- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-19
- Bylos Nr.
- TA-51-629/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03025-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2023 m. lapkričio 8 d. jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 4, kur buvo laikomas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamera yra negyvenama patalpa, nes joje nebuvo užtikrintos higienos sąlygos, joje buvo per žema oro temperatūra. Pagal jo skundą 2023 m. gruodžio 5 d. buvo atliktas patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad patalpoje oro temperatūra yra tik 16?C. Taip pat, pareiškėjo nuomone, jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas. Jam kiekvieną dieną reikalinga mankšta, o kameroje buvo per mažai ploto mankštai atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, jog į jo skundus nebuvo reaguojama. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjui prasidėjo kojų sąnarių skausmai, teko vartoti vaistus, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo laikomas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 4, kur jam teko 6,35 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Kadangi pareiškėjas kameroje buvo visą laiką vienas, tad minimalus gyvenamasis plotas bei pakankamas plotas mankštai buvo užtikrintas. Pareiškėjas taip pat galėjo mankštintis pasivaikščiojimų ir užsiėmimų metu. 2023 m. gruodžio 5 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių filialo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje buvo per žema oro temperatūra (16?C), bet kitų pažeidimų nenustatyta, langas techniškai tvarkingas, todėl buvo atliktas lango papildomas sandarinimas poliuretano putomis.
5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių kalėjime sąlygomis, jis padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
II.
6. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo kalinamas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 4, kur jis buvo vienas ir per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko 6,35 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas visą laikotarpį (iš viso 69 dienas) buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl kameros ploto vienam asmeniui. Tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, jog teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.
8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui 2023 m. vasario 6 d. buvo rekomenduota kūno mankšta kasdien patalpos viduje. Iš pateiktos 2024 m. sausio 15 d. pažymos Nr. PPV-ŠTI-10 matyti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu vartojo vaistus nuo sąnarių skausmo. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 9 d. buvo pateikęs skundą dėl apribotos galimybės mankštintis, į kuri pateiktame atsakyme nurodoma, kad kameros plotas yra pakankamas, be to, mankštintis galima ir pasivaikščiojimų bei užimtumo programų metu. Atsakymo pareiškėjas neskundė. Be to, pareiškėjas nurodytu laikotarpiu teikė žodinius prašymus dėl netinkamos santechnikos ir netinkamo maitinimo, kelis kartus teikė prašymus dėl vaizdo registratorių duomenų išsaugojimo bei aprūpinimo higienos priemonėmis. Teismas darė išvadą, kad mankšta pareiškėjui buvo rekomenduojama, kameros plotas užtikrina galimybę mankštintis, be to, tai galima daryti ir pasivaikščiojimų bei užimtumo programų vykdymo metu. Be to, nėra duomenų, jog dėl mankštos nebuvimo pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės. Mankšta pareiškėjui buvo skirta dėl padidėjusio kraujo spaudimo, viso buvimo nurodytoje kameroje metu skundų dėl to pareiškėjas nereiškė, į gydytojus buvo kreipiamasi dėl sąnarių skausmų bei padidėjusio skrandžio rūgštingumo.
9. Vertindamas higienos sąlygas, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punktas nustato, kad kameroje oro temperatūra turi būti ne žemiau kaip 18?C, tačiau 2023 m. gruodžio 5 d. ir 2024 m. sausio 12 d. patikrinimų metu nustatyta, kad kameroje oro temperatūra yra tik 16?C. Kadangi skundą NVSC Šiaulių filialui dėl per žemos oro temperatūros pareiškėjas buvo pateikęs dar 2023 m. lapkričio 9 d., teismas laikė, jog kameroje visą jo buvimo laiką buvo per žema oro temperatūra. NVSC Šiaulių filialui nustačius pažeidimus kameroje, nebuvo imtasi priemonių nedelsiant pašalinti šiuos pažeidimus (nuo pažeidimo nustatymo iki pirmų priemonių pažeidimui pašalinti naudojimo praėjo daugiau kaip mėnuo), nebuvo tikrinama, ar tos priemonės, kurių buvo imtasi (2024 m. sausio 8 d. ir sausio 15 d. langas sandarintas poliuretano putomis) yra pakankamos pažeidimui pašalinti.
10. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
11. Nustatęs, kad pareiškėjas visą laiką buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje reikalavimų, bet netinkamos kalinimo sąlygos (žema oro temperatūra) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, įvertinęs tai, kad galbūt dėl per žemos oro temperatūros pareiškėjui teko vartoti vaistus nuo sąnarių skausmų, ir tai, kad gana ilgą laiką nebuvo imtasi savalaikių ir pakankamų priemonių pažeidimui pašalinti, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais ir priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
12. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeidimo dėl nepakankamo kameros ploto vienam asmeniui. Jam mankštą paskyrė gydytojas ir jis dėl nepakankamo kameros ploto negalėjo atlikti mankštos. NVSC 2023 m. lapkričio 21 d. gavo pareiškėjo siųstą kameros plano brėžinį, iš kurio matyti, kad didžiausias vientisas plotas kameroje buvo 1 x 1,2 m dydžio, t. y. 1,2 kv. m, o tokiame plote mankštos atlikti neįmanoma. Negalėdamas atlikti mankštos pareiškėjas patyrė ilgalaikes pasekmes: jam iki šiol tenka vartoti vaistus nuo aukšto kraujospūdžio.
14. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių kalėjimas suklaidino teismą, teigdamas, kad langas kameroje buvo techniškai tvarkingas, nors pripažino, kad buvo atliktas lango sandarinimas poliureteno putomis. Taigi akivaizdu, kad langas buvo kiauras. Tuo atveju, kai nustatoma, jog patalpa neatitinka higienos reikalavimų, laikoma, kad ji yra negyvenama.
15. Pareiškėjo vertinimu, jam kalint netinkamomis sąlygomis, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas bei Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas kankinimo draudimas.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovas nurodo, kad byloje nenustatytina fakto, jog Šiaulių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų nuteistųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jam kalinimo sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas laikytinas teisinga ir protinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus kalinimo Šiaulių kalėjime laikotarpiu.
18. Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi jame yra iš esmės bendro pobūdžio teiginiais išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti 8 000 Eur neturtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas su jo kalinimu Šiaulių kalėjime netinkamomis sąlygomis nuo 2023 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. sausio 15 d., pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (per žema oro temperatūra), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo jį panaikinti ir priteisti skunde nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad neužtikrinus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos, jis negalėjo mankštintis, taip pat jo kamera neatitiko higienos reikalavimų – langas buvo kiauras. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistas bausmės humanizmo principas bei kankinimo draudimas.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
23. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kamerose.
24. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.2 p.), todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nekartodama teisės aktų nuostatų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.
25. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu (pagal bylos duomenis nuo 2023 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. sausio 15 d.) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog jokie imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-33-520/24 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-51-815/2024; kt.).
26. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu teisės aktuose įtvirtinta gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu, o mankštą pareiškėjas galėjo daryti ne tik gyvenamojoje patalpoje, bet ir pasivaikščiojimų bei užimtumo programų vykdymo metu.
27. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, teisėjų kolegijos vertinimu, yra jo subjektyvi patalpų skirstymo pagal paskirtį interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo.
28. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl higienos reikalavimų neatitikimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.).
29. Iš bylos duomenų matyti, kad NVSC Šiaulių departamentas 2023 m. gruodžio 5 d. atliko patikrinimą patalpoje Nr. 4 ir nustatė, kad langas techniškai tvarkingas, tačiau oro temperatūra yra 16°C, todėl Šiaulių kalėjimo administracija buvo įpareigota pašalinti nustatytą pažeidimą. 2024 m. sausio 12 d. NVSC grįžtamosios kontrolės patikrinimo metu nustatė, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 nustatytas Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas nepašalintas. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje „langas nebuvo kiauras“ ir jis turėjo galimybę vėdinti patalpą, tačiau pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo per žema oro temperatūra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį ir trukmę (nuo 2023 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. sausio 15 d. (iš viso 69 paras) buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 16 p.), taip pat atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs jam pakenkti ar išskirti jį iš kitų nuteistųjų, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 200 Eur, t. y. suma, kurią pareiškėjui priteisė pirmosios instancijos teismas.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.