Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui K. A., jo atstovei Dovilei Mikučionytei, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės atstovui Antanui Bučinskui, atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Vilijai Plotnikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde ir jo patikslinime (b. l. 2-5, 58-60) paaiškino, kad nuo 2001 m. birželio 15 d. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinėje. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Iš viso nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. jam buvo neišmokėta 3 188,94 Lt priemokų ir priedų. Darbo užmokesčio neišmokėjimas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Sprendimas dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dar neįvykdytas, todėl mano, kad valstybė turi pareigą savo biudžete numatyti teisingam apmokėjimui reikalingas lėšas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jos atstovė skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais. Prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai iš Lietuvos valstybės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės.

Atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad K. A. nuo 2001 m. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinėje.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės pateiktų darbuotojų asmeninio užmokesčio kortelių (b. l. 7-11, 62-64, 82-88), pažymos apie dėl neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 93) matyti, kad 2004 m. rugsėjo mėn. - 2007 m. gruodžio mėn. laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta 3 188,94 Lt priemokų ir priedų. 2008-2009 m. jo darbo užmokestis nebuvo ribojamas.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad:

1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Atsižvelgus į Konstitucinio teismo suformuotą poziciją, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už trejus kalendorinius metus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju K. A. pirminį skundą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo išsiuntė 2006 m. lapkričio 29 d. (b. l. 13), t. y. nepraleisdamas senaties termino, patikslintą skundą teismui išsiuntė 2010 m. vasario 24 d. (b. l. 65). Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį viršija trejus metus (2004 m. rugsėjo mėn. - 2007 m. gruodžio mėn.), pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės priteistina 3 105,32 Lt (3 188,94-83,62) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. - 2007 m. gruodžio mėn. (Darbo kodekso 298 straipsnis). Panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2010 m. sausio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A143 – 57/2010).

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Priteisus K. A. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės neišmokėtą darbo užmokestį, pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės yra apginamos. Atsižvelgiant į tai, kad kitais reikalavimais K. A. siekia ginti savo teises, kurios tik gali būti pažeistos ateityje, nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti asignavimų valdytojui (Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas bei įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinę išmokėti nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas. Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1, 4 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo K. A. tenkinti iš dalies.

Priteisti K. A. naudai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės 3 105,32 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą penkis litus 32 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje K. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.