Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2009-06-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-50-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-06-04
Bylos Nr.
1A-1-50-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Juozapas Surblys (pirm.), Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis
A. B.
Nukentėjusysis
R. V.
Advokatai
Zigmas Šatas, Gintaras Petukauskas

Pranešėjas Juozapas Surblys Baudžiamoji byla Nr.1A-1-50/2009

Teisėjas Vaidas Gasiūnas Procesinio sprendimo kategorija:(S)

1.2.25.4.5.; 2.4.6.4.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teisėjų Daliaus Jocio ir Eduardo Maškevičiaus,sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,nuteistajam A. B. ,jo gynėjui advokatui Zigmui Šatui,nukentėjusiesiems R. V. ir R. V. ,jų atstovui advokatui Gintarui Petukauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, uždrausta vienerius metus vairuoti transporto priemones.

Iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteista 13 960 Lt žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 20 d., apie 20 val. 25 min., vairuodamas automobilį VOLKSWAGEN PASSAT ir važiuodamas keliu Skuodas–Plungė, pažeidė Kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisykles, dėl to žuvo žmogus: Plungės r. Jodėnų kaimo ribose, minėto kelio 44,1 km, nepaisė visų būtinų atsargumo priemonių – automobilį vairavo esant stabdžių sistemos gedimui, važiavo 118–127 km/val. greičiu, vietoj leidžiamo 90 km/val. Todėl nuteistasis, pastebėjęs, kad priekyje per kelią dviračiu važiuojantis E. V. sudarė kliūtį jo vairuojamam automobiliui, transporto priemonės laiku nestabdė, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 51, 53, 172, 173, 175.1, 273 p. reikalavimus, dėl to automobilio partrenktas dviračiu važiavęs nukentėjusysis eismo įvykio vietoje žuvo.

Nuteistasis prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, nes teismas, priimdamas nuosprendį ir jį pripažindamas kaltu dėl atsitikusio eismo įvykio, į bylą surinktus duomenis kaip įrodymus vertino netinkamai. Nors nuosprendyje teigiama, kad dviratininkas buvo matomas iš toli ir jo, nuteistojo, vairuojamo automobilio buvo partrenktas dėl leistino greičio viršijimo bei netvarkingos automobilio techninės būklės, kartu teigiama, kad dviratininką jis, nuteistasis, matęs likus 62 metrams iki šalia automobilių kelio esančio lauko keliuko, kada nukentėjusysis iš šio keliuko įvažiavo į asfaltuotą kelią. Tačiau teismas, nurodydamas tokius duomenis, netinkamai atspindėjo įvykio vietos situaciją, nes abu nurodyti keliai yra lygiagretūs, jie nesusikerta, todėl nurodyti 62 m ir 21,6 m atstumai turėjo būti įvertinti patikrinus tikrąsias įvykio aplinkybes ir konkrečius su įvykio vieta susijusius duomenis. Iš tikrųjų, dviratininkas į automobilių kelią įvažiavo iš tako, kuris jungia abu minėtus kelius, o tai yra svarbu dėl to, kad takas yra gerokai žemiau asfaltuoto kelio sankasos, todėl priimant nuosprendį nebuvo galima remtis eksperto-autotechniko išvadomis, kad kliūtį – dviratininką – jis turėjęs pamatyti prieš 70 metrų iki susidūrimo su juo. Tačiau ir šie duomenys nuosprendyje yra siejami su tuo, kad nukentėjusysis su dviračiu išvažiavo iš dviejų kelių – lauko ir asfaltuoto – susikirtimo, o to iš tikrųjų nebuvo. Kita vertus, eksperto paaiškinimai tvirtina tai, kad, dviratininkui važiavus per kelią skersai, išvengti susidūrimo bet kuriuo atveju buvo neįmanoma, net ir važiuojant 90 km/val. greičiu.

Toliau skunde nurodoma, kad jis, nuteistasis, Kelių eismo taisyklių nei 51 p., nei 53 p. nepažeidęs, nes buvęs atsargus, prieš įvykį netikėjęs, kad kitas eismo dalyvis pažeis eismo taisykles – 106 p. reikalavimus. Siekdamas išvengti susidūrimo, savo vairuojamą automobilį sukęs į kairiąją eismo pusę. Dėl nuosprendyje nurodytų Taisyklių 172 p. ir 175.1 p. pažeidimų skunde teigiama, jog jis, nuteistasis, sąmoningai leistino greičio neviršijęs, jei greitis ir galėjo būti viršytas, tai nežymiai, o eksperto skaičiavimai padaryti remiantis stabdymo pėdsakais, kurie atsirado dėl netikėto ir staigaus stabdymo, todėl išvada apie viršytą greitį yra abejotina ir tikrintina iš naujo. Dėl Taisyklių 173 str. pažeidimo skunde nurodoma, kad nors remiantis eismo taisyklėmis ir leidžiama dviratininkams važiuoti keliu, kur atsitiko įvykis, tačiau šie privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo kelio krašto. Todėl savaime nebuvo galima numatyti, kad dviračiu važiuojantis asmuo pažeis eismo saugumo taisykles, be to, iškilus eismo grėsmei dėl dviratininko veiksmų, automobilį jis sukęs kairiau ir jį stabdęs. Taisyklių 273 p. jis taip pat nepažeidęs, nes ir ekspertas teisme pripažinęs, jog automobilio stabdžių gedimas galėjo būti nepastebimas, pats gedimas nebuvo toks, kuris numatytas Taisyklių 282 p.

Nukentėjusieji, atsikirsdami į nuteistojo skundą, prašo palikti nuosprendį nepakeistą, nes nuteistojo skundo argumentai vertintini kritiškai, nuteistojo pateikiami duomenys prieštarauja eksperto-autotechniko išvadoms, civilinio ieškinio klausimas nuosprendyje išspręstas teisingai.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, nukentėjusieji ir prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas pagrįstas, nuosprendis naikintinas, nuteistasis išteisintinas nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.), padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį kaltu, rėmėsi į bylą surinktais duomenimis – paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų turiniu, įvykio vietos apžiūros protokolu, ekspertų išvadomis, juos vertino kaip įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose dėl eismo įvykio. Nuosprendyje nurodyti konkretūs Kelių eismo taisyklių pažeidimų punktai susieti su įvykio metu atsitikusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo žūtimi. Tai atitiktų kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodyto nusikaltimo objektyviosios pusės išraišką. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia nuosprendyje nurodytos veikos objektyviosios pusės realumo, kita vertus, kai kurių duomenų vertinimas yra prieštaringas, t. y. padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Iš dalies tokias išvadas nuosprendyje galėjo lemti kai kurie prieštaringi teiginiai, nurodyti prokuroro surašytame kaltinamajame akte.

Teismo nuosprendyje konstatuota, kad nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių 51, 53 punktų reikalavimus, kurie yra bendro pobūdžio, apibrėžiantys eismo dalyvių elgesio, veiksmų suvokimo taisykles.

Iš bylos ir nuosprendžio matyti, kad eismo įvykis buvo susijęs su dviejų eismo dalyvių – automobilį VOLKSWAGEN PASSAT vairavusio nuteistojo ir dviratininko E. V. – elgesiu. Atsitikus byloje nurodytoms pasekmėms – dviratininko E. V. žūčiai – buvo būtina nuosprendžiu išspręsti kito eismo dalyvio – automobilio vairuotojo – kaltumo ar nekaltumo klausimą, kuris galėtų būti susijęs su tuo, ar tarp vairuotojo veiksmų ir atsitikusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Nuosprendyje asmens kaltumas grindžiamas ir konkrečiais Taisyklių pažeidimais – leistino greičio viršijimu ir automobilio stabdžių gedimu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis automobilių technikos specialisto skaičiavimais, nustatė, kad nuteistasis prieš eismo įvykį automobilį vairavo 118–127 km/val. greičiu vietoj leistino 90 km/val., kad po įvykio patikrinus nuteistojo vairuotą transporto priemonę, nustatyta, jog silpnai stabdo automobilio kairės pusės galinis stabdys, nestabdo tos pačios pusės stovėjimo stabdys, nepriveržtas stabilizatorius (antras ir trečias gedimai negali būti susiję su įvykio kilimo priežastimis). Tačiau nuosprendyje neatskleista, ar šios priežastys – minėti Taisyklių pažeidimai – lėmė eismo įvykio kilimą apskritai ir įvykio metu kilusias pasekmes.

Teismas, remdamasis specialisto išvada, iš dalies nuosprendyje konstatavo, jog pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo dviratininko veiksmai, tačiau įvykio būtų išvengta, jeigu nuteistasis nebūtų pažeidęs eismo saugumo taisyklių. Tokia teismo išvada iš dalies yra prieštaringa, nes jeigu įvykiui kilti pagrindinė sąlyga buvo dviratininko veiksmai, tai turėjo būti iš esmės analizuojamas abiejų eismo dalyvių veiksmų ir tų veiksmų priežastingumo santykis, tai iš dalies atspindėtų ir abiejų eismo dalyvių veiksmų subjektyviuosius požymius. Įvykio loginė schema, kaip ir įprasta eismo įvykiams apskritai, rodo, jog įvykio kilimo priežastys buvo staigios ir netikėtos, todėl būtina vertinti, kuris eismo dalyvis labiau elgėsi nerūpestingai ar lengvabūdiškai, kuris numatė ar nenumatė, kad dėl savo veikimo ar neveikimo gali sukelti pavojingus padarinius, nes eismo saugumo taisyklių privalu laikytis visiems eismo dalyviams. Dėl įvykio kilimo priežasčių staigumo bei netikėtumo byloje nustatyti dydžiai – atstumai, pėdsakai, laikas – tampa santykiniais, todėl ir tų dydžių vertinimas turi būti siejamas su bendra įvykio situacija. Teismo nuosprendyje teigiama, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį, pastebėjo, jog per kelią važiuojantis dviratininkas sudarė jo automobilio judėjimui kliūtį, todėl privalėjo automobilį stabdyti, tačiau to nedarė, dėl to pažeidė minėtus Taisyklių punktų reikalavimus. Toks kaltinimo apibrėžimas nurodytas ir kaltinamajame akte. Įvykio aplinkybių tyrimas rodo, jog tokie apibrėžimai, nurodyti tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje, neatitinka tyrimo metu nustatytų duomenų, nes iš jų matyti, kad nuteistasis, atsiradus kliūčiai prieš jo vairuojamą automobilį, jį stabdė nedelsdamas, be to, siekdamas išvengti susidūrimo, darė vairavimo manevrą – automobilio judėjimo kryptį akivaizdžiai kreipė į kairiąją pusę. Tai liudija įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad automobilio stabdymo pėdsakai sudaro 84,5 m, o judančio automobilio stabdymas, prasidėjęs 1,6 m atstumu nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto, toliau tęsėsi 1,70; 1,50; 1,40; 1,20; 1,10; 0,90; 1,20; 1,50; 1,75 m atstumais nuo to paties kairiojo krašto, tai rodo, jog stabdomas automobilis darė į lenkimą panašų manevrą, vos ne maksimaliai priartėdamas prie kairiojo kelio krašto. Todėl nepagrįstas nuosprendyje nurodytas kaltės apibrėžimas, kad nuteistasis, pastebėjęs per kelią važiuojantį dviratininką, automobilio nestabdė.

Antra, netikėto ir staigaus stabdymo bei automobilio judėjimo krypties pakeitimo priežastis siejama su nuteistojo parodymų turiniu apie tai, kad stabdymas ir manevras buvo daromi dėl priekyje iškilusios kliūties. Kita vertus, nuteistojo parodymų turinys yra painus, ne visai logiškas suderinus su kitais byloje nustatytais duomenimis: pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad važiuodamas automobiliams skirtu asfaltuotu keliu pamatęs šalia šio kelio esančiu keliuku važiuojantį dviratininką. Po to dviratininkas, įvažiavęs į asfaltuotą kelią, kurį laiką važiavęs tiesiai. Dviratininką jis lenkęs automobilį pasukdamas į kairiąją – priešingą eismui – eismo juostą. Kadangi pamatęs iš priekio atvažiuojantį automobilį, padidinęs savo automobilio greitį, kad būtų išvengta susidūrimo su kitu automobiliu, tačiau tuo metu prieš pat automobilį pamatęs tą patį dviratininką. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad dviratininkas į asfaltuotą kelią įvažiavo iš už krūmų ir automobilį stabdęs tuoj pat vos pamatęs dviratininką, nors dar spėjęs automobilį pasukti į kairę ir vėl grįžti į „savąją“ eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodė, kad automobilį pradėjęs stabdyti tada, kai dviratininkas iš kaimo keliuko išvažiavęs ant automobilių kelio kelkraščio. Tokie nuteistojo parodymai yra prieštaraujantys kitiems duomenims, iš parodymų turinio būtų galima manyti, kad nuteistasis turėjo pakankamai laiko vertinti prieš įvykį buvusias aplinkybes ir pan.: jeigu būtų galima tikėti, kad nuteistasis iš pradžių matė dviratininką važiuojantį kaimo keliu, kuris yra greta automobilio kelio, o po to – jį įvažiuojantį į automobilių kelią, ir dar jį stebėti važiuojantį kelkraščiu, išeitų, kad dviratininkas važiavo žymiai greičiau negu automobilis ir automobilio vairuotojas savo veiksmus galėjo derinti priklausomai nuo dviratininko veiksmų.

Nepaisant nuteistojo aiškinimų, nustatytos įvykio aplinkybės, patvirtintos po įvykio likusiais pėdsakais, atstumų matavimais tarp įvairių objektų, specialisto skaičiavimais, rodo ką kita ir patvirtina įvykio priežasčių staigumą ir netikėtumą, dėl ko darytina išvada, kad nuteistasis, nepriklausomai nei nuo automobilio greičio, nei dėl automobilio stabdžių sistemos gedimo, išvengti susidūrimo su kitu eismo dalyviu realios galimybės neturėjo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis dviračiu į automobilių kelią išvažiavo iš tako, kuris jungia du greta išsidėsčiusius kelius – kaimo kelią ir automobilių kelią. Tako projekcija yra šiek tiek skersa – 120⁰ ir 60⁰, tako ilgis – 28 m. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys – automobilio stabdymo pėdsakai, ant kelio pabirę sudaužytų žibintų stiklai, specialisto skaičiavimai rodo, jog automobilio susidūrimas su dviratininku įvyko ant automobilių kelio asfaltuotos dangos, nuteistojo vairuoto automobilio judėjimo krypties kairėje pusėje, tačiau pati susidūrimo vieta siejama su minėto tako, iš kurio į kelią išvažiavo dviratininkas, projekcija. Pėdsakų ir skaičiavimų rezultatai rodo, kad dviratininkas į kelią iš tako išvažiavo iš karto, kelią norėjo pervažiuoti skersai taip, kaip ir skersai nusidriekęs ir du lygiagrečius kelius jungiantis takas. Apskaičiuotas dviratininko važiavimo per kelią ruožas yra pakankamai nedidelis – nuo 0 metro iš dešinės iki apytikriai 5 m pločio kairėje kelio pusėje. Įvykio vietoje palikti pėdsakai – automobilio ratų stabdymo žymės, objektai – stiklų duženos – rodo ir patvirtina specialisto išvadų dėl susidūrimo vietos pagrįstumą.

Kita svarbi aplinkybė sprendžiant nuteistojo kaltumo ar nekaltumo klausimą yra duomenys, nurodyti priede prie 2008-06-27 surašyto papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 3, b. l. 3): išmatavus du lygiagrečius kelius jungiančio tako, iš kurio dviratininkas išvažiavo į automobilių kelią, reljefinius požymius, matyti, kad takas driekiasi per daubą, kurios didžiausias gylis žvelgiant nuo abiejų kelių lygio yra 1,4 m. Pastebėtina, kad šis gylis yra arčiau (apytikriai 10 – 15 m) automobilio kelio. Nors dar arčiau kelio šis gylis mažėja iki 0,9 m (5 m iki kelio), tačiau tai rodo, jog įvažiavimas į kelią yra pakankamai status ir į kelią dviračiu „įšokti“ galima tik didelių pastangų dėka. Tokią išvadą galima pagrįsti ir 2008-06-27 atlikto eksperimento duomenimis (protokolas, t. 3, b. l. 4–6): trys 14 metų amžiaus (panašiai tokio amžiaus buvo nukentėjusysis) dviratininkai atliko po du bandomuosius važiavimus tuo ruožu, kuriuo prieš eismo įvykį važiavo nukentėjusysis: t. y. nuo tako pradžios prie vietinės reikšmės kelio (28 m ilgio taku) iki asfaltuoto kelio kelkraščio, plius du metrus dešiniuoju kelkraščiu, po to dviratį pasukus į kairę – į asfaltuotą kelio dangą 30 – 60 laipsniu kampu (asfaltuotos dangos plotis – 6 m). Bandymai parodė, kad visus važiavimus eksperimento dalyviai įveikė per 10–11 sekundžių, o asfaltuotą važiuojamąją dalį per 2–2,9 sekundes. Beje, iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad daubos, per kurią driekiasi takas, kuriuo prieš eismo įvykį į asfaltuotą kelią įvažiavo nukentėjusysis, gylis yra gana didelis, bandymus atlikę dviratininkai iš pradžių joje tarsi „paskęsta“, po to didesnių pastangų dėka „įšoka“ į kelią. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašo bei byloje esančių nuotraukų, bent jau dalį dauboje esančio tako dengė augantys krūmai ir eismo dalyviams, konkrečiai nuteistajam, buvo ribojamas tako matymas. Įvykio vietos apžiūros duomenys bei specialisto skaičiavimai parodė, kad automobilio stabdymo pėdsakas nuo jo pradžios iki susidūrimo su dviratininku vietos yra 21,9 m ilgio.

Visų minėtų duomenų apibendrinimas patvirtina, kad nuteistasis, prieš vairuojamą automobilį pamatęs kliūtį – iš tako, besidriekiančio per daubą, į kelią įvažiavusį ir kelią skersai kertantį dviratininką, automobilį stabdė nedelsdamas ir manevru – išvažiavimu į kairiąją (priešingą jo eismui) kelio pusę – mėgino išvengti susidūrimo. Ištirtos įvykio aplinkybės rodo, jog automobilio susidūrimas su dviratininku įvyko ne stabdymo pėdsako (ruožo) pabaigoje (tada būtų galima manyti, kad stabdymui pritrūko kelių metro), o pėdsako pradžioje (apie 22–24 m). Toks atstumas patvirtina, kad bet koks stabdymas ir jo efektyvumas nebegali garantuoti pavojingų padarinių išvengimo. Nustatyti, ar vairuotojas turėjo psichologines ir valines galimybes automobilį pradėti stabdyti dar anksčiau ir tuo padaryti didesnį saugumo rezervą, neįmanoma dėl riboto visų įvykio aplinkybių pažinimo galimybių. Kaip minėta, byloje nustatytų kai kurių duomenų, turinčių reikšmės asmens kaltumui ar nekaltumui apibrėžti, dydžiai yra santykiniai. Tačiau sprendžiant asmens kaltės klausimą šie dydžiai turi esminę reikšmę. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo galimybės išvengti susidūrimo su dviratininku buvo minimalios, tai buvo galima padaryti tik esant atsitiktinėms aplinkybėms, kurios nepriklausė nuo asmens psichologinių ir valinių sugebėjimų. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertas-autotechnikas, teigdamas, jog susidūrimo būtų išvengta, jei automobilis susidūrimo vietoje būtų atsiradęs vėliau, o dviratininkas būtų spėjęs per tą laiką nuvažiuoti 3,4 – 3,9 m. Tokie specialisto teiginiai patvirtina eismo įvykio kaip reiškinio aplinkybių fatalinį pobūdį, įvykio duomenų – atstumų ir laiko – santykinius dydžius, kurie tyrimo išvadose matuojami tik dešimtimis ar net keliais metrais ir sekundėmis. Be to, iš eksperto tyrimo matyti, kad automobilio stabdymas taip pat nėra absoliutus dydis, nes stabdant paprastai nėra išnaudojamos visos stabdymo galimybės. Eksperto nurodyta, kad važiuojant 90 km/val. greičiu, kai nestabdo galinis kairysis ratas, automobilio stabdymo kelias yra 84...76 m (tiksliau 83,3...76,1 m), o esant tvarkingai stabdžių sistemai – atitinkamai 76...70 m (tiksliau 75,5...69,8 m) (t. 1, b. l. 37). Šie duomenys rodo, jog automobilio techninis gedimas nebuvo absoliuti priežastis eismo įvykiui kilti. Būtų galima manyti, kad kelių metrų skirtumas dėl galimybės laiku sustabdyti automobilį su tvarkinga ar netvarkinga stabdžių sistema galėjo lemti, kad įvykis neatsitiktų, tačiau, kaip minėta, įvykį lėmė kitokios aplinkybės. Teisės apskritai ir konkrečiai Kelių eismo taisyklių reikalavimų požiūriu tokie vairuotojo veiksmai tiriamo įvykio situacijoje buvo teisingi ir priimtini, nes kitokių galimybių, staiga prieš palyginti dideliu greičiu važiuojantį automobilį atsiradus kliūčiai, nebuvo. Kita vertus, tokiai kliūčiai atsiradus ne dėl nuo automobilio vairuotojo priklausančių priežasčių, automobilį vairuojantis asmuo turi užtikrinti ir savo bei kartu su juo važiuojančių asmenų saugumą – transporto priemonės manevravimo ir jos stabdymo veiksmai turi būti protingi ir maksimaliai atsargūs, kad būtų išvengta dar didesnės žalos visuomenės saugumui. Todėl kaltinimas dėl eismo įvykio metu naudotos iš dalies netvarkingos transporto priemonės negali būti priimtinas dėl minėtų priežasčių – nukentėjusiojo kaip eismo dalyvio netikėto veiksmo, susijusio su dviračio judėjimo nukreipimu prieš atvažiuojantį automobilį. Toks veiksmas laikytinas esminiu eismo saugumo taisyklių pažeidimu, kėlusiu neišvengiamą grėsmę eismo saugumui. Automobilį vairuojantis asmuo, kuriam netikėtai teko atsidurti šios grėsmės situacijoje, pagal realias galimybes darė viską, kad išvengtų visuomenei pavojingų padarinių, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti minėti padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti.

Priėmus sprendimą dėl A. B. išteisinimo, nesant veikoje nusikaltimo požymių, nukentėjusiųjų pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), taip pat atmestinas reikalavimas priteisti proceso (atstovavimo) išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų R. V. ir R. V. civilinius ieškinius dėl 13 960 Lt turtinės ir dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Kolegijos pirmininkas Juozapas SurblysTeisėjai Dalius JocysEduardas Maškevičius