Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-04-29 nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje požymių, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. gruodžio 10 d. vykusioje (duomenys neskelbtini) krašto televizijos laidoje į pateiktą klausimą (duomenys neskelbtini) rajono tarybos nariui R. Z. “ponas Z. prašome įvardinti asmenį, kuris sudarė uždaromų mokyklų sąrašą“ pareiškė norą atsakyti “dar papildyti galėčiau. Mes per tą visą kadenciją dirbdami savivaldybėje labai gerai pastebėjome, kad mes turime tokį žmogų A. V.. Jis švietimo klausimais teigia, kad labai gerai nusimano. Ir tokius sąrašus pas mus tiktai vienas asmuo galėjo sudaryti mano manymu, tik A. V.“, t. y. apšmeižė A. V. per visuomenės informavimo priemonę.

Šias aplinkybes, pasak nukentėjusiojo, patvirtina tai, kad kaltinamasis pats betarpiškai dalyvavo 2009 metu kovo 26 tarybos posėdyje, svarstant rajono taryboje projektą „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mokyklų steigimo, reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkymo 2009-2011 metų priemonių plano patvirtinimo", pats balsavo dėl galutinio sprendimo, ką patvirtina pridedami (duomenys neskelbtini) rajono tarybos sprendimas, posėdžių protokolas ir projekto rengėjų aiškinamieji raštai. V. K. 2009-03-26 posėdžio metu išklausė projekto rengėjų pranešimą ir turėjo žinoti, kad tokio tarybos sprendimo projekto rengimas pagal kompetenciją priskirtas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriui /vedėjas A. M./, kuris teismo iš viso nebuvo apklaustas bei patariamojo balso teisę turinčiam rajono Tarybos Švietimo, kultūros, sporto, teisėtvarkos ir jaunimo reikalų komitetui (pirmininkas L. D.), kurie ir yra tokio tarybos sprendimo projekto rengėjai bei pranešėjai. Be to, nurodo, jog kaltinamasis V. K., prieš 2009 m. kovo 26 dienos posėdį, iki 2009 m. kovo 13 d. (1.2) TP-89 Savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mokyklų steigimo, reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkymo 2009-2012 metų priemonių plano patvirtinimo" projekto svarstymo pradžios, savivaldybės tarybos posėdžio pirmininkui nepranešė, kad svarstomu klausimu nėra gavęs sprendimo projekto, aiškinamojo rašto, papildomos medžiagos ir negalėsiąs balsuoti svarstant klausimus, susijusius su rajono mokymo įstaigų likvidavimu, reorganizacija, panaikinimu.

Nurodo, kad jis, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos VI-ojo šaukimo 2007-2011 m. kadencijos metu niekada nebuvo Tarybos Švietimo, kultūros, sporto, teisėtvarkos ir jaunimo reikalų komiteto narys ir, kaip tarybos narys, neteikė jokių oficialių pasiūlymų (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriui ar kitoms institucijoms dėl mokyklų uždarymo. Šias aplinkybes patvirtina pridedamas 2011-05-06 Nr.(12.1) Ri-252, 253 (duomenys neskelbtini) rajono mero raštas „Dėl informacijos pateikimo".

Be to, apelianto nuomone, kaltinamojo kaltę įrodo ir ta aplinkybė, kad jis buvo tinkamai informuotas apie tarybos rengiamus posėdžius ir sprendimų projektus, nes, kaip nurodė rajono bendrasis skyrius, tarybos narys V. K. savo elektroniniu paštu gavo ir žinojo kad sprendimų visi projektai patalpinami savivaldybės tinklalapyje (Pagrindas 2011-05-06 Nr.(12.1) Rj-252, 253) sprendimo projektą ir privalėjo su juo susipažinti, todėl privalėjo žinoti, kad šio projekto rengėjas yra rajono Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjas A. M. ir kad A. V. nėra ir nebuvo švietimo komiteto narys ir tokio sprendimo rengėjas, todėl jokiu būdu neturėjo net teorinių galimybių sudaryti rajone uždaromų mokyklų sąrašą.

Remdamasis išdėstytu, nukentėjusysis mano, kad kaltinamojo V. K. laidos metu perskaityti žodžiai apie jį (A. V.) buvo ne kaip apie pilietį, bet kaip apie viešą asmenį, todėl jie, apelianto nuomone, negali ir neturi būti vertinami kaip nuomonė. Teigia, jog kaltinamasis V. K., sąmoningai pateikdamas melagingą informaciją ne tik suklaidino rajono gyventojus, bet sukėlė ir kitas neigiamas pasekmes. Tokia informacija laidos metu buvo pateikta kaip politinė reklama, siekiant prieš artėjančius 2011 metų savivaldos rinkimus populistinių tikslų, norint įtikti rajono gyventojams ir pakelti savo ir jo atstovaujamos partijos reitingus, nepagrįsta faktiniais duomenimis, todėl laikytina kaip šmeižtas.

Nukentėjusiojo teigimu, šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja G. R., kuri atsakydama į jai pateiktą klausimą nurodė ,,kad A. V. negalėjo sudaryti mokyklų pertvarkos sąrašo, nes tokį dokumentą patvirtina komitetas", „komitetuose sprendimų projektai būna paruošti, A. V. nėra pateikęs jokio projekto dėl uždaromų mokyklų ".(2011-04-20 teismo posėdžio protokolas). Be to, nurodo, kad tokias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausiamas liudytoju L. D., kuris nurodė „kad A. V. buvo davęs keletą pasiūlymų būtent švietimo klausimais, tačiau uždaromų mokyklų sąrašo nėra pateikęs komitetui." (2011-04-20 teismo posėdžio protokolas).

Nurodo, jog kaltinamasis V. K. teismui pateikė 2009-05-13 rajoninio laikraščio (duomenys neskelbtini) Nr.37 (8490) (b. 1. 31) A. V. straipsnį „Rinkitės pagal gyvenamąją vietą" bei elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) rajono kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriui išsiųstą (b. 1. 27-30) projektą pavadinimu „Dėl mokyklų ateities". Ši informacija ir privatūs pokalbiai bei A. V. pasisakymai tarybos posėdžio metu kaltinamojo V. K. manymu ir suformavo nuomonę, kad būtent A. V. sudarė uždaromų mokyklų sąrašą, kurią jis pareiškė laidos metu, nukentėjusiojo nuomone, negali būti pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Taip pat nurodo, kad jis, kaip aktyvus pilietis bei rajono tarybos narys, ilgametis mokytojas, švietimo ir kultūros žymūnas, turi pakankamai kompetencijos ir domėjosi įvairias švietimo klausimais bei pasisakydavo tarybos posėdžių metu svarstant šiuos klausimus, tačiau pateiktame 2009-05-13 laikraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. 37(8490) jo straipsnyje „ Rinkitės pagal gyvenamąją vietą" yra pateikta informacija analizuojanti jau įvykusius faktus, 2009-03-26 tarybai jau priėmus atitinkamą sprendimą šio klausimu, ir šis straipsnis negalėjo įtakoti paties tarybos sprendimo. Teigia, jog V. K. pateikė modifikuotą (ištrauktus iš kitų vėlesnių dokumentų kopijas), bei jo elektroniniu paštu išsiųsto elektroninio laiško (duomenys neskelbtini) rajono Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriui kopiją, pavadinimu „Dėl mokyklų ateities" su priedais, kuriuose matyti akivaizdūs neatitikimai. Nurodo, kad laiškas iš tiesų galėjo būti išsiųstas iš jo elektroninio pašto, adresu (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 26 d. 3:30 val. (t.y. 15.30 val.), kuriuo buvo persiųstas projektas pavadinimu „Dėl mokyklų ateities" su priedais, kuriame nurodyta projekto rengimo data 2009 04 14, tai yra, elektroninis laiškas su projektu neva išsiųstas tada, kai tarybos sprendimo projektas dar neturėjo ir nebuvo parengtas. Teigia, kad šis elektroninis laiškas buvo susijęs su visais kitais klausimais - dėl sprendimo projekto „Dėl (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimnazijos pavadinimo pakeitimo", dėl ilgalaikės miesto gimnazijos vizijos, mokymo kokybės ir pasirinkimo galimybių išplėtimo, kurio rengėjas buvo jis ir tai, nukentėjusiojo nuomone, visiškai nesusiję su bylos esme. Tai, pasak apelianto, patvirtina jo pridedamų dokumentų kopijos.

Todėl apeliantas mano, kad kaltinamasis V. K. 2010 gruodžio 10 d. laidos (duomenys neskelbtini) metu perskaitydamas savo atsakymą į televizijos vedėjos žiūrovų užduotą klausimą dėl uždaromų rajono mokyklų ir asmens, sudariusio tokį sąrašą, sąmoningai nuslėpė jam žinomą informaciją ir pateikė melagingas, jo asmenį šmeižiančias žinias. Kaltinamasis V. K. išreiškė iniciatyvą atsakyti į ne jam pateiktą klausimą net nebūdamas Kultūros, švietimo, sporto, jaunimo ir teisėtvarkos reikalų komiteto nariu, jam nebuvo priskirta ši kompetencija ir jis nėra švietimo reikalų specialistas, o vairuotojas - mechanizatorius, todėl V. K. nėra kompetentingas vertinti jo profesionalo, specialisto, kultūros, švietimo žymūno, šalies ir tarptautinių konkursų dalyvio, prizininko, bei renginių, skirtų mokinių ir jaunimo ugdymui organizatoriaus, turinčio tarptautinę patirtį ir pasiekimus, kompetenciją švietimo klausimais. Teigia, kad kaltinamasis V. K. atsakydamas į žiūrovo klausimą dėl asmens, sudariusio uždaromų mokyklų sąrašą, žinojo, kad tokio sprendimo, kurios mokyklos po reorganizacijos bus uždarytos, o kurios ne, vienas tarybos narys, konkrečiai A. V., sudaryti vienasmeniškai iš viso negalėjo ir nesudarė, nes tam įstatymas numato tam tikras procedūras, vienasmeniškai iš viso negalėjo net ir būdamas tarybos nariu, ar užimdamas kitas atsakingas pareigas, nes visada galutinį sprendimą dėl tokių klausimų priima taryba balsavimo būdu, ir tokio sprendimo priėmime dalyvavo pats kaltinamasis V. K., todėl mano, kad jo veiksmuose yra požymių veikos, kuri atitinka BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Teigia, jog savo pasakytu teiginiu kaltinamasis V. K. ne tik apšmeižė jį kaip asmenį, siekdamas sumenkinti ir paniekinti jo garbę ir orumą rajono gyventojų akyse, bet dėl tokio kaltinamojo poelgio, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, kurie atsiliepė jo fizinei, psichinei sveikatai, bei neigiamai paveikė jam artimus žmones, jis neteko darbo ir pajamų šeimos išlaikymui. Po parodytos televizijos laidos jis ne tik buvo atleistas iš darbo, bet pablogėjo ir jo sveikata, medikų buvo nustatytas aukštas kraujo spaudimas, jam buvo paskirti raminamieji vaistai, kurių pagalba sveikatos būklė iš dalies stabilizavosi. Taipogi apeliantas mano, kad šis kaltinamojo V. K. poelgis turėjo įtakos ir jo kaip politiko ir kandidato į 2011 m. vasario 27 d. rajono tarybą, reputacijai, jis nebuvo išrinktas į rajono tarybą, nors prieš tai joje dirbo iš eilės tris kadencijas. Nurodo, jog baudžiamojoje byloje teismo buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, nes patyrė didelę neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 litų suma.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai V. K. išteisino pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. V. skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, mano, kad jis prieštarauja galiojančioms teisės normoms, yra neteisėtas ir naikintinas. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei pateiktus dokumentus, todėl netinkamai pritaikė įstatymą. Taip pat nurodo, jog teismas neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, netinkamai jas įvertino, neapklausė visų liudininkų baudžiamojoje byloje, dėl ko pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo V. K. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad V. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., dėl ko visiškai pagrįstai V. K. išteisino.

Apelianto teiginiai, jog teismas neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, netinkamai jas įvertino, neapklausė visų liudininkų baudžiamojoje byloje, dėl ko pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas yra deklaratyvūs, nes apeliantas nenurodo, kokių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kokių liudytojų, kurie, pasak privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo, galėtų pateikti reikšmingų įrodymų, neapklausė, todėl teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Baudžiamoji byla Nr. 2A–1/2009).

Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad išteisintasis V. K. 2010 m. gruodžio 10 d. vykusioje (duomenys neskelbtini) krašto televizijos laidoje į pateiktą klausimą (duomenys neskelbtini) rajono tarybos nariui R. Z. “ponas Z. prašome įvardinti asmenį, kuris sudarė uždaromų mokyklų sąrašą“ pareiškęs norą atsakyti - “dar papildyti galėčiau. Mes per tą visą kadenciją dirbdami savivaldybėje labai gerai pastebėjome, kad mes turime tokį žmogų A. V.. Jis švietimo klausimais teigia, kad labai gerai nusimano. Ir tokius sąrašus pas mus tiktai vienas asmuo galėjo sudaryti mano manymu, tik A. V.“, neperžengė ribų, tai yra pasakydamas savo nuomonę jis neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį A. V., pakirsti pasitikėjimą juo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad televizijos tiesioginėje laidoje vykstant diskusijoms dėl mokyklų uždarymo (duomenys neskelbtini) rajone, į televizijos žiūrovo klausimą „ar galite nurodyti asmenį, kuris sudarė uždaromų mokyklų sąrašą“, išteisintasis išreiškė savo nuomonę apie tokį asmenį – nukentėjusįjį A. V.. Išteisintojo V. K. pateiktas teiginys apie A. V. negali būti vertinamas kaip nauja informacija, konstatuojamojo pobūdžio žinios apie tikrai egzistuojančius faktus, o iš tiesų yra tiesioginėje televizijos laidoje dalyvaujančio asmens nuomonė, spėjimas, manymas, t. y. jo turimos informacijos apie nukentėjusįjį A. V. vertinimas, ką patvirtina apylinkės teismo teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymai. Teisiamajame posėdyje išteisintasis V. K. parodė, kad nukentėjusysis A. V. domėjosi rajono reikalais, buvo išsakęs savo nuomonę dėl mokyklų pertvarkos (47-48 b. l.). Pastebėtina, kad šiuos išteisintojo parodymus duotus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojai G. R. (57-58 b. l.) ir L. D. (59-60 b. l.) ir parodė, kad A. V. dažnai išreikšdavo savo nuomonę švietimo klausimais, liudytoja G. R. parodė, kad A. V. buvo sudaręs žemėlapį apie mokyklų suskirstymą, o liudytojas L. D. parodė, jog A. V. diskusijose pasisakydavo mokyklų uždarymo klausimais (60 b. l.). Iš paminėtų duomenų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie aptariami A. V. pasisakymai neabejotinai galėjo turėti įtakos V. K. išsakytai nuomonei.

Be to, pats apeliantas A. V. savo apeliaciniame skunde neneigia, kad jis nebuvo abejingas rajono švietimo reikalams ir tai pagrindžia publikacijomis spaudoje ir teigia, kad kaip aktyvus pilietis bei rajono tarybos narys, ilgametis mokytojas, švietimo ir kultūros žymūnas, turintis pakankamai kompetencijos ir besidomintis įvairias švietimo klausimais, pasisakydavęs tarybos posėdžių metu svarstant šiuos klausimus. Jis pripažįsta, jog iš viso to išteisintasis V. K. galėjo susiformuoti nuomonę, kad būtent jis – apeliantas A. V. sudarė uždaromų mokyklų sąrašą, kurią jis pareiškė laidos metu, tačiau jo nuomone, tai negalėjo būti pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo teiginiu sutikti negali ir jį atmeta, kadangi tą aplinkybę, kad išteisintojo V. K. 2010 m. gruodžio 10 d. vykusioje (duomenys neskelbtini) krašto televizijos laidoje pasakyti žodžiai – “<dar papildyti galėčiau. Mes per tą visą kadenciją dirbdami savivaldybėje labai gerai pastebėjome, kad mes turime tokį žmogų A. V.. Jis švietimo klausimais teigia, kad labai gerai nusimano. Ir tokius sąrašus pas mus tiktai vienas asmuo galėjo sudaryti mano manymu, tik A. V.“> – nuomonė apie nukentėjusįjį A. V., patvirtina ir paties nukentėjusiojo pateikta lietuvių kalbos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad aptariami V. K. pasakyti žodžiai televizijos laidoje, yra V. K. nuomonė bei, kad nagrinėtoje TV laidos ištraukoje tiesiogiai nebuvo išsakyta paniekinamojo ar pažeminamojo turinio žodžių.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikti galimybę visuomenės nariams sužinoti bendrojo intereso klausimais. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų.

Šiuo nagrinėjamu atveju, kolegija sprendžia, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad išteisintasis būtų turėjęs tikslą paniekinti ar pažeminti A. V..

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, V. K. išteisintas pagrįstai, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Remiantis išdėstytu bei tuo, kad Šiaulių apygardos teismo posėdžio metu 2011-06-22, išteisintasis V. K. pateikė duomenų įrodančių, kad jis apeliacinės instancijos teismo procese patyrė 2000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kolegija laiko, kad šios V. K. patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis. Tačiau, kolegijos manymu, tokia honoraro suma (2000 Lt) advokatui už išteisintojo V. K. atstovavimą privataus kaltinimo byloje apeliacinės instancijos teisme, kurioje nukentėjusysis A. V. kaltino išteisintąjį V. K. šmeižimu, yra nepagrįstai didelė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą ir apimtį, į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į V. K. sumokėtą pinigų sumą advokatui, ir siekdama abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, sprendžia, kad išteisintojo prašomos priteisti proceso išlaidos yra aiškiai per didelės, ir daro išvadą, kad V. K. už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, todėl V. K. iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. V. priteistina suma mažintina iki 1000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. V. atlyginti V. K. proceso išlaidas 1000 Lt sumoje.