- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-19
- Bylos Nr.
- I-3582-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00674-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- E. M.
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui A. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–13) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. periodiškai buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos transporto priemonėmis į bendrosios kompetencijos teismus, kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo nešvarūs, neatitiko higienos reikalavimų. Dėl netvarkingų konvojavimo sąlygų ne kartą reiškė pretenzijas konvojaus pareigūnams, prašė užfiksuoti pažeidimus, tačiau konvojaus pareigūnai į priekaištus nereaguodavo, pažeidimų nefiksavo. Konvojavimo metu buvo viešai demonstruojami šaunamieji ginklai, guminės lazdos, tai sukeldavo baimę ir stresą. Konvojavimo metu nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu. Automobiliuose nebuvo saugos diržų ir rankenų, už kurių būtų galima prisilaikyti konvojavimo metu, taip pat nebuvo ventiliacijos, gryno oro ir dienos šviesos. Žiemą automobiliuose buvo šalta, vasarą – karšta. Automobiliuose bei teismo posėdžiuose nuolat be pagrindo buvo naudotos specialiosios priemonės – antrankiai, dėl to jautė bejėgiškumo, baimės, kančios, nepilnavertiškumo jausmą. Minėtas konvojavimo sąlygas vertina kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Dėl minėtų, jo nuomone, neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų patyrė kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamą kentėjimo lygmenį. Prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties arba šį terminą atnaujinti. Šį prašymą grindė aplinkybėmis, jog yra teisiškai neišprusęs, todėl nežinojo apie savo teisių pažeidimus, apie konvojavimo metu pažeistas teises sužinojo neseniai iš žiniasklaidos priemonių. Tvirtino, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui netaikytinas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje. Tuo atveju, jei teismas nutartų taikyti ieškinio senaties terminą, prašė už laikotarpį dėl kurio suėjo senaties terminas neskaičiuoti kompensacijos, tačiau konstatuoti faktą, kad minėtu laikotarpiu buvo nustatyti higienos normų ir konvojavimų sąlygų pažeidimai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 18–29, 35–45) ir atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo konvojuotas šiais maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius – 31 kartą, Vilnius-Alytus-Vilnius – 3 kartus, Vilnius–Kaunas-Vilnius– 10 kartų, Vilnius – Kybartai-Vilnius – 16 kartų, Kaunas-Alytus-Kaunas – 8 kartus, Kaunas-Kybartai-Kaunas – 5 kartus, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas – 18 kartų. Atkreipė dėmesį, kad teisminiu konvojumi pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo konvojuotas. Pažymėjo, kad konvojavimas yra atliekamas specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos techniškai tvarkingos kameros. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Viešojo saugumo tarnyba užtikrina tinkamą paruošimą specialaus transporto konvojavimui, t. y. konvojavimo priemonės būna švarios. Sėdimos vietos automobiliuose įrengtos pagal techninius reikalavimus, tokio tipo konvojavimo transporte saugos diržai nėra privalomi. Pažymėjo, kad konvojus yra ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra asmenų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pareigūnai yra ginkluoti ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Konvojuojamieji vedami į tualetą pasikeitimo punktuose patiems prašant. Nėra duomenų, kad pareiškėjui prašant, jam tokia teisė nebuvo suteikta. Atsakovės atstovas taip pat neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl nešvaros automobiliuose ar kitų nusiskundimų būtų kreipęsis į pareigūnus. Pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti deliktinei atsakomybei. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos veiksmais konvojuojant pareiškėją Viešojo saugumo tarnybos automobiliais laikotarpiu nuo 2012 m. m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d.
Atsakovės atstovė prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. kovo 12 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo dienos.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 4 d. (b. l. 15), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. balandžio 3 d. pareikšti.
Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija).
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą B. L. prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindžia aplinkybe, kad dėl teisinio išprusimo stokos nežinojo apie jo teisių pažeidimus, apie tai jam tapo žinoma neseniai iš žiniasklaidos priemonių. Kaip jau buvo paminėta, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, o ne su teisiniu išprusimu ar gauta informacija iš trečiųjų asmenų, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nepripažintina svarbia priežastimi, sutrukdžiusia jam iki ieškinio senaties termino pabaigos kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovės prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytina ieškinio senatis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2018 balandžio 4 d.
Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas byloje vertinamu laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.) buvo etapuojamas maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius – 29 kartus, Vilnius-Alytus-Vilnius – 3 kartus, Vilnius–Kaunas-Vilnius– 10 kartų, Vilnius – Kybartai-Vilnius – 16 kartų, Kaunas-Alytus-Kaunas – 4 kartus, Kaunas-Kybartai-Kaunas – 5 kartus, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas – 18 kartų (b. l. 36–38).
Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais, kurių valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (b. l. 36–38).
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ne kartą reiškė pretenzijas konvojaus pareigūnams, prašė užfiksuoti tai konvojavimo dokumentuose, tačiau jie į pareiškėjo pretenzijas nereagavo, jų nefiksuodavo.
Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susiję su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pretenzijų konvojavimą vykdantiems pareigūnams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų reiškimo bei pareigūnų elgesio, nefiksuojant bei nereaguojant į pareiškėjo skundus yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. kada, kokio konvojavimo metu, kokiam pareigūnui ir dėl ko reiškė pretenzijas, pareiškėjas nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kokie įrodymai, kuriuos galimai galėtų išreikalauti teismas, galėtų patvirtinti šias aplinkybes, pareiškėjas po konvojavimo nesikreipė į Viešojo saugumo tarnybos vadovą ar kitas institucijas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų bei pareigūnų elgesio, todėl, teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų jis kreipėsi į pareigūnus, o šie į jo pretenzijas nereagavo.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų ar rankenų, ventiliacijos, apšvietimo, tinkamo šildymo, žiemos metu automobilyje buvo šalta, vasaros metu – karšta, automobiliuose buvo nešvaru.
Pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Konvojavimo taisyklių 146.4. punkte nustatyta, kad privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 punkte nustatyta, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.
Konvojavimo taisyklių 146 punkte 4 dalyje nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal Saugos eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims, nenustatyta.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacijos ir šildymo sistemų, todėl šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku – karšta, pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš į bylą pateiktų matavimo protokolų (b. l. 60–61,68–72, 77–79, 86–88, 91–92, 95–98 ) matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė.
Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ ir UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 47, 49, 51, 53, 55, 57, 59, 67, 74, 76, 81, 83, 85, 90, 94, 100, 102, 104, 106, 108, 110), bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai (b. l. 46, 48, 50, 52, 54, 56, 58, 66, 73, 75, 80, 82, 84, 89, 93, 99, 101,103, 105, 107, 109) patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.
Taisyklių 126.4 punkte nurodyta, kad konvojuojamieji privalo konvojavimo metu palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose). Taigi, pareiga palaikyti švarą konvojavimo metu nustatyta konvojuojamiesiems.
Apibendrinant aukščiau išdėstytą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiuose automobiliuose, jo nuomone, ventiliacijos ir šildymo sistemos neatitiko reikalavimų, nebuvo užtikrinta švara bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas neįrodė, kad kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, o šie į jo prašymus nereagavo. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl šių aplinkybių yra abstraktaus pobūdžio, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti duomenys patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad pareigūnai kelionės metu neišleisdavo jo į tualetą.
Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą ir, kad jam nebuvo leista pasinaudoti tualetu. Šių aplinkybių nedetalizavo pareiškėjas, konkrečiai nurodydamas jo konvojavimo atvejus, kuomet jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnui dėl jo netenkinančių konvojavimo sąlygų, tačiau, bylos duomenimis, skundų nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl jo teisės ribojimo pasinaudoti tualetu vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.
Teismas pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Remiantis šia nuostata, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus, todėl skundo teiginys, kad pareigūnai demonstravo kovinius ginklus ir dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala, nėra pagrįstas. Pareiškėjas konkrečių aplinkybių dėl grasinimo ginklu, pareigūnų tyčinių veiksmų skunde neišdėstė.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad konvojavimo metu (automobiliuose bei bendrosios kompetencijos teismuose posėdžių metu) jis buvo laikomas su antrankiais. Skunde pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė įrodymais, taip pat nenurodė, kurių konkrečiai konvojavimų metu jis buvo laikomas su antrankiais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (įskaitant specialių priemonių – antrankių – panaudojimą) pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklėse nustatyta tvarka. Nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas Viešojo saugumo tarnybai ar kitoms institucijoms nėra išreiškęs ir vėliau. Atsakovės atstovė neigė aplinkybę, kad pareiškėjui buvo taikomos specialiosios priemonės. Nurodė, kad teisminis pareiškėjo konvojavimas nebuvo vykdomas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl specialių priemonių (antrankių) naudojimo jo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Tačiau šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.