Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja skunde ir jos atstovės teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjai 2009-12-12 gimė 3 vaikai: A. S., I. S., T. S.. Motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo metu galiojusio LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110) 21 str. 1 d. reglamentavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Remiantis nurodyto teisės akto nuostatomis, 2010-04-12 buvo priimtas VSDFV sprendimas Nr. 8.36-3554 skirti jai atitinkamo dydžio motinystės ( tėvystės) pašalpą.

Įsigaliojus LR socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ( toliau –ir Laikinasis įstatymas), VSDFV Kauno skyrius skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 buvo sumažintas pareiškėjai paskirtas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime (toliau - ir Nutarimas) vertindamas tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2, 3 dalyse, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. ne tik 10 procentų sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, bet ir papildomai sumažinti tas minėtas (jau turėjusias sumažėti 10 procentų) pašalpas, kurios viršijo tam tikrus maksimalius dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių), konstatavo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai.

VSDFV Kauno skyriui 2016-02-29 buvo pateiktas pareiškėjos prašymas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo (toliau - ir Prašymas), kuriuo buvo prašoma perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas. VSDFV Kauno skyrius 2016-04-01 Sprendimu Nr. (9.18)S-26314 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Dėl priimto sprendimo VSDF Valdybai buvo pateiktas 2016-04-27 skundas, kuri 2016-05-30 Sprendimu Nr. (11.1)1-3229 taip pat jo netenkino.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo inter alia: Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos “ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius įgyvendino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) (toliau - ir Nuostatai). Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir atitinkamos Nuostatų 73 ir 75 punktų nuostatos, įgyvendinusios Laikinojo Įstatymo 9 ir 10 straipsnius, o būtent: Nuostatų 73.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „asmenims, kurie teisę į <...> motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas “ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, taip pat 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieneri metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, bei 75.2 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti (šiame punkte buvo nustatyta, jog inter alia paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, perskaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie visiems privalomi, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėja pažymėjo, jog pašalpos dydis jai sumažintas iš dalies taikant Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisinį reguliavimą, todėl atsakovas neteisėtai neišmokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos. Pareiškėjos nuomone, skundžiamuose sprendimuose išreikštas atsakovo atsisakymas išmokėti pašalpos nepriemoką prieštarauja teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau –ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015, taip pat minėto teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-239-602/2015). Nurodė, jog Skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, todėl naikintini, kaip pažeidžiantys pareiškėjos teises bei teisėtus interesus.

Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų pareiškėja pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie visiems privalomi, pateiktus išaiškinimus, taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, nėra absoliuti. Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nurodė, jog pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Valstybės tarnautojams nustačius galimybę gauti nepriemokos kompensaciją, netgi jiems nesikreipiant į teismus, o motinoms dėl motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokų kompensavimo gavimo VSDFV motyvuojant, kad sprendimai dėl minėtų pašalpų yra įvykdyti, todėl net neperžiūrimi, yra pažeidžiami aukščiau minėti teisės principai.

Pareiškėjos nuomone, ji yra panašioje padėtyje, kaip valstybės tarnautojai ir pensininkai, kuriems buvo sumažintas atitinkamai darbo užmokestis ir senatvės pensijos, todėl negali būti traktuojama skirtingai, turi būti paisoma visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimų. Asmenų lygybės prieš įstatymus principas pažeidžiamas ir dėl to, kad toms motinoms (dėl 4 dydžių), kurios kreipėsi į instituciją bei teismą iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo, praradimai buvo kompensuoti sudarius taikos sutartis su VSDFV, todėl pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant man motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikams sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis.

Nurodė, jog paskirtos motinystės(tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus minėtam Konstitucinio teismo nutarimui, nepriemoka nepagrįstai nebuvo sumokėta. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas periodinėms išmokoms (šiuo atveju pašalpoms) išieškoti taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, todėl, pareiškėjos nuomone, senaties terminas šio pobūdžio reikalavimui nėra praleistas.

Pareiškėjos nuomone, ji tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimas, kuriuo buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d., ją sumažinant tam tikra dalimi, jai nebuvo įteiktas. Teismui skundžiamame sprendime atsakovas neatsisakė nagrinėti skundo dėl to, jog praleistas terminas skundui dėl jo paduoti, o iš esmės išreiškė savo poziciją ir pateikė susiklosčiusios situacijos teisinį įvertinimą, todėl pareiškėjo nuomone, skundas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 buvo išnagrinėtas. Pareiškėjai, tinkamai pasinaudojus privaloma išankstinio ginču nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsakovas nepagristai rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus yra įvykdytas, todėl negali būti peržiūrimas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, atsakovas VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 29857,85 Lt (8647,43 EUR) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimuose ( b.l. 43-45, 77-84) ir minėtos institucijos atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėjai 2010-07-27 VSDFV Kauno skyriaus sprendimu Nr. 8.54-1923 sumažinta motinystės pašalpa už 2010 liepos mėnesį išmokėta laikotarpiu nuo 2010-08-20 iki 2010-08-31, todėl apie Laikinąjį įstatymą ir pareiškėjai pradėtą mokėti mažesnę motinystės pašalpą pagal 2010-07-27 Kauno skyriaus sprendimą Nr. 8.54-1923 ji turėjo ir galėjo sužinoti jau 2010 metų rugpjūčio mėnesį, nes tuomet ji realiai gavo sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau pareiškėja, sužinojusi apie sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, šio sprendimo neskundė, todėl VSDFV Kauno skyriaus 2010- 07-27 sprendimas Nr. 8.54-1923 jo neapskundus įstatymo numatytais terminais laikomas galutiniu ir juo nustatytos teisės ir pareigos nebegali būti koreguojamos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama teisės aktų pagrindu, o visi teisės aktai, reglamentuojantys socialinių draudimo išmokų sumažinimą buvo skelbiami viešai, sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pradėta mokėti nuo 2010-07-01 ir mokama reguliariai kas mėnesį iki vaikų priežiūros atostogų pabaigos, pareiškėja turėjo galimybę sužinoti apie minėtą įstatymą bei sprendimus, tačiau savo teisių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais negynė.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų ir VSDFV Valdybos veiksmų dėl jos skundo vertinimo neatitinka skunde nurodytų faktinių aplinkybių. Pareiškėja nepagrįstai konstatuoja, kad Fondo valdyba nepriėmė sprendimo nenagrinėti skundo ir netaikė nuostatų dėl termino praleidimo pasekmių ir todėl pareiškėja mano, kad ji tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ne ginčo tvarka tik skųsdama VSDFV Kauno skyriaus 2016-04-01 raštą Nr. (9.18) S-26314, tuo tarpu pareiškėjai teisines pasekmes sukelia 2010-07-27 sprendimas Nr. 8.54-1923, kurio pareiškėja neskundė privaloma išankstinio ne ginčo tvarka Fondo valdybai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Fondo valdyba išreiškė savo poziciją dėl 2010-07-27 sprendimo Nr. 8.54-1923 teisėtumo ir išnagrinėjo jį ne teismo tvarka. Priešingai, Fondo valdyba skundžiamame 2016-05-30 rašte Nr. (11.1) 1-3229 aiškiai nurodė priežastis dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016-04-01 sprendimo Nr. (9.18) S-26314 teisėtumo, paaiškindama, kodėl nėra teisinio pagrindo išmokėti motinystės (tėvystės) nepriemoką pareiškėjai.

Nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius, pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą už visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010-04-05 iki 2011-12-12 apskaičiavo bei išmokėjo pagal tuo metu galiojančias LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Nuostatų bei Laikinojo įstatymo nuostatas, teisines pasekmes sukeliantis VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimas Nr. 8.54-1923 nėra panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo skundo tenkinimui.

Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. ir atitinkamai Nuostatų 75.2 p. prieštaravo LR Konstitucijai, tiek kiek juose nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu iki vaiko vienerių metų negali viršyti LR Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, o laikotarpiu nuo vienerių iki dviejų metų negali viršyti 75 proc. LR Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Prieštaraujančiu LR Konstitucijai nebuvo pripažintas motinystės (tėvystės) pašalpos mažinimo pagrindas, kuriuo laikotarpiu iki vaiko vienerių metų motinystės (tėvystės) pašalpos buvo sumažintos nuo 100 proc. iki 90 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o motinystės (tėvystės) pašalpos apdraustiesiems asmenims iki vaikui sueis dveji metai sumažintos nuo 85 proc. iki 75 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, todėl nėra pagrindo pareiškėjai apskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal teisės aktus, galiojusius iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį - 29782,85 Lt (8625,70 Eur), kurią apskaičiavo ne pagal 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo išvadas. Tuo atveju, jei pareiškėjai galėtų būti taikomas 2013-03-05 Konstitucinio teismo nutarimas nuo 2010-12-1 iki 2011-12-12, jai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudarytų 8829,23 Lt (2557,12 Eur), t.y. priskaičiuota suma būtų 11461,35 Lt (240,28 Lt*75 proc*21,20)*3, išmokama suma- 9091,97 Lt per mėnesį, o buvo mokama 8356,20 Lt per mėnesį. Prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Ginčas šioje byloje kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (9.18)S-26314 ir VSDF Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3229 (toliau –ir Skundžiami sprendimai, Skundžiami Raštai ) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja ginčija minėtus sprendimus, siekdama kad jai būtų perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-12-12 ir išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, atsižvelgiant į tai, kad VSDF Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimas Nr. 8.54-1923 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimu tam tikra apimtimi buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai 2009-12-12 gimė 3 vaikai: A. S., I. S., T. S. (b.l.16-18). VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-12 sprendimu Nr. 8.36-3554 pareiškėjai buvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. iki vaikui sukaks 1 metai -5093,94 Lt, jos suma sudarė 15281,82 Lt (5093,94 x 3), o iki vaikui sueis 2 metai- 4329,85 Lt, jos suma sudarė 12989,55 Lt (4329,85 Lt x3) ( b.l. 55).

Minėta pašalpa buvo paskaičiuota ir paskirta vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais - Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau - Nuostatai). Ligos ir motinystės įstatymo 20 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnio 1 dalis nustatė, jog motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai bei tai, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą nuo 2010-01-01 naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1170 Lt), VSDFV Kauno skyrius 2010-07-27 sprendimu Nr. 8.54-192 perskaičiavo nuo 2010-07-01 iki 2011-12-12 pareiškėjai paskirtą mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą, už minėtą laikotarpį ją sumažindamas (b.l.57-58).

LR Konstitucinis Teismas 2013-03-05 nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Nurodė, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais (nutarimo IV-ojo skyriaus 10 p.). Minėtu nutarimu Konstitucinis teismas pripažino, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 74 punktas (2009-12-23 redakcija) tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (6 p.). Minėtame nutarime buvo taip pat nurodyta, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, būtų pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisių apsaugos reikalavimai, konstitucinis teisinės valstybės principas. Nurodė, jog Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu Vyriausybė įgyvendino savo pareigą, nustatytą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje, ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų (nutarimo VII skyriaus nuostatos). Minėtu LR Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į poįstatyminius aktus perkeltos minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, jog „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t.y. pasisakė dėl tam tikro dydžio paskirtų pašalpų mažinimo apribojimo.

Pareiškėja šioje byloje iš esmės kelia ginčą dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų (atsakymų), kuriais atsisakyta išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį po to, kai LR Konstitucinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, jog atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos pareiškėjai perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, prieštaravo LR Konstitucijai, teisėtumo bei pagrįstumo. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste aktualus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytas reglamentavimas, t.y. išimties iš LR Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, taikymas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 8, p. 316-326; ir kt.).

Pažymėtina, jog šio pobūdžio ginčų nagrinėjimui yra numatyta privaloma ikiteisminė tvarka. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnį ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.

Pareiškėja skunde teismui ir posėdžio metu jos atstovės tvirtino, jog pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, prieš kreipdamasi į teismą, teikdama 2016-02-29 prašymą VSDFV Kauno skyriui, o skyriaus sprendimą 2016-04-27 apskųsdama VSDF Valdybai ( b.l. 24-28, 31-36), minėtos institucijos pareiškėjos skundo nepaliko nenagrinėto, o išnagrinėjo, ši aplinkybė, pareiškėjos atstovių teigimu, patvirtina, jog pareiškėja pasinaudojo ikiteismine tvarka dėl 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 apskundimo.