Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios J. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. Ž. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 14 d., 21.30 val. iki 2016 m. balandžio 15 d., 00.14 val., savo gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su tėvu K. Ž. metu virtuviniu peiliu tyčia tris kartus dūrė K. Ž. į krūtinę ir padarė šiam tris durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos priekinėje dalyje: vieną - krūtinkaulio dešinėje, antrame tarpšonkauliniame tarpe su tarpuplaučio ir aortos lanko sužalojimais; antrą - krūtinės kairėje, 5 cm atstumu nuo krūtinkaulio krašto, trečiame tarpšonkauliniame tarpe su širdiplėvės ir širdies kairio skilvelio priekinės sienelės sužalojimais; trečią - aklą, pakrūtinkaulio srityje, krūtinės vidurio linijoje, su odos ir paodžio sužalojimais dėl aortos lanko sužalojimo įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui, K. Ž. netrukus įvykio vietoje mirė, šiais veiksmais nužudė savo šeimos narį - tėvą K. Ž..

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios J. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.

5.1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad peiliu tyčia tris kartus į krūtinę dūrė savo tėvui K. Ž., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių - veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio, tačiau teigia, kad jis tik gynėsi nuo pavojingų nukentėjusiojo veiksmų, t.y. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Nukentėjusioji J. Ž. apeliaciniame skunde taip pat prašo paskirti nuteistajam R. Ž. švelnesnę bausmę.

5.2. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

5.3. Nuteistojo R. Ž. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Teisiamajame posėdyje R. Ž. parodė, jog įvykio dieną jis buvo neblaivus ir pamena tik tai, kad grįžus namo kažkas iš nugaros jam trenkė į galvą. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jis padarė nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 158-161). Praėjus mažiau nei parai nuo įvykio, t.y. 2016 m. balandžio 15 d., apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjos, R. Ž. parodė, kad įvykio dieną jis su tėvu K. Ž. gėrė alkoholinius gėrimus. R. Ž. teigimu, jis virtuvėje paėmė peilį ir atėjęs į vonią, kurioje buvo jo tėvas, dūrė jam peiliu, nes pastarasis jam pasakė kažką netinkamo. Tikslesnių įvykio aplinkybių R. Ž. teigė neatsimenantis (t. 2, b. l. 56-58). 2016 m. gruodžio 16 d. vykusios antros apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją metu R. Ž. davė iš esmės tokius pat parodymus kaip ir pirmojoje ikiteisminio tyrimo apklausoje. Pasak R. Ž., jis į vonią atsinešė iš virtuvės paimtą peilį ir juo kelis kartus dūrė savo tėvui. R. Ž. negalėjo prisiminti tikslesnių įvykio aplinkybių (t. 2, b. l. 62-64).

5.4. Nei teisiamajame posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. nuosekliai ir neprieštaringai negalėjo nurodyti kuo pasireiškė nukentėjusiojo K. Ž. kėsinimasis, nuo kurio buvo galima būtinoji gintis. Detalesni yra jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams praėjus nedaug laiko nuo įvykio, pagal kuriuos jis žodinio konflikto metu iš virtuvės paimtu peiliu kelis kartus dūrė vonioje buvusiam nukentėjusiajam, nesant jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kaltinamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Kiti byloje surinkti duomenys taip pat paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad jo nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

5.5. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja greitosios medicinos pagalbos medikė J. G. parodė, kad įvykio dieną ji pagal gautą iškvietimą vyko suteikti medicininę pagalbą sužeistam K. Ž.. Atvykę medikai nebegalėjo atgaivinti nukentėjusiojo ir konstatavo jo mirtį. Pasak liudytojos, namuose grumtynių požymių nesimatė, aplinka buvo tvarkinga (t. 3, b. l. 25-26). Kitas liudytojas – greitosios medicinos pagalbos vairuotojas paramedikas R. Ž. – teisiamajame posėdyje nurodė, kad atvykus suteikti medicininę pagalbą K. Ž., įvykio vieta buvo tvarkinga, švari, nesimatė išvartytų daiktų ar kitokių grumtynių pėdsakų (t. 3, b. l. 26-27). Iš 2016 m. balandžio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedo matyti, kad įvykio vieta yra tvarkinga, grumtynių požymių neužfiksuota (t. 1, b. l. 10-34).

5.6. VTMT Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M420/2016(02) nurodyta, kad R. Ž. konstatuoti odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, padaryti kietais bukais daiktais, dviem ar daugiau trauminių poveikių, galimai 2016 m. balandžio 14 d. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 184). Remiantis minėta specialisto išvada nuteistojo R. Ž. apeliaciniame skunde daroma prielaida apie nukentėjusiojo K. Ž. kėsinimąsi į jį, nuo kurio buvo galima būtinoji gintis. Vis dėlto teisiamajame posėdyje pats nuteistasis paaiškino, kad odos nubrozdinimai jo kairėje plaštakoje atsirado ne grumiantis su K. Ž., o kiek anksčiau tą pačią dieną, neblaiviam nuteistajam parkritus ant žemės (t. 3, b. l. 28). Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis R. Ž. taip pat teigė, kad įvykio dieną įėjus į namus jam iš nugaros buvo suduotas stiprus smūgis į galvą, specialisto apžiūros metu jokie sužalojimai jo galvos srityje nenustatyti.

5.7. Byloje esančių įrodymų visetas (aptarti liudytojų J. G. ir R. Ž., kurie pirmieji atvyko į įvykio vietą, parodymai; įvykio vietos apžiūros protokolas; iš dalies paties nuteistojo R. Ž. parodymai, pagal kuriuos jis nežymiai susižalojo ne konflikto su nukentėjusiuoju metu) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis K. Ž. jokių smurtinių fizinių veiksmų prieš R. Ž. tris kartus peiliu duriant jam į krūtinę neatliko, todėl iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus ir akivaizdaus kėsinimosi nuteistojo R. Ž. atžvilgiu. Nukentėjusiojo K. Ž. veiksmai, t. y. psichologinis smurtas ir grasinimai, nėra pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, gyvybę, kuris galėtų nulemti būtinosios ginties situaciją. Tokie K. Ž. veiksmai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, vertinami ne kaip realus ir akivaizdus kėsinimasis, o kaip nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Pirmosios instancijos teismas įvertino tokį nukentėjusiojo elgesį kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgė į tai skirdamas bausmę nuteistajam. Nukentėjusysis K. Ž., būdamas (duomenys neskelbtini) metų pensininkas ir neblaivus, fiziškai neužpuolė nuteistojo ir jokios realios grėsmės gerokai jaunesniam, anksčiau policijos pareigūnu ir apsaugininku dirbusiam, tvirto sudėjimo nuteistajam nekėlė. Nesant nukentėjusiojo užpuolimo, nebuvo nuo ko gintis, t. y. nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl nėra ir teisinio pagrindo kvalifikuoti nuteistojo R. Ž. veiksmus kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.

5.8. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Ž. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. Sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę apeliaciniame skunde prašo ir nukentėjusioji J. Ž..

5.9. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

5.10. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurios padarymą R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

5.11. Įvertinus R. Ž. asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, neigiamai jo asmenybę charakterizuojančių duomenų byloje nėra), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė vieną tyčinį baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, panaudodamas peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios R. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tris kartus dūrė į žmogaus sveikatai ir gyvybei svarbių organų sritį – krūtinę, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes - nukentėjusiojo mirtį), taip pat tai, kad nustatytos trys nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiajam suteikė pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys) ir viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo R. Ž. paskirta minimali BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra aiškiai per griežta. R. Ž. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių R. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su R. Ž. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas R. Ž. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis nėra teistas ir baustas administracine tvarka, padėjo tėvams išlaikyti namus bei turi stiprius socialinius ryšius su savo motina, yra daugiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

5.12. Tenkinti nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios J. Ž. apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šie skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios J. Ž. apeliacinius skundus atmesti.