- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-17
- Bylos Nr.
- eI3-1387-394/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02709-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- I. O.
- Atsakovas
- Mažeikių rajono savivaldybės administracija
- Advokatai
- Gintas Gustaitis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2021 m. gruodžio 2 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. P1-749 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto I. O. nušalinimo nuo pareigų“ ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad „Darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąją liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai Vyriausybės nutarime dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo (toliau – Vyriausybės nutarimas) nurodytos vakcinos (toliau – vakcina) yra prieinamos, finansuojami darbuotojo lėšomis arba darbdavio sprendimu – darbdavio lėšomis, išskyrus atvejus, kai darbuotojai negali pasiskiepyti dėl medicininių kotraindikacijų, nurodytų sveikatos apsaugos ministro patvirtintame medicininių kontraindikacijų sąraše (toliau – medicininės kontraindikacijos)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2021 m. gruodžio 2 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. P1-749 nušalino nuo pareigų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiąjį specialistą iki tos dienos, kol pareiškėjas pasitikrins, ar neserga užkrečiama liga. Nurodo, kad darbdavys, kaip privatus asmuo, tiek viešojo administravimo įstaiga turi pareigą užtikrinti, kad darbuotojui / valstybės tarnautojui darbo vietoje būtų fiziškai saugu ir nekiltų grėsmė sveikatai. Šiuo metu išskirtinį pavojų žmonių sveikatai lemia COVID-19 virusas. Atitinkamai, darbdavys turi imtis saugumo ir sveikatos priemonių, siekdamas užtikrinti saugias darbo sąlygas, todėl privalo darbuotojų / tarnautojų atžvilgiu taikyti sveikatos būklės užtikrinimo priemones, kurios yra būtina prielaida darbo funkcijų atlikimui, ir kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 158 straipsnio 4 dalimi, turėtų būti organizuojamos ir apmokamos darbdavio bei atliekamos darbo metu, o už šį laiką turėtų būti mokamas darbo užmokestis. Mažeikių rajono savivaldybės administracija darbdavio pareigą finansuoti ir organizuoti darbuotojo sveikatos priemones bei jų taikymą vienašališkai perkėlė darbuotojui. Pareiškėjas nurodė, jog savivaldybės administracija ne tik kad neteisėtai perkėlė pareiškėjui šią pareigą, tačiau netgi ėmėsi prievartos priemonių, t. y. nušalino pareiškėją nuo darbo, o tai negali būti laikoma teisėta. Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi, tačiau vertindamas šį nušalinimo pagrindą, pažymėjo, kad jis neatsisakė pasitikrinti, ar neserga užkrečiama liga, tačiau nepagrįstai yra verčiamas testuotis už asmenines lėšas, nors pareigą finansuoti sveikatos patikrinimus turi darbdavys ar valstybė. Nuo 2021 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusioje Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo redakcijoje 18 straipsnio 7 dalis buvo pakeista, nurodant, kad darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai nesitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai Vyriausybės nutarime dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo (toliau – Vyriausybės nutarimas) nurodytos vakcinos (toliau – vakcina) yra prieinamos, finansuojami darbuotojo lėšomis arba darbdavio sprendimu – darbdavio lėšomis, išskyrus atvejus, kai darbuotojai negali pasiskiepyti dėl medicininių kontraindikacijų, nurodytų sveikatos apsaugos ministro patvirtintame medicininių kontraindikacijų sąraše (toliau – medicininės kontraindikacijos). Šis įstatymo 18 straipsnis papildytas 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl užkrečiamosios ligos, darbdavio prašymu darbuotojas privalo pateikti jam sveikatos apsaugos ministro nustatytą dokumentą, patvirtinantį, kad darbuotojas pasitikrino, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, arba kad darbuotojas yra paskiepytas vakcina, arba kad jis negali pasiskiepyti nuo šios užkrečiamosios ligos dėl medicininių kontraindikacijų, arba kad darbuotojas yra persirgęs šia liga. Šie teisinio reguliavimo pokyčiai rodo įstatymų leidžiamosios valdžios sukurtą situaciją, kad asmuo turi patirti ženklius kaštus, kad galėtų atlikti darbines funkcijas ir gauti darbo užmokestį, o vienintelis būdas to išvengti – vakcinuotis nuo COVID-19. Pareiškėjas mano, kad ši vakcina yra nepatikima, nepakankamai ištirta, ilgalaikės jos naudojimo pasekmės nežinomos, todėl laiko ją pavojinga. Toks teisinis reguliavimas, kuomet žmogus, naudojant ekonominio spaudimo priemones ir žmogaus teisių suvaržymus, yra verčiamas skiepytis nuo COVID – 19, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Įsigaliojus Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2021 m. gruodžio 1 d. redakcijai, buvo sukurta sistema, kuomet asmens, turinčio neigiamą požiūrį į skiepą nuo COVID-19 ir manant, jog šis skiepas yra potencialiai pavojingas, teisės yra varžomos. Toks asmuo patiria ženklias išlaidas dėl to, kad galėtų atlikti savo darbines funkcijas ir gauti darbo užmokestį. Atitinkamai, valstybė, siekdama įgyvendinti COVID-19 politiką, suvaržo asmens teisę į darbą, pajamas bei jo ir jo šeimos poreikių tenkinimą. Visuotinai žinoma, kad serga ir miršta taip pat ir pasiskiepiję asmenys, todėl valstybės taikomi suvaržymai nenorinčių vakcinuotis žmonių atžvilgiu nėra nei moksliškai pagrįsti, nei proporcingi siekiamam tikslui. Konstitucijos 48 straipsnis numato, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Įstatymo leidėjas sukūrė tokias sąlygas, kad asmens teisė į darbą gali ir privalo būti ribojama nepriklausomai nuo žmogaus kompetencijos ir kvalifikacijos. Asmuo, manydamas, jog COVID-19 vakcina yra pavojinga ir pasinaudodamas teise ja nesiskiepyti, praranda teisę laisvai pasirinkti darbą, nes, norėdamas dirbti, yra verčiamas išleisti ženklią dalį savo darbo užmokesčio testams. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad priimtas prieštaringai vertinamas teisės aktas, kurio pagrindu nustatyta pareiga pačiam darbuotojui arba sutikus darbdaviui patirti išlaidas dėl testavimosi. Pareiškėjas, neturėdamas pakankamai lėšų, o darbdaviui nesutikus nemokamai testuoti, buvo nušalintas nuo pareigų. Nurodė, kad DK 158 straipsnyje yra nurodyta pareiga darbdaviui sudaryti saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas, o Lietuvos Respublikos Konstitucija neleidžia diskriminuoti dėl asmens požiūrio. Pareiškėjas yra diskriminuojamas dėl jo neigiamo požiūrio į skiepus. Be to, darbuotojas susiduria su papildomomis išlaidomis, kurios jam yra sunkiai pakeliamos.
Atsiliepimas
Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo pateiktu skundu nesutiko. Paaiškino, kad pareiškėjas neteisingai vertina DK 158 straipsnio 4 dalies reikalavimus. DK 158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir DSSĮ). Vertinant DK ir DSSĮ teisinį reglamentavimą daryti išvadą, kad darbdavys turi užtikrinti ne bet kokias tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, bet susijusias pagal darbo pobūdį su galima profesine rizika. Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės negali būti priskirta prie profesinės rizikos faktorių, todėl turėtų būti taikoma specialioji teisės norma, kuri reguliuoja teisinius santykius būtent susidariusioje situacijoje. Šiuo atveju DSSĮ yra bendroji teisės norma, reguliuojanti teisinius santykius darbuotojų profesinės rizikos srityje, o Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas yra specialioji teisės norma reguliuojanti teisinius santykius, kai paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Pareiškėjas nenurodė teisinio pagrindo, dėl kurio turėtų būti panaikintas ginčo įsakymas, ir sutiko su tuo, kad turi pareigą periodiškai pasitikrinti sveikatą, nurodydamas, kad <...> pareiškėjas neatsisakė pasitikrinti, ar jis neserga užkrečiama liga <...>, t. y. pareiškėja sutinka su Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas yra susipažinęs su teisės aktų reikalavimais dėl periodinių sveikatos patikrinimų ir žino patikrinimo neatlikimo pasekmes, tai įrodo 2021 m. gruodžio 2 d. elektroninis laiškas, kuriame pareiškėjas aiškiai pasisako, kad žino, jog kitą dieną turėtų būti darbe atlikęs testą, tačiau to nedarys ir lauks direktoriaus įsakymo dėl nušalinimo. Teisės aktai, susiję su pandemijos valdymu, yra galiojantys ir jų teisėtumas nėra paneigtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovė daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo naikinti ginčo įsakymą. Savo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti ar Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjas suformulavo abstrakčiai, nenurodydamas kokiems konkretiems Konstitucijos straipsniams prieštarauja aukščiau paminėtas teisės aktas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą; pareiškėjas byloje kelia klausimą dėl minėtos teisės normos taikymo praktikoje. Atsakovė teigia, kad asmenų, turinčių neigiamas pažiūras į skiepą nuo COVID-19 ir turinčių įsitikinimą, kad šis skiepas yra potencialiai pavojingas, nėra pagrindas priskirti skirtingų asmenų grupėms ir vertinti, kad tokiems asmenims turi būti nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas. COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) yra pripažinta ypač pavojinga užkrečiamąją liga, todėl testavimas ir ankstyva diagnostika yra labai svarbios pandemijos valdymo priemonės. Gyventojų tikslinis ir profilaktinis testavimas, darbuotojų profilaktinis testavimas gali padėti kuo anksčiau nustatyti asmenims, užsikrėtusius koronaviruso infekcija, juos izoliuoti ir išaiškinti bei izoliuoti su sergančiuoju asmeniu sąlytį turėjusius asmenis, taip sumažinant viruso išplitimo galimybę. Pažymėjo, kad kitos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos priemonės – nemokamas testavimas, atstumų laikymasis, asmeninės apsaugos priemonių (medicininių kaukių kt.) dėvėjimas, paviršių dezinfekavimas ir kt. – yra maksimaliai išnaudotos, todėl jų plėsti ir intensyvinti nebėra galimybių.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas įsakymo neteisėtumą sieja su DK 158 straipsnio 4 dalimi, tačiau neatsižvelgia į to paties straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Minėtas įstatymas skirtas apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti, todėl atsakovo nuomone, susidariusi situacija dėl paskelbtos pandemijos negali būti priskirta prie profesinės rizikos. Profesinė rizika yra tam tikras veiksnys, su kuriuo susiduria tam tikras funkcijas atliekantys darbuotojai, o pandemija palietė visas profesines sritis ir negali būti suprantama kaip profesinė rizika. Atitinkamai, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo norma, įpareigojanti asmenis pasitikrinti, ar neserga COVID-19 liga, yra speciali norma ir neprieštarauja aukščiau nurodytoms DK normoms. Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsakovė nenusižengė nei vienam galiojančiam teisės aktui, veikė teisės aktų ribose.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo I. O. skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. P1-749 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto I. O. nušalinimo nuo pareigų“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas I. O. 2021 m. gruodžio 2 d. informavo atsakovę, kad į darbą turėtų atvykti atlikęs COVID-19 testą, tačiau testuotis neketina, todėl laukia direktoriaus įsakymo dėl nušalinimo nuo pareigų. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 ir 6 punktais, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 41 straipsniu, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdamas į pareiškėjo I. O. 2021 m. gruodžio 2 d. pranešimą nušalino nuo 2021 m. gruodžio 3 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiąjį specialistą nuo pareigų iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d., toliau - Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus.
Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinęs be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė), atsižvelgiant į darbo pobūdį skiriamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, o šio straipsnio 2 dalyje nurodytas darbuotojas – iki tol, kol pasibaigs laikotarpis, kuriam turi izoliuotis asmenys, turėję sąlytį. Darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą nuo tos dienos, kurią pateikia darbdaviui sveikatos patikrinimo išvadas, kad gali tęsti darbą, o šio straipsnio 2 dalyje nurodytas darbuotojas – pasibaigus laikotarpiui, kuriam turi izoliuotis asmenys, turėję sąlytį.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog siekiant tinkamai valdyti žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę, įstatymas imperatyviai numato darbdavio pareigą nušalinti asmenį, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga; asmuo nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga.
Byloje nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas I. O. informavo atsakovę apie tai, kad nustatytu laiku nesitikrins, ar neserga užkrečiamąja COVID-19 liga. Taigi, atsakovė, vadovaudamasi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsniu 4 dalimi, pagrįstai nušalino pareiškėją nuo darbo.
Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodytas laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, apskundimo tvarka ir terminai.
Atsakovė, nušalindama pareiškėją nuo pareigų, nurodė, kad pareiškėjas nušalinamas nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki tos dienos, kol jis pasitikrins sveikatą, ar neserga užkrečiamąja liga. Įsakymo preambulėje nurodė priimto įsakymo teisinį pagrindą bei nurodė, kaip pareiškėjas gali apskųsti priimtą įsakymą, tuo atveju, jeigu su juo nesutiktų.
Teismas pažymi, kad įsakyme nėra įvardinta nušalinimo nuo pareigų priežastis, t. y. pareiškėjo atsisakymas testuotis, ar neserga užkrečiamąja liga, tačiau teismas tokį įstatymo normos pažeidimą laiko formaliu, nesukliudžiusiu pareiškėjui suprasti jo nušalinimo nuo pareigų priežasties.
Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – darbuotojas, jeigu kituose įstatymuose nenumatyta kitaip. Darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai Vyriausybės nutarime dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo (toliau – Vyriausybės nutarimas) nurodytos vakcinos (toliau – vakcina) yra prieinamos, finansuojami darbuotojo lėšomis arba darbdavio sprendimu – darbdavio lėšomis, išskyrus atvejus, kai darbuotojai negali pasiskiepyti dėl medicininių kontraindikacijų, nurodytų sveikatos apsaugos ministro patvirtintame medicininių kontraindikacijų sąraše (toliau – medicininės kontraindikacijos). Darbuotojų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, ir darbuotojų, negalinčių pasiskiepyti dėl medicininių kontraindikacijų, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog DK 158 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis, todėl jis nepagrįstai verčiamas testuotis už asmenines lėšas, nors pareigą finansuoti sveikatos patikrinimus turi darbdavys arba valstybė.
Darbo kodekso 158 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymo paskirtis yra nustatyti: 1) teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti; 2) profesinės rizikos įvertinimo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų tyrimo tvarkos bendrąsias nuostatas; 3) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus dirbantiems asmenims iki aštuoniolikos metų, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms darbuotojoms, neįgaliesiems; 4) darbuotojų saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas; 5) atsakomybės už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus bendruosius principus.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnyje numatytos darbdavio pareigos sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Minėto įstatymo 33 straipsnis reglamentuoja darbuotojo pareigas tinkamai laikytis saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimų. Darbuotojų saugos ir sveikatos 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptarto įstatymo normas, reglamentuojančias darbuotojų saugą ir sveikatą darbe, sprendžia, kad atsakovė teisingai vertino susidariusią situaciją. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nustato darbdavio pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, susijusias su profesine darbuotojų rizika, o Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas yra specialusis įstatymas, kurio normos reglamentuoja ir darbuotojų pareigas užkrečiamųjų ligų plitimo atveju. Atitinkamai atsakovė, vykdydama Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnyje numatytus reikalavimus, tinkamai veikė įstatymo ribose ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, darbdavio sprendimu gali būti finansuojamos darbdavio lėšomis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas I. O. būtų kreipęsis į darbdavį prašydamas, kad jo sveikatos patikrinimas būtų finansuojamas darbdavio lėšomis, todėl teismas laiko, jog atsakovė tinkamai vykdė įstatymuose jai numatytas pareigas.
Pareiškėjas skundu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad Darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąją liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios Vyriausybė yra paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai Vyriausybės nutarime dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo nurodytos vakcinos yra prieinamos, finansuojami darbuotojo lėšomis arba darbdavio sprendimu – darbdavio lėšomis, išskyrus atvejus, kai darbuotojai negali pasiskiepyti dėl medicininių kontraindikacijų, nurodytų sveikatos apsaugos ministro patvirtintame medicininių kontraindikacijų sąraše, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Skunde pareiškėjas nurodo, jog minėtas Įstatymo straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, nes buvo sukurta sistema, kuomet asmens, turinčio neigiamas pažiūras į skiepą nuo COVID-19 ir įsitikinimus, jog minėtas skiepas yra potencialiai pavojingas, teisės yra varžomos. Be to, skunde nurodoma, kad Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, nes buvo apribota asmens teisė į darbą, nepriklausomai nuo asmens kompetencijos ir kvalifikacijos. Asmuo, laikydamas COVID-19 vakciną potencialiai pavojinga ir pasinaudodamas teise ja nesiskiepyti, praranda teisę laisvai pasirinkti darbą, nes, norėdamas dirbti, įstatymo leidėjo yra verčiamas išleisti ženklią dalį savo darbo užmokesčio tikrinantis, ar neserga COVID-19 liga.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o yra teismo diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-659/2011). Pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, yra abejonė, kuri turi būti iš tiesų pagrįsta, pakankamai aiški, susijusi su abejonių protingumo ir teisingumo principų kontekste keliančių santykių reguliavimu.
Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylos medžiagą, įvertinusiai byloje nustatytas faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjų skundą prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo I. O. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.