Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-336-319-2014

Teisėjas Dainius Gudas Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01257-2013-3

2014 m. balandžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Asta Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistojo A. S. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti Š. B. ir A. M., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2013 rugpjūčio 28 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje - Marijampolės mieste, R. J. gatvėje, prie namo numeris (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su Š. B. ir A. M., iš chuliganiškų paskatų, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiajam, aplinkiniams ir aplinkai, elgdamiesi ypatingai įžūliai, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios pateisinamos priežasties sudavė ne mažiau du smūgius A. P. į galvą ir rankas, o Š. B. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau du smūgius, A. M. sudavė ne mažiau dešimt smūgių, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. P. kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose, dešinės speninės ataugos srityje ir kaktoje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas A. S. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė, civilinių ieškinių klausimus išsprendė tinkamai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantas inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, kad nesurinkta pakankamai neginčytinų, jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nepašalinti prieštaravimai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingas, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Kolegija be kita ko pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Nuteistasis A. S. bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nuosekliai neigė panaudojęs fizinį smurtą prieš A. P., ir nurodė, jog nors įvykio vietoje jis ir buvo, tačiau sustojus R. J. gatvėje niekur iš automobilio išlipęs nebuvo, nes kalbėjo telefonu su nepažįstamu asmeniu, ir net nematė, kaip Š. B. ir A. M. išlipo ir ką jie išlipę darė, muštynių nematė, matė tik pro jį bėgantį nepažįstamą vaikiną, kas įvyko A. S. nesuprato, o draugų A. ir Š. neklausė. Ši nuteistojo A. S. versija neatitinka faktinių aplinkybių, paneigta byloje surinktais akivaizdžiai ir neginčijamai apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais, kuria tendencingai, iškraipant faktus bandoma išvengti atsakomybės už padarytus neteisėtus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir kitų kaltinamųjų Š. B. ir A. M. parodymais, nes jie nenuoseklūs, prieštaringi ne tik nukentėjusiojo A. P. bei tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo I. V. parodymams bei rašytiniai bylos medžiagai, bet ir nesutampa tarpusavyje. Š. B. parodė, kad pamatęs A. P., paprašė A. S. sustoti ir pirmas išlipo iš automobilio bei nuėjo prie nukentėjusiojo, sudavė jam, o A. M. parodė, kad sustojus automobiliui jis išlipo ir pirmas nuėjo prie A. P., su juo kažką kalbėjo ir trenkė delnu į veidą. Š. B. ir A. M. nurodė, jog tą dieną buvo neblaivūs. Tikėti tokiais nenuosekliais parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo. Šie kaltinamieji taip pat nurodė, kad nematė, ar kiti kartu su jais automobilyje buvę asmenys, tame tarpe ir A. S., buvo išlipęs iš automobilio ir priėję prie A. P. jam sudavė smūgius. Taigi, be to, kad šių asmenų parodymai nenuoseklūs, jie taip pat netgi nepatvirtina ir apelianto versijos, jog jis nebuvo išlipęs iš automobilio, nebuvo priėjęs prie nukentėjusiojo ir jam nesudavė.

Pagrįstai objektyviais ir patikimais, apelianto kaltė patvirtinančiais įrodymais pirmosios instancijos teismas laikė nukentėjusiojo ir liudytojo I. V. parodymus. Nukentėjusysis A. P. nuo pat bylos tyrimo pradžios apie įvykį davė nuoseklius ir detalius parodymus, kas ir kaip jį mušė, kiek smūgių sudavė. Iš esmės analogiškus jo parodymams parodymus davė ir liudytojas I. V.. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas I. V. savo parodymų teisingumą pavirtino asmens parodymų atpažinti metu atpažinę A. S. kaip asmenį, kartu su kitais trims sudavusį nukentėjusiajam smūgius į galvą bei rankas. Nukentėjusysis nurodė, kad jį mušusius asmenis jis žino iš matymo, žino jų vardus, tačiau jis su šiais asmenimis, tame tarpe ir su apeliantu, nėra susipykęs, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis siektų apkalbėti apeliantą ir todėl duotų melagingus parodymus. Nors liudytojas I. V. yra draugiškuose santykiuose su nukentėjusiuoju, tačiau nėra pagrindo ir jo parodymus laikyti neobjektyviais, nes jie ne tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus, bet atitinka ir rašytinę bylos medžiagą.

Skunde apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojo I. V. parodymų prieštaringumą tarpusavyje ir jų neatitikimą faktinėms aplinkybėms patvirtina neginčijamas bylos įrodymas - teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota kitokie sužalojimai ir kitoks jų kiekis, nei parodė A. P. ir I. V.. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kaltinamieji jam smūgiavo ne mažiau 10 kartų, tačiau nuo daugumos smūgių jam pavyko išsisukti, juos užblokuoti. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas I. V., kuris taip pat nurodė, kad tie vyrai puolė mušti A. P. ir visi sudavė po ne mažiau 3 smūgius, tačiau nukentėjusysis nuo daugelio smūgių išsisuko, dengėsi, tiek nukentėjusysis, tiek minimas liudytojas nurodė tas pačias vieta s- galvą ir rankas, - į kurias užpuolikai smūgiavo A. P.. Taigi, akivaizdu, kad šių asmenų parodymai iš esmės tapatūs, be to, pažymėtina, kad smūgių sudavimas vyko greitai, iš karto nukentėjusįjį puolė 4 asmenys, todėl tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojo I. V. nurodytas suduotų smūgių skaičius nėra analogiškas yra visiškai natūralu, todėl tokie prieštaravimai nelaikytini esminiais, dėl ko parodymus reiktų vertinti kaip neteisingus. 2013-08-29 specialisto išvadoje Nr. G768/13(09) nurodyta, kad A. P. konstatuota kraujosruvos abiejų ausų kaušeliuose, dešinės speninės ataugos srityje ir kaktoje, kurie galėjo būti padaryti trimis poveikiais (t. 1, b. l. 26). Kaip parodė liudytojas I. V. ir pats A. P., jis daugelį suduotų smūgių atrėmė, kas reiškia, jog nuo jų trauminiai poveikiai negalėjo atsirasti, o specialisto buvo konstatuoti tie sužalojimai, kurie buvo padaryti suduotais smūgiais. Šios aplinkybės duoda pagrindo teigti, kad minėtų asmenų parodymai neprieštarauja ir pirmos instancijos nuosprendyje nuosekliai aptartiems kitiems įrodymams.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. (kasacinė byla Nr.2K-65/2010). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie ob­jektyvieji nusi­kals­tamos veikos su­dė­ties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę pa­da­riniai ir nusi­kal­ti­mo padarymo vieta. Bylos duomenimis nustatyta, kad veiksmas vyko miesto gatvėje, kur vyksta automobilių judėjimas, žmonių akivaizdoje, kas neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje. Aptartų įvykio vietoje buvusio I. V., apklausto liudytoju parodymai patvirtina, kad nuteistojo atlikti veiksmai ne tik atkreipė netoli įvykio vietos buvusio asmens dėmesį, bet ir šokiravo jį, sutrikdė rimtį. Nors byloje nenuneigta aplinkybė, jog konfliktas prasidėjo dėl asmeninio pobūdžio paskatų tarp nukentėjusiojo bei apelianto ir kitų asmenų, tačiau tai nepaneigia A. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį. Pagal teismų praktiką, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinė nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K- 447/2010). Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai, jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuo­me­­nės rim­tis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Fizinės prie­vartos priemonės - fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį pripažintinas įžūliu že­mi­nan­čiu elgesiu. Bylos duomenys patvirtina, kad A. S. be jokios pateisinamos priežasties pa­nau­dojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. P. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demons­truo­jama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma elementarių bendravimo normų.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantas pilnai suvokė savo veiksmų pobūdį ir jeigu nenumatė konkrečių jo pasekmių, tačiau pilnai galėjo suvokti, kad jo veiksmais gali būti sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, t.y. veikė esant neapibrėžtai tyčiai. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Skirdamas A. S. bausmę, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę. A. S. paskirta bausmė savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. S., išlaidas iki 2014 m. kovo 24 d. sudaro 120 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Kolegija pažymi, jog pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš nuteistojo.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.