Būtent kitą dieną po vagystės minėto telefono klube teiravosi jį palikęs vienas iš klientų – I. B.. Taigi slapta, niekam nematant pasiimdamas sau uždaroje konkrečiam asmenų ratui prieinamoje patalpoje rastą svetimą mobiliojo ryšio telefoną A. K. veikė sąmoningai, suprato, kad be turto savininko sutikimo paima svetimą daiktą, kuris turi materialią vertę ir jį užvaldė. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo A. K. veiką pagal BK 178 str. 1 d. ir pagrįstai pripažino jį kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas įvykdė vagystę, už kurią jis nuteistas.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. K. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes teismas A. K. parinko vieną lengvesnių inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą bei nustatė jos dydį, artimą minimaliam. Tokią bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-01-21 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.