Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. K. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. vasario 28 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamos nutarties priėmimo metu A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2012 m. iki 2013 m. vasario 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilkaviškio r. sav., (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenamojo namo kambaryje, lovoje, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios E. K., gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl jos mažametystės, prieš jos valią, grasindamas panaudoti fizinį smurtą – mušti diržu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų glostė krūtinę, pilvą, makštį, kišo pirštus į makštį, atsigulė ant jos, įvedė savo varpą į jos makštį ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų lytiškai santykiavo su lytiškai nesubrendusia mažamete E. K., t.y. seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę.

A. K. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka laikinai sulaikytas 2013 m. vasario 28 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėliau suėmimo terminas A. K. buvo tęsiamas.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Teismui pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jie išdėstyti kaltinamajame akte ir jų buvimas sudarė pagrindą surašyti kaltinamąjį aktą bei perduoti bylą nagrinėti į teismą. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, dėl A. K. skundo teiginių, susijusių su byloje surinktų duomenų vertinimu, nepasisakoma. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad dabartiniu metu šioje byloje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl A. K. padarytų nusikalstamų veikų.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Pratęsdamas kaltinamajam A. K. suėmimo terminą trims mėnesiams, apygardos teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo taikymo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bėgs (slėpsis) nuo teismo, BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte – trukdys procesui.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes.

Spręsdamas dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimo, apygardos teismas tinkamai įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamos nutarties priėmimo metu A. K. buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Baudžiamasis įstatymas numato už šias nusikalstamas veikas išimtinai tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Be to, apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. K. iki suėmimo nedirbo ir neturėjo jokio kito legalaus pragyvenimo šaltinio, jis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Todėl nors kaltinamasis iki suėmimo gyveno kartu su savo žmona ir vaikais, praeityje nebuvo teistas, tačiau visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog A. K., būdamas nesuimtas, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis trukdys procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas), suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus kaltinamuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme (BPK 122 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apygardos teismas konstatavo, kad nukentėjusioji yra mažametė, dėl ko, įvertinant kaltinamojo ir nukentėjusiosios, liudytojų giminystės ryšį bei sąsajas, yra pagrindas pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje, A. K. gali trukdyti procesui bandydamas pats ar per kitus asmenis paveikti nukentėjusiąją ar liudytojus. Pažymėtina, kad skundo nagrinėjimo metu šioje byloje 2014 m. kovo 27 d. A. K. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį galutine devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Todėl nėra pagrindo teigti, kad A. K., būdamas laisvėje, gali trukdyti visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą atlikdamas BPK 122 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas nepagrįstai kaltinamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytu pagrindu, todėl šis suėmimo taikymo (jo termino pratęsimo) pagrindas šalinamas. Kita vertus, kaip minėta, griežčiausios kardomosios priemonės taikymui (jos termino pratęsimui) užtenka nustatyti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su apygardos teismu, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kaltinamasis skunde akcentuoja savo susirgimus ir jam reikalingą gydymą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o remiantis 4 dalimi, suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Minėtos Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos garantuoja suimtojo teisę gauti visapusišką medicininę pagalbą. Taigi, A. K. turi teisę prašyti suėmimo atlikimo vietos administracijos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas. Todėl pripažintina, kad kaltinamojo sveikatos būklė nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas taikyti jam švelnesnę kardomąją priemonę. Vien A. K. nesutikimas su jam taikoma griežčiausia kardomąja priemone savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.

A. K. skunde taip pat tvirtina, kad byloje dalyvaujanti prokurorė ir suėmimo terminą pratęsęs teisėjas yra šališki, klastoja byloje esančius dokumentus, tačiau tokie teiginiai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl jie paliekami nenagrinėtais.

Kauno apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo A. K. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.