Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendžiu E. T. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2008 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės laisvės apribojimo dvejiems metams neatlikta dalimi laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, jas visiškai sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą ir būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistajam E. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2008 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, iš dalies jas sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendžiu M. S. ir R. A., pritaikius BK 38 straipsnį, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atleisti, kaltininkams ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, ir baudžiamoji byla jiems nutraukta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu M. S. ir R. A. BK 38 straipsnio taikymas panaikintas. Abiem paskirtos bausmės laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti M. S. 40 valandų, o R. A. 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 15 d., apie 23.20 val., viešoje vietoje – Kaune, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, veikdamas bendrininkų grupe su nuteistaisiais M. S. ir R. A., elgėsi ypač įžūliai ir rodė aiškų visuomenės negerbimą: E. T. vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam G. V. į veidą, po to R. A. parvertė G. V. ant grindinio ir sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu nukentėjusiajam G. V. į galvos sritį, o M. S. sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių rankomis ir kojomis G. V. į įvairias kūno vietas; taip padarė G. V. poodines kraujosruvas veide, pakaušyje, viršugalvyje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, paviršines muštines žaizdas veide, galvos smegenų sukrėtimą, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pasak E. T., Kauno apygardos teismas, baudžiamąją bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, netinkamai prilaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), pažeidė BK 56 straipsnio 1 dalies, 59, 61, 75 straipsnių nuostatas, priėmė neteisingą nuosprendį ir paskyrė jam per griežtą bausmę.

Kasaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ (toliau – Senato nutarimas) 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad, vadovaudamasis teisine sąmone, teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiu atveju, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Bausmės paskirtis – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas, parinkdamas bausmės dydį, turi atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat į kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį. Pasak kasatoriaus, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl buvo būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvus ir tikslus, nusikaltimo stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo.

Kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, neįvertinusi visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai neigiamai įvertino jo, E. T., asmenybę, nors jis studijuoja kolegijoje finansus, apibūdinamas teigiamai, nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiojo, vasarą dirbo, atlygino žalą, vykdė jam paskirtus įpareigojimus.

E. T. manymu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė neobjektyvią išvadą apie jo asmenybę, o tai lėmė neteisingos bausmės parinkimą, nes, pasak nuteistojo, bausmės tikslai galėjo būti pasiekti paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo E. T. kasacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, kurios tikslai būtų pasiekti, paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroras pažymi, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo laikomas recidyvistu. Sprendžiant nusikaltimų recidyvo klausimą, būtina nustatyti, ar nuteistasis tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas, padarė nepasibaigus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui, kada asmuo laikomas teistu (BK 97 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. T. nusikaltimą, už kurio padarymą jis yra pripažintas kaltu šioje byloje, padarė ne tik kad neišnykus teistumui už jo anksčiau padarytą nusikaltimą, bet ir neatlikęs už tai jam ankstesniu nuosprendžiu (Kauno m. apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis) paskirtos bausmės – dvejų metų laisvės apribojimo.

Prokuroras pažymi, kad pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tai reiškia, kad laisvės atėmimo bausmė yra tipinė bausmė recidyvistui ir teismas net neprivalo motyvuoti savo sprendimo, skirdamas recidyvistui laisvės atėmimo bausmę. Teismas turėtų motyvuoti savo sprendimą, kai recidyvistui nėra skiriama tipinė bausmė – laisvės atėmimas. Minėtame straipsnyje esantis žodis „paprastai“ teismui suteikia teisę nukrypti nuo minėtų taisyklių ir skirti kaltinamajam kitos rūšies bausmę tik esant svariems motyvams, kuriuos teismas privalo išdėstyti savo nuosprendyje.

Atsiliepime pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. T., nesilaikė BK 56 straipsnio nuostatų, todėl, kasatoriaus reikalavimas palikti galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį – nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir skirdamas bausmę E. T., visiškai pagrįstai konstatavo, jog tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę bus įgyvendinti bausmės tikslai ir nepažeistas teisingumo principas. Ši sprendimą teismas tinkamai motyvavo byloje surinktais duomenimis apie nuteistojo asmenybę, jo elgesį tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos. Taip pat atsižvelgė ir į tas aplinkybes, kurios yra nurodytos E. T. kasaciniame skunde ir jas atitinkamai įvertino.

Prokuroro teigimu, kasacinio skundo nuorodos į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 331 straipsnio reikalavimus, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas baudžiamosios bylos medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo prokuroras prašė pakeisti nuosprendį ir nuteistajam E. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams, o pagal nuosprendžių sutaptį subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, nuosprendį pakeitė ir paskyrė E. T. trimis mėnesiais švelnesnes bausmes, negu prašė prokuroras. Teismas nustatė, kad E. T. yra recidyvistas, nes yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir teistumui neišnykus vėl padarė tyčinį nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad, skirdami tokiam asmeniui švelnesnę, negu terminuotas laisvės atėmimas, bausmę, teismai tai privalo motyvuoti. Tai pabrėžta ir Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos išvadų 9 punkte („Teismų praktika“, Nr. 27). Pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavęs, kad E. T. yra recidyvistas, jokių argumentų, dėl ko jam skiriamas laisvės apribojimas, nepateikė.

Priešingai, negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam E. T. paskyrė bausmę, laikydamasis tiek bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), tiek ir specialių nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą recidyvistui (BK 56 straipsnio 1 dalis). Kasatorius mano, kad skiriant jam bausmę buvo pažeistos šių ir BK 41, 59 , 61 bei 75 straipsnių nuostatos, motyvuodamas tuo, esą teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tačiau nenurodo jokių naujų aplinkybių, į kurias teismas neatsižvelgė, tik savaip jas interpretuoja ir nutyli esmines aplinkybes, lėmusias būtent laisvės atėmimo bausmės skyrimą. Minėta, kad BK 56 straipsnio 1 dalis kaip taisyklę numato laisvės atėmimo bausmės skyrimą, todėl teismai turi argumentuoti kitokios bausmės, o ne laisvės atėmimo, skyrimą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pateikė tiek šios bausmės rūšies skyrimo, tiek jos konkretaus dydžio argumentus. Nuteistasis E. T., atlikdamas bausmę už sunkų nusikaltimą – plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą, kuri jam buvo paskirta švelnesnė negu numatyta įstatymo sankcijoje, nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir padarė naują nusikaltimą, už kurį jam paskirta mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmė. Būtent nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį apeliacinės instancijos teismas ir rėmėsi kasatoriaus nurodomomis aplinkybėmis, kad jis mokosi, atlygino padarytą žalą ir atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau visos kitos bylos aplinkybės nedavė pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 331 straipsnio nuostatos, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio jam neaiškūs motyvai, kodėl jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Kolegija pažymi, kad tokie motyvai yra išdėstyti pakankamai aiškiai ir nuteistasis, juos ginčydamas, negali jų nesuprasti.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo kasacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Atmesti nuteistojo E. T. kasacinį skundą.