- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-26
- Bylos Nr.
- 2S-312-340/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01522-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Kreditorius
- UAB „Mastertherm Baltic“
- Skolininkas
- UAB „Eiresta“
- Kategorijos
- 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Mastertherm Baltic“ atskirąjį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria pakeistos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Mastertherm Baltic“ pareiškimą dėl skolos priteisimo išduodant teismo įsakymą skolininkui UAB „Eiresta“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 49 720 Lt skolos; 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį – 373 Lt. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų, esančių skolininko kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis ir grynųjų pinigų skolininko kasoje areštą pareikšto reikalavimo ir bylinėjimosi išlaidų ribose, piniginių lėšų esant nepakankamai arba jų nesant – kito skolininko turto areštą. Nurodė, jog skolininkas ilgiau kaip metai piktybiškai nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, neatsako į pretenzijas, nevykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams.
Šalčininkų r. apylinkės teismas 2009-11-16 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo skolininkui UAB „Eiresta“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias skolininko banko sąskaitose, leidžiant daryti atsiskaitymus VSDFV, Mokesčių inspekcijai bei mokėti darbuotojams darbo užmokestį. Turto arešto mastas 49 720 Lt.
Šalies argumentai
Skolininkas kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti Šalčininkų r. apylinkės teismo 2009-11-16 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti UAB „Eiresta“ priklausantį turtą – buldozerį DZ-171, inventorizacinis Nr. 3342, 2007 m., 45 066,80 Lt vertės; autopakrovėją, inventorizacinis Nr. 3359, 2007 m., 3 900,13 Lt vertės; motopjaustytuvą STIL inventorizacinis Nr. 3391, 2008 m., 2 096,10 Lt vertės; iš viso turto už 51 063,03 Lt. Nurodė, jog piniginių lėšų areštas apsunkina įmonės finansinę veiklą, atsižvelgiant į CPK 144 str. įtvirtintus tikslus laiko, jog yra pagrindas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Šalčininkų m. apylinkės teismas 2009-11-26 nutartimi pakeitė 2009-11-16 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui UAB „Eiresta“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias skolininko banko sąskaitose, leidžiant daryti atsiskaitymus VSDFV, Mokesčių inspekcijai bei mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir areštavo UAB „Eiresta“ 51 063,03 Lt vertės turtą, o būtent: buldozerį DZ-171, inventorizacinis Nr. 3342, 2007 m., 45 066,80 Lt vertės; autopakrovėją, inventorizacinis Nr. 3359, 2007 m., 3 900,13 Lt vertės; motopjaustytuvą STIL inventorizacinis Nr. 3391, 2008 m., 2 096,10 Lt vertės. Teismas laikė, kad yra pagrindas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones siekiant nesutrikdyti įmonės finansinės veiklos, kadangi areštavos banko sąskaitoje apie 50 000 Lt pinigų sumą būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Šalčininkų r. apylinkės teismo 2009-11-26 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodo, jog skolininkas nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, kad toks turtas yra įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikis turtas, taip pat nepateikė šio turto dokumentacijos arba kitokių dokumentų, įrodančių, kad minėtas kilnojamasis turtas tikrai priklauso nuosavybės teise skolininkui; skolininkas nepateikė dokumentų, patvirtinančių kilnojamojo turto vertę. Nurodo, jog skolininkas nevykdė ir nevykdo savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, jam ne kartą taikytos laikinosios apsaugos priemonės; todėl mano, jog neatitinka tikrovės skolininko teiginys, kad 2009-11-16 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neleidžia atsiskaityti su klientais.
Nustatytu terminu atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skolininko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams
Teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo (skolininko) turto areštą, būtina atsižvelgti į subjekto, kuriam taikomos tokios priemonės, ypatumus. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tuo atveju, kai atsakovas (skolininkas) yra juridinis asmuo, taikant laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, visų pirma, areštuojamas atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, taikomas piniginių lėšų areštas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nebūtinai turi areštuoti turtą, kuris yra labiausiai reikalingas atsakovui (skolininkui) ir kurio areštas sukelia jam daugiausia nepatogumų, o tą turtą, kuris yra likvidus ir į kurį ateityje galima nukreipti išieškojimą, jeigu bus priimtas ieškovui (kreditoriui) palankus sprendimas ir atsakovas (skolininkas) jo geranoriškai nevykdys. Laikinosios apsaugos priemonės yra reikalavimo užtikrinimo priemonės ir negali būti naudojamos kitos šalies verslo žlugdymui, todėl teismas, turėdamas galimybę, turi parinkti laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios apsaugo kreditoriaus interesus, tuo pačiu kiek įmanoma mažiau turės neigiamos įtakos skolininkui.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas kiek įmanoma suderinti šalių interesus: iš vienos pusės – užtikrinti kreditoriaus reikalavimo įvykdymą, iš kitos pusės – kiek galima mažiau suvaržyti skolininko finansinę-komercinę veiklą, pagrįstai pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikė skolininko konkretaus kilnojamojo turto areštą ginčo sumai.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog skolininkas nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, kad toks turtas yra įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikis turtas, taip pat nepateikė šio turto dokumentacijos arba kitokių dokumentų, įrodančių, kad minėtas kilnojamasis turtas tikrai priklauso nuosavybės teise skolininkui; skolininkas nepateikė dokumentų, patvirtinančių kilnojamojo turto vertę. Byloje pateiktas skolininko raštas, kuriame siūlomas areštuoti konkretus kilnojamasis turtas, nurodant turto inventorizacinį numerį bei likutinę vertę, pasirašytas skolininko generalinio direktoriaus (b.l. 29), kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo įrodymu. Kolegija pažymi, jog turtą suranda, aprašo ir areštuoja antstolis, todėl nesuradus nurodyto turto apeliantui išlieka teisė kreiptis į teismą su prašymu dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių, reikalavimo sumai, taikymo.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-11-26 Šalčininkų r. apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Iš apelianto (kreditoriaus) UAB „Mastertherm Baltic“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kreditoriaus UAB „Mastertherm Baltic“ 5,60 Lt (penkis litus, 60 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).