- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- eI3-1033-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03337-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba arba NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – Skyrius) 2020 m. liepos 15 d. raštą; 2) panaikinti Tarnybos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 1SS-1720-(5.59 E.); 3) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjos prašymą įrašyti pareiškėjos pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d.
Pareiškėja paaiškina, jog gavo Tarnybos 2020 m. birželio 3 d. raštą Nr. 49SF-808-(14.49.1041), kuriuo buvo informuota apie tai, kad Tarnybos Skyriaus vedėjas 2020 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-910-)14.49.2.) išbraukė pareiškėją iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Pareiškėja nurodo, kad jai yra neatkurtas žemės plotas Vilniuje sudaro 0,3389 ha. Todėl pareiškėja pageidavo už likusį negrąžintą žemės plotą gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje.
Nurodo, jog vadovaudamasi šiomis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos taisyklių 37 punkto 2 papunkčiu, pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Skyrių, prašydama įrašyti ją į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą (1992 m. kovo 30 d.).
Tarnybos Skyriaus 2020 m. liepos 15 d. raštu Nr. 49SF-1123-(14.49.136 E.) atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus raštu, jį apskundė Tarnybai. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Tarnybos Skyriaus priimto rašto, 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1SS-1720-(5.59 E.) pritarė Tarnybos Skyriaus sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su Tarnybos ir Tarnybos Skyriaus priimtais sprendimais. Teigia, jog šiuo atveju ginčo aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) (toliau – Nutarimas) nuostatos. Cituodama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 5 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad jog 2003 m. tik prasidėjus žemės grąžinimo miestuose procesui dar nebuvo aišku kiek žemės ploto bus grąžinta natūra, todėl pareiškėjos nuomone, nelogiškas yra Atkūrimo įstatymo nuostatų interpretavimas, kad pilietis prieš 17 metų viską numatytų ir apsispręstų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų už valstybės išperkamą žemę. Tvirtina, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji yra pateikusi 1992 m. kovo 30 d. ir jame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėjos teigimu, nors Tarnyba ir Tarnybos Skyrius laikosi pozicijos, jog pareiškėja valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tačiau nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucija, vykdydama Nutarimo 3 punkto nuostatas, būtų įvykdžiusi pareigą ir iki 2003 m. kovo 1 d. informavusi pareiškėją, kad atkurti nuosavybės teises jos prašyme nurodytais būdais nėra galimybės, kaip ir nepranešė pareiškėjai apie jos teisę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Apibendrindama skundo argumentus, pareiškėja laikosi pozicijos, jog dėl objektyvių aplinkybių ji negalėjo pakeisti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.). Taip pat akcentavo, kad prie šių veiksmų prisidėjo ir tai, jog valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 203 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu. Dėl nurodomų priežasčių, prašo teismo panaikinti skundžiamus sprendimus.
Atsiliepimas
Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais. Paaiškina, jog pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. pirminiame prašyme, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai, nurodomas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „grąžinti žemę natūra“. Pažymi, jog vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3057 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste A. B.“ nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 0.1211 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2422 ha bendro ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini).
Cituodami Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad valstybinės žemės patikėtinis parinko atkūrimo valią ir pareiškėja buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. Pagal minėtą eilę pareiškėjai Tarnybos 2020 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 49S-67-(14.49.3.) buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas naujas 0,0400 ha žemės sklypas individualiai statybai, (duomenys neskelbtini). Skyrius, įvykdęs nuosavybės teisių atkūrimą 2020 m. birželio 3 d. rašte nurodė, kad buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant į šią eilę 383 numeriu įrašytą pareiškėją. Taigi, pareiškėjai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,3389 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.
Motyvuojamoji dalis
Pažymi, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas terminas (2003 m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis, o asmenys, nerealizavę savo teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali. Akcentuoja, jog pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepasinaudojo savo teise ir valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir jo nepakeitė. Taigi, vadovaujantis Tvarkos 3¹ punktu, pareiškėjai nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą arba atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Todėl pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškus savo valios dėl būdo pakeitimo, Tarnyba ir Skyrius neturi pagrindo pareiškėjos prašymą patenkinti ir ją įtraukti į Piliečių, pageidaujančių naujų lygiaverčių žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju nesant galimybių susigrąžinti žemę natūra, nuosavybės teisės už likusią neatkurtą 0,3389 žemės dalį gali būti atkuriamos tik išmokant piniginę kompensaciją.
Atsakovai nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad valstybės institucijos neįvykdė pareigos informuoti pareiškėją apie valios išreiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino. Teigia, jog Skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pareiškėja pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi, pareiškėjai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, tačiau pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo ir iki nustatyto termino Skyriui nepateikė prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo. Pažymi, jog šis atkūrimo būdas pareiškėjai buvo siūlomas ir 2019 m., tačiau pareiškėja juo nepasinaudojo.
Cituodami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad skundžiami administraciniai aktai yra pakankamai motyvuoti, juose nurodomos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės, taikomų teisės aktų nuostatos, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Pažymi, jog vien aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su priimtais sprendimais nėra pagrindas panaikinti administracinius aktus. Akcentuoja, jog visiems nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantiems asmenims taikomos vienodos sąlygos bei teisės aktų reikalavimai be jokių išimčių ir išlygų, todėl priimti administraciniai aktai galėtų būti pripažinti neteisėtais tik konstatavus, jog nebuvo vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo, Tvarkos arba kitų teisės aktų reikalavimais.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos ir Tarnybos skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą įrašyti ją į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą (1992 m. kovo 30 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja gavo Tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. birželio 3 d. raštą Nr. 49SF-808-(14.49.1041), kuriuo buvo informuota apie tai, kad Tarnybos Skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-910-(14.49.2.) pareiškėja išbraukta iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Nustatyta, jog likęs pareiškėjai neatkurtas žemės plotas Vilniuje sudaro 0,3389 ha. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja pageidaudama už likusį negrąžintą žemės plotą gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje pateikė Tarnybos Skyriui prašymą įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, sąrašą, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1992 m. kovo 30 d.
Tarnybos Skyrius 2020 m. liepos 15 d. raštu Nr. 49SF-1123-(14.49.136 E.) pareiškėjos prašymo nepatenkino. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Skyriaus raštu jį apskundė Tarnybai, kuri 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1SS-1720-(5.59 E.) pritarė Tarnybos Skyriaus sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Pareiškėja su skundžiamais Sprendimais nesutinka, todėl prašo juos panaikinti kaip nepagrįstus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka).
Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodomos institucijos – iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba.
Pažymėtina, jog pareiškėjos 1992 m. kovo 30 d. pirminiame prašyme, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai, nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3057 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste A. B.“ nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 0,1211 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2422 ha bendro ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, valstybinės žemės patikėtinis parinko atkūrimo valią ir pareiškėją įtraukė į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. Pagal eilę naujam žemės sklypui pareiškėjai Tarnybos 2020 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 49S-67-(14.49.3.) buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas naujas 0,0400 ha žemės sklypas individualiai statybai, (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto skyrius, įvykdęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūras 2020 m. birželio 3 d. raštu Nr. 49SF-808-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodė, kad buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė, išbraukiant į šią eilę 383 numeriu įrašytą pareiškėją. Taigi, priėmus aukščiau nurodytus sprendimus pareiškėjai nuosavybės teisės liko neatkurtos į 0,3389 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.
Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 21 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Pabrėžtina, jog Atkūrimo įstatyme įtvirtintas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. yra naikinamojo pobūdžio, o asmenys, nerealizavę teisių per nustatytą terminą, vėliau jų įgyvendinti negali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-384/2014). Todėl praleidus minėtą terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013).
Teisėjų kolegija iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėja valią dėl žemės sklypo dalies grąžinimo natūra išreiškė pateikdama Vilniaus miesto valdybai 1992 m. kovo 30 d. prašymą. Duomenų apie tai, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t.y. 2003 m. balandžio 1 d. būtų pasinaudojusi savo teise ir valia bei pakeitusi nuomonę dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nenustatyta.
Tvarkos 3¹ punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises. Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeitus Atkūrimo įstatymą, šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Todėl asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo išreiškusi savo valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniuje, todėl Tarnyba, negalėjo pakeisti naikinamojo termino ir patenkinti pareiškėjos prašymą bei įtraukti ją į minėtą sąrašą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad ji dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pakeisti savo valios iki nustatyto termino. Teigia, jog valstybės institucijos nevykdė savo pareigos ir iki 2003 m. kovo 1 d. neinformavo pareiškėjos apie galimybę atkurti nuosavybės teises kitais įmanomais būdais, jeigu nėra galimybių tai padaryti pareiškėjos prašomu būdu.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjos skundo argumentais. Iš byloje pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 19 d. rašto Nr. 31/03/22/-490 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ matyti, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Šiame rašte pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta ir tai, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus, vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; vertybiniais popieriais; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai mieste, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų; pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą.
Taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3743 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pareiškėja pageidautų gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi, pareiškėjai papildomai buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, tačiau ir šia galimybe pareiškėja nepasinaudojo ir nepateikė iki nurodyto termino t.y. 2015 m. kovo 1 d. prašymo dėl atlyginimo būdo pakeitimo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad minėta informacija buvo viešinama žiniasklaidoje, institucijos oficialiajame tinklalapyje, t.y. pakeitus įstatymą valstybės institucijai nebuvo formuojama pareiga atskirais raštais informuoti asmenis apie teisės akto pasikeitimą, todėl prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pareiškėja galėjo pateikti ir iki 2019 m. birželio 1 d., tačiau to nepadarė.
Pareiškėjos teigimu, Tarnybos ir Tarnybos Skyriaus priimti sprendimai neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodoma administracinio akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiami Sprendimai yra pakankamai motyvuoti, juose nurodomos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.