Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M.skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 23S35702, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023 m. vasario 14 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Pareiškėjas užpildė klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepilnai atsakė į klausimyno klausimus, todėl 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS komunikaciją buvo išsiųstas prašymas dėl papildomos informacijos gavimo.

Pareiškėjas 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS komunikaciją atsiuntė užpildytą klausimyną. Atsakydamas į klausimus, nurodė, kad 2002–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Valstybės saugumo departamentui 2023 m. vasario 17 d. buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3592962, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2023 m. kovo 9 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento išvadą Nr. 18-2694, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas, įvertinęs, kad VSD atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Sprendimas).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD 2023 m. kovo 9 d. VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Migracijos departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek Sprendimo turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, nuo 2010 metų paliko karinę tarnybą, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su karinėmis struktūromis yra išnykusi.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš karinės tarnybos išėjo dar 2010 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su karinėse struktūrose/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2021 m. birželio 26 d. ir nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gegužės 28 d., savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimai gyventi buvo išduoti teisėtai, taip pat nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam ir vėliau bus išduotas (šiuo atveju pakeistas) leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Analogiškai pasisakytina ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai taip pat yra padavę prašymus dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, kadangi ateities Baltarusijos Respublikoje nemato. Vien šeimos narių prašymų išduoti leidimus gyventi Lietuvoje padavimas ryšių su Lietuvos Respublika nepatvirtina.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35702, nes pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti tenkinamas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M.skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.