Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-02-14 · Byla Nr. Iv-2922-365/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-14
Bylos Nr.
Iv-2922-365/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-2561/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui K. B.,pareiškėjo atstovei V. V.,atsakovo atstovėms Danutei Blažienei, Gintarei Bliujienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. B. skundu (b. l. 1-5, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti laikinai einančio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas R. P. 2010 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. P-386 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. B. skyrimo” (toliau – ir Įsakymas); pripažinti neteisėtu K. B. perkėlimą iš Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigų į Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro pareigas ir grąžinti jį į Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas; priteisti darbo užmokesčio dalį (atlyginimo skirtumą), kurio negavo dėl neteisėto perkėlimo pareigose nuo neteisėto perkėlimo pareigose momento iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Nurodė, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Prokuratūros įstatymą, generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1-9 patvirtintus Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatus (toliau – ir Nuostatai), generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68 patvirtintą Lietuvos prokurorų etikos kodeksą (toliau – ir Etikos kodeksas) ir kitus teisės aktus. Paaiškino, kad 2010 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9-1013 (toliau – ir Išvada), be kita ko, buvo nutarta, kad jis galimai pažeidė Etikos kodekso reikalavimus ir nutarta medžiagą jo atžvilgiu perduoti prokuratūros etikos komisijai. Atkreipė dėmesį, kad medžiaga prokuratūros etikos komisijai nebuvo perduota. Pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymas ir kiti teisės aktai reglamentuoja dviejų savarankiškų pažeidimų - tarnybinio pažeidimo bei etikos pažeidimo, atskirus atsakomybės pagrindus, tyrimo objektus, pradėjimo pagrindus, tyrimo procedūras, sprendimo priėmimo tvarką, organus bei skirtingas atsakomybės poveikio priemones. Pareiškėjo manymu, kiekvienas tarnybinis nusižengimas yra etikos pažeidimas, bet ne kiekvienas etikos pažeidimas yra tarnybinis nusižengimas. Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu jo veiksmuose nebuvo nustatyta įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių. Atkreipė dėmesį, kad Išvadoje nurodyta, jog jis iš esmės tinkamai ir pagal jam priskirtą kompetenciją vykdė savo pareigas ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08 atžvilgiu; jo kaip Kauno apygardos prokuratūros vadovo veiksmai baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00917-09 buvo nukreipti greitam, išsamiam, labai sunkių nusikaltimų atskleidimui, šias nusikalstamas veikas padariusio asmens identifikavimui, todėl jo veiksmuose galiojančių Baudžiamojo proceso kodekso, generalinio prokuroro įsakymais patvirtintų rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, komisija neįžvelgė jo veiksmuose galimų tarnybinių pažeidimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo procesu baudžiamosiose bylose Nr. 20-1-00917-09 ir Nr. 65-1-00459-10. Taip pat Išvadoje nustatyta, jog jis, kaip prokuratūros vadovas, ėmėsi visų priemonių, kad nurodyti tyrimai būtų atliekami išsamiai, teisėtai ir per kuo trumpiausius terminus. Pabrėžė, kad priimant Įsakymą buvo pažeisti Nuostatų 5, 17, 32 punktų reikalavimai, nes Išvadoje nebuvo nustatytas/konstatuotas tarnybinis nusižengimas ir pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą. Pažymėjo, kad Įsakymo 3, 4 pastraipoje išdėstytuose teiginiuose kalbama apie faktus, kurie Išvadoje vertinti ir pripažinti kaip Etikos kodekso normų ir etikos principų pažeidimai. Išvadoje nebuvo analizuojami tokie aspektai, kurie Įsakyme nustatyti kaip tarnybinio nusižengimo požymiai - žala prokuratūrai, jos prestižui visuomenėje; prokuratūros vardo pažeminimas ir pasitikėjimo prokurorais pakirtimas. Atkreipė dėmesį, jog Prokuratūros įstatyme bei Nuostatuose aiškiai reglamentuota, kad tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik Prokuratūros įstatymo bei Nuostatų nustatyta tvarka ir pagrindais. Generalinis prokuroras privalo laikytis Prokuratūros įstatymo bei Nuostatų reikalavimų, t. y. turi būti aiškus pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą, sudaryti tarnybinio patikrinimo komisiją, iš karto įvardinti galimą tarnybinį pažeidimą, tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija turi pateikti išvadas ir jeigu nustato tarnybinį pažeidimą, jį turi tiksliai konstatuoti, siūlyti priimti atitinkamas poveikio priemones dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo. Pabrėžė, kad tarnybinio patikrinimo komisijos išvados yra privalomos generaliniam prokurorui (Nuostatų 30.3 p.) ir tik jų pagrindu gali būti skiriamos (arba ne) tarnybinės nuobaudos, jeigu komisija padaro išvadą, kad buvo padarytas konkrečiai įvardintas tarnybinis pažeidimas. Pareiškėjo manymu, jei generalinis prokuroras, kaip aukščiausias pareigūnas, turi teisę pats vertinti faktus, nustatytus ar net nenustatytus tarnybinio patikrinimo metu, tai tokia jo nuomonė ir jos pagrindu priimti sprendimai turi būti teisėtai ir pagristai motyvuoti remiantis Prokuratūros įstatymo ir Nuostatų reikalavimais. Teigė, kad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui turi ir tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Nuostatų 17 punkte kalbama apie tai, kuomet ir kokiu būdu yra baigiamas tarnybinis patikrinimas, o įpareigojimas atsižvelgti į tarnybinio patikrinimo komisijos išvadą generaliniam prokurorui yra nustatytas Nuostatų 32 punkte. Paaiškino, kad generalinis prokuroras, išanalizavęs Išvadą bei patikrinimo metu surinktus duomenis, priėmė sprendimą pareiškėjo veiksmus traktuoti ne kaip etikos pažeidimą (kaip siūlė komisija), o kaip tarnybinį nusižengimą. Pabrėžė, kad tokią teisę jam suteikia Nuostatų 32 punktas, kadangi tarnybinio patikrinimo komisija tik teikia pasiūlymus dėl nuobaudos taikymo, o galutinį sprendimą priima generalinis prokuroras. Atsakovo manymu, pažeidimu priimant Įsakymą neturėtų būti laikoma ir tai, jog generalinis prokuroras Įsakymą grindė faktais, kurie Išvadoje nebuvo nagrinėti. Paaiškino, kad teisė nesutikti su komisijos išvada ir pareigūno veikoje pačiam įžvelgti tarnybinio nusižengimo požymių objektyviai išplaukia iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, kaip aukščiausio ir didžiausius įgaliojimus turinčio prokuratūros pareigūno, statuso, nes komisija prokuratūros vadovui yra tik patariamasis organas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuotą Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimą. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog generalinis prokuroras galimai turėjęs teisę nuspręsti dėl atitinkamų veiksmų kvalifikavimo, priešingai negu nustatyta Išvadoje, privalėjo sprendimą motyvuoti, yra nepagrįstas, nes nei viename iš Nuostatų 32-35 punktų nėra nustatytas reikalavimas argumentuoti, motyvuoti ar kaip nors kitaip papildomai paaiškinti savo sprendimą. Tvirtino, kad visi reikalavimai (atsižvelgti į Išvadą, tarnybinio patikrinimo duomenis bei vadovautis Nuostatų 5 punktu) priimant Įsakymą buvo įvykdyti. Atsakovo teigimu, jeigu Išvadą apie tarnybinio nusižengimo buvimą ar nebuvimą galėtų padaryti tik komisija, netektų prasmės Nuostatų 32 punkte nustatyta generalinio prokuroro teisė, atsižvelgus į komisijos išvadą, priimti vieną iš dviejų sprendimų. Atkreipė dėmesį, kad Nuostatai nenustato, jog tarnybinio patikrinimo komisijos išvados yra privalomos generaliniam prokurorui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Įsakymą panaikino, pareiškėją grąžino į Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas ir priteisė pareiškėjui darbo užmokesčio skirtumą nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2010 m. spalio 25 d. (106 dienos) – 6135,28 Lt. Nusprendė sprendimą vykdyti skubiai.

Teismas pažymėjo, kad Išvadoje daroma prielaida, jog pareiškėjas savo pasisakymais galėjo padaryti Etikos kodekse numatytų principų pažeidimus. Išvadoje taip pat buvo daroma prielaida, kad galėjo būti pažeistas pagarbos įstatymui principas, kuris reikalauja laikytis etikos principų. Kuo konkrečiai pasireiškė šio principo pažeidimas, kurios konkrečios frazės leidžia daryti išvadą, kad toks pažeidimas buvo padarytas, Išvadoje nenurodyta, to nepaaiškino ir liudytojas. Atkreipė dėmesį, kad padorumo principo pažeidimas buvo apibrėžtas kaip nereikalinga kolegų kritika, tačiau kurios konkrečios frazės ar teiginiai buvo vertinami kaip tokia kritika, nebuvo apibrėžta, to nenurodė ir liudytojas.

Teismas citavo Išvadą, kurioje buvo užfiksuota, kad K. B. ne tik formaliai vykdė prokurorinę priežiūrą kaip apygardos vyriausiasis prokuroras, bet ėmėsi ir asmeninės tyrimo kontrolės, įmanomų bendrojo vadovavimo ir koordinavimo veiksmų, davė būtiniausius nurodymus dėl apygardos prokurorų dalyvavimo tyrime, neatidėliotinų veiksmų atlikimo ir galimų įtariamųjų paieškos, žinojo realią situaciją ir ją sistemingai kontroliavo, nuolat reikalavo ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti išsamiai, nedelsiant, reaguojant į naujus duomenis ar tyrimo situacijos pokyčius. Pažymėjo, kad 2009 m. spalio 5 d. generalinės prokuratūros nurodymu buvo sudaryta ikiteisminio tyrimo grupė nusikaltimams tirti, kuriai vadovauti buvo pavesta generalinės prokuratūros prokurorui E. P. Darė išvadą, kad visos šios aplinkybės patvirtina K. B. pasisakymuose nurodytus teiginius, jog tiesioginės kontrolės jis nevykdė. Konstatavo, kad pareiškėjas nuo pat pradžių vadovavo rezonansinių bylų tyrimui, jo vadovavimas pripažintas efektyviu ir teisingu, bendraudamas su žiniasklaidos atstovais jis akcentavo dėmesį į tai, jog vykdė ne tiesioginę, o bendrąją tyrimų priežiūrą. Duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas vengė prisiimti atsakomybę, teismas nenustatė.

Nurodė, kad pareiškėjui buvo inkriminuoti nešališkumo ir solidarumo principų pažeidimai, pasireiškę tuo, kad buvo viešinama neobjektyvi informacija, nepagrįstai komentuojamas kitų prokurorų darbas, išsakyta kritika neadekvati. Pabrėžė, kad nei Išvadoje, nei liudytojo pasisakymuose neužfiksuota kokie K. B. teiginiai buvo pripažinti kaip neobjektyvi informacija ir kritika.

Nurodė, kad K. B. buvo inkriminuoti Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktų pažeidimai (nešališkai atlikti savo funkcijas; tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus; laikytis Etikos kodekso). Pabrėžė, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta kuo pasireiškė šališkumas, kada ir kokiu būdu K. B. netinkamai vykdė užduotis ir pavedimus. Kadangi Etikos kodekso pažeidimai buvo inkriminuoti nenurodant kuo tai pasireiškė, teismas darė išvadą, kad šie Prokuratūros įstatymo pažeidimai inkriminuoti nepagrįstai.

Nurodė, kad pareiškėjui buvo inkriminuotas Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimas (generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi). Pažymėjo, kad Išvadoje nenurodyta kokiais veiksmai buvo padarytas šis pažeidimas, to paaiškinti negalėjo ir liudytojas teisminio nagrinėjimo metu.

Pažymėjo, kad Nuostatai nustato tarnybinio patikrinimo dėl prokuroro galimai padaryto įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio atlikimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką. Nuostatų 9 punktas numato, kad generalinis prokuroras, gavęs informaciją apie prokuroro galimai padarytą pažeidimą ar pats nustatęs pažeidimo požymių, priima sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą ir paveda tarnybinį patikrinimą atlikti komisijai. Tarnybinio patikrinimo metu konstatavus, kad padarytas tarnybinis pažeidimas, Išvadoje turi būti nurodyta koks pažeidimas padarytas, kokia teisės akto norma yra pažeista, pažeidimo padarymo aplinkybės, jas pagrindžiantys duomenys, kaltės rūšis, laipsnis, neigiamos pasekmės, siūlymas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ir nuobaudos skyrimo. Nuostatų 32 punkte nustatyta, kad generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į motyvuotą išvadą, tarnybinio patikrinimo duomenis ir Nuostatų 5 punktą, per 15 dienų sprendžia skirti ar neskirti nuobaudą.

Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog K. B., kaip Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, tinkamai ir efektyviai vykdė savo pareigas ir funkcijas. Teismas darė išvadą, kad inkriminuotas atsakomybės vengimo principo pažeidimas neatitinka faktinių aplinkybių.

Atkreipė dėmesį, kad buvo daroma prielaida dėl galimo Etikos kodekso pažeidimo ir rekomenduojama kreiptis į Prokurorų etikos komisiją šiai išvadai patvirtinti. Konstatavo, kad nurodytų norminių aktų nuostatos nedviprasmiškai nustato nuobaudos skyrimo tvarką, pagal kurią tarnybinis nusižengimas tegali būti konstatuojamas tarnybinio patikrinimo metu, o etikos pažeidimai - po tyrimo Prokurorų etikos komisijoje. Darė išvadą, kad R. P. nesilaikė nustatytos tvarkos, pažeidė Etikos kodekse, Nuostatuose nustatytą tvarką ir savavališkai priėmė sprendimą dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui. Darė išvadą, kad inkriminuoti pažeidimai nebuvo nustatyti tarnybinio patikrinimo metu, nebuvo nagrinėti ir nebuvo patvirtinti nustatyta tvarka, jie neįrodyti, nuobauda paskirta pažeidžiant norminių aktų nustatytą tvarką.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu (b. l. 109-113, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo skubiai priimti sprendimą sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta K. B. grąžinti į Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas ir priteisti jam darbo užmokesčio skirtumą nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2010 m. spalio 25 d. (106 dienos – 6135,28 Lt), skubų vykdymą.

Paaiškina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas R. P. 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. I-45 sudarius komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti. K. B. 2010 m. gegužės 17 d. buvo įteiktas pranešimas Nr. 17.2.-8947 dėl galimai padaryto nusižengimo, kuriame aiškiai nurodyta, kokius pažeidimus jis padarė. Išvadoje buvo konstatuotas tas pats minėtame pranešime išdėstytų pažeidimų turinys. Atkreipia dėmesį, kad K. B. 2010 m. gegužės 20 d. pateikė paaiškinimą dėl pranešime nurodytų galimai padarytų pažeidimų, kurie buvo konstatuoti Išvadoje, 2010 m. birželio 1 d. pateikė skundą dėl Išvados. Darė išvadą, kad pareiškėjas nuo pat pradžių turėjo galimybę realizuoti savo teisę į gynybą ir ją realizavo. Mano, kad teismas neteisingai aiškino generalinio prokuroro įgaliojimų apimtį konstatuojant tarnybinį pažeidimą bei skiriant tarnybinę nuobaudą. Pažymi, kad vertinant K. B. pasisakymus ir veiksmus taikytini ne bendrieji kriterijai, numatantys, kad leidžiamos asmens saviraiškos ribos yra tai, kas nedraudžiama, o valstybės tarnautojui, prokurorui tarnybinės veiklos srityje taikomi kriterijai – leidžiama tai, kas numatyta Prokuratūros įstatyme ir kituose prokurorų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Daro išvadą, kad l. e. p. generalinis prokuroras, kaip subjektas, kuris pats patvirtina teisės aktus, gali priimti ne tik bendrojo, bet ir tiesioginio taikymo individualų aktą, atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą ir savo, kaip specialaus subjekto, diskreciją. Nurodo Nuostatų 32 punktą, nustatantį, kad generalinio prokuroro įgaliojimų apimtis nėra saistoma vieno imperatyvaus sprendimo, ir daro išvadą, kad generalinio prokuroro diskrecija šioje srityje ir įgaliojimų apimtis turi būti aiškinama plačiau. Pabrėžia, kad R. P. neturėjo perduoti medžiagos dėl K. B. veiksmų svarstymo prokurorų etikos komisijai, nes komisija pareiškėjui buvo pateikusi 2010 m. gegužės 7 d. pranešimą Nr. 17.2.-8947, kuriame įvardinti K. B. veiksmai, pažeidžiantys Prokuratūros įstatymo reikalavimus. Tvirtina, kad teisė nesutikti su komisijos išvada ir pareigūno veikoje pačiam įžvelgti tarnybinio nusižengimo požymių visumą objektyviai išplaukia iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro statuso. Komisija prokuratūros vadovui yra tik patariamasis organas. Atkreipia dėmesį, kad Nuostatų 32-35 punktuose generaliniam prokurorui nėra nustatytas reikalavimas argumentuoti, motyvuoti ar kaip nors kitaip papildomai paaiškinti savo sprendimą. Pažymi, kad teismo nurodyti padaryti formos trūkumai skiriant tarnybinę nuobaudą negali nulemti paties nusižengimo turinio esmės. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartį Nr. A403-1129/2006, nurodė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnį ir pažymėjo, kad informaciją teikiantis prokuroras turi laikytis Etikos kodekse suformuotų profesinės etikos principų, veikti išimtinai prokuratūros interesais ir jam keliama lojalumo pareiga. Pažymi, kad 2010 m. balandžio 22 d. vykusioje spaudos konferencijoje K. B. išsakytos frazės nėra susijusios su konkrečiais faktais ir trūkumais prokuratūroje, kurie galėtų būti suprasti kaip teritorinės prokuratūros vadovo išsakyta konstruktyvi kritika. Kritika buvo bendro pobūdžio, nepagrįsta svariais argumentais, išreikšta vadovaujantis abstrakčiais kaltinimais, skirtais visai institucijos veiklai. Pažymėjo, kad K. B. Etikos kodekse suformuluotų profesinės etikos principų nesilaikymą rodo 2010 m. balandžio 22 d. konferencijos metu darytos stenogramos turinys, www.balsas.lt 2010 m. balandžio 27 d. publikuotame straipsnyje „Kodėl prokurorai apsėsti baimės?“ cituojami K. B. žodžiai. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. balandžio 22 d. spaudos konferencijoje pareiškėjas, pažeisdamas atsakomybės principą, pateikė žiniasklaidai visuomenę klaidinančią informaciją, teigdamas, kad jis nevykdė baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00917-09 prokurorinės kontrolės ir nėra atsakingas už tyrimo rezultatus. Pabrėžia, kad K. B. viso nurodyto ikiteisminio tyrimo metu ne kartą rengė pasitarimus, dalyvavo tyrimo eigos aptarimuose, davė rašytinius ir žodinius pavedimus, tačiau to, kaip šie jo pavedimai yra vykdomi, nekontroliavo ir neprisiėmė asmeninės atsakomybės už šį ikiteisminį tyrimą, kuris buvo pripažintas nepagrįstai užvilkintu pažeidžiant esmines baudžiamojo proceso nuostatas ir dėl kurio tarnybinėmis nuobaudomis, kaip netinkami atlikę savo tarnybines funkcijas, buvo nubausti K. B. vadovaujamos apygardos prokuratūros ir jos veiklos teritorijoje esančios Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorai. Apelianto manymu, K. B. pareiškimais neabejotinai buvo žeminamas prokuratūros autoritetas, žlugdomas visuomenės pasitikėjimas šia institucija, menkinami konstituciniai valstybės pagrindai, jo išsakytos frazės negali būti tapatinamos su prokuroro saviraiška ir pozityvia kritika. Atkreipia dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnį ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nurodė, kad sprendimas vykdytinas skubiai.

Atsiliepimas

Pareiškėjas K. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-126, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad prokuroras yra specialus valstybės pareigūno statusą turintis asmuo, kurio nuobaudų skyrimo ir perkėlimo į žemesnes pareigas tvarka yra griežtai reglamentuota. Tokios tvarkos laikymasis yra vienas pagrindinių prokuroro nepriklausomumo garantų. Atkreipia dėmesį, kad nebuvo visų Prokuratūros įstatymo 41 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant galima skirti tarnybinę nuobaudą. Pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, jog buvo vada tarnybiniam patikrinimui atlikti. Nurodo Nuostatų 8, 9 punktus ir pažymi, kad pradedant tarnybinį patikrinimą jo atžvilgiu oficialios informacijos, numatytos formos rezoliucijos nebuvo, 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. I-45, 2010 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. I-51, 2010 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. I-56, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. I-57 neatitinka teisės aktuose nurodytų požymių, todėl patikrinimo vados nebuvo, patikrinimas pradėtas neteisėtai. Mano, kad diskutuotina, ar l. e. generalinio prokuroro pareigas asmuo turi įgaliojimus įsakymu pradėti tyrimą. Atkreipia dėmesį į l. e. generalinio prokuroro pareigas 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. I-57 ir daro išvadą, kad komisija nepagrįstai išplėtė jai pavesto tyrimo ribas. Pažymi, kad tai pripažino ir pati komisija savo išvadoje. Mano, kad vieši pasisakymai, interviu, komentarai, susiję su nurodytais ikiteisminiais tyrimais, negali būti priskiriami veiksmams atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose. Daro išvadą, kad komisija pažeidė Nuostatuose įtvirtintą principą – vienas tyrimas dėl vieno galimo konkretaus pažeidimo. Pažymi, kad pagal Nuostatus, Prokuratūros įstatymo 41 straipsnį tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų padaręs pažeidimą. Priešingai, Išvadoje konstatuota, kad komisija neįžvelgė pareiškėjo veiksmuose galimų tarnybinių nusižengimų. Nurodo, kad Nuostatų 32 punktas nukreipia į Nuostatų 17 punktą, kuriame išvardintos išvados sudedamosios dalys. Daro išvadą, kad tarnybinio patikrinimo pasekoje nesant nustatyto tarnybinio pažeidimo negalimas ir įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Atkreipia dėmesį, kad R. P. galėjo pasinaudoti Nuostatų 33 punktu, tačiau to nepadarė. Nurodo Prokuratūros įstatymo 10, 38 straipsnius ir daro išvadą, kad Įsakymas priimtas nesant etikos komisijos išvados, nesant aiškios tarnybinio patikrinimo išvados dėl etikos pažeidimo, pažeidžiant procedūrines teisės normas. Teigia, kad byloje nėra teisinio pagrindo tirti pareiškėjo pasisakymus ir jų santykį su Etikos kodeksu, kadangi tai daryti turi ikiteisminė institucija – Prokurorų etikos komisija. Nesant šios komisijos išvados negalimas Etikos kodekso pažeidimo konstatavimas. Nurodo Nuostatų 17 punktą ir pažymi, kad Išvadoje pateikta tik bendro pobūdžio informacija, neanalizuojant konkrečių pasisakymų turinio, konteksto, jų atitikimo konkrečioms teisės normoms, padarytos žalos. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas nenurodė, kokios teisės normos pagrindu prašo skubiai priimti sprendimą sustabdyti ginčo sprendimo dalies skubų vykdymą. Pažymi, kad procesinės teisės normos tokios galimybės nenumato. Atkreipia dėmesį į Prokuratūros įstatymo 24 straipsnį ir daro išvadą, kad nagrinėjant ginčus dėl prokurorų atleidimo iš darbo/perkėlimo į kitas pareigas teisėtumo gali būti taikomos Darbo kodekso normos. Nurodo Darbo kodekso 299 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartį Nr. AS10-480/2007, pažymi, kad pats atsakovas pradėjo skubiai vykdyti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teigia, kad iš 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. I-57 formuluotės matyti, jog ankstesnius įsakymus dėl patikrinimų pripažinus netekus galios, pagal šiuos patikrinimus surinkta medžiaga taip pat neteko galios. Be to, šiuo įsakymu buvo sudaryta nauja komisija, todėl, pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas turėjo būti pradėtas iš naujo. Akcentuoja, kad dėl baudžiamosios bylos Nr. 20-1-00917-09 tyrimo nebuvo atliekama nei vieno patikrinimo, nei vienas pareigūnas nepripažintas netinkamai vykdęs pareigas, nebuvo taikytos nuobaudos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. P-386 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. B. skyrimo”, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda perkėlimas į žemesnes pareigas, perkeliant jį iš Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigų į Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro pareigas.

Ginčijamu įsakymu ši tarnybinė nuobauda pareiškėjui iš esmės skirta už tai, kad jis viešai pasisakydamas bei bendraudamas su žurnalistais, išsakė teiginius, kuriais pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų ir 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2008 m. gruodžio 31 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-215 patvirtintų „Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų" 33.8. punkto nuostatas, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus pagarbos įstatymui (sakant viešas kalbas laikytis etikos principų), padorumo (be reikalo nekritikuoti kolegų), atsakomybės (vengti tarnybos metu žeminti prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą), nešališkumo (su žiniasklaidos atstovais elgtis objektyviai) ir solidarumo (susilaikyti nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą nuo neadekvačios kritikos) principus, be to, kad jis, komentuodamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00917-09, vengdamas prisiimti savo, kaip prokuratūros vadovo, atsakomybę už nurodyto ikiteisminio tyrimo eigą nesavikritiškai pateikė žiniasklaidai visuomenę klaidinančią informaciją teigdamas, jog jis nevykdė nurodytoje baudžiamojoje byloje prokurorinės kontrolės ir nėra atsakingas už tyrimo rezultatus, tuo pažeisdamas atsakomybės principą.

Minėtų teisės aktų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už šių, į viešą erdvę patekusių, nuomonių bei teiginių išsakymą:

„... matau, kad sistemoj yra betvarkė, prokuratūros vadovybė nevaldo situacijos, nevykdom mes tų pareigu, kurias galėtumėm vykdyti... ;

„... visiškai ne ta kryptimi prokuratūra dirba, šiandien jinai nebetarnauja žmonėm, kaip gali tarnauti, ją galima įtakoti iš visų pusių ir prokuratūroje nėra stuburo, nėra pozicijos kas galėtų vykdyti tą politiką, tarnauti valstybei ir pirmiausiai žmonėms “;

„... kada buvo sulaužytas man sprandas ir tų žmonių noras dirbti ta kryptimi, nuo 11 momento prasidėjo prokuratūros netarnavimas įstatymui, bet siekimas atsižvelgti į tuos interesus ko iš mūsų prašoma, ko reikalaujama, nuo to momento prasidėjo prokuratūroje smukimas autoriteto ir įvaizdžio ir sakyčiau ne visada buvo sprendimai tokie, kuriuose prokuratūra galėjo aktyviai dirbti, t. y. visas procesas valstybė: privatizavimo sistemoje ir pagrinde valdininkų darbą vertinant. “;

„... mes kartais matom, kad bijodami prokurorai, aš galiu tiesiai šviesiai pasakyti prokurorai bijodami, kad dėl savo likimo, kad kitą dieną dėl jo neigiamo sprendimo nebūtų atliekami patikrinimai ar jis nebūtų išvytas iš darbo, jie stengiasi daugiau, na kartais priimti tokius sprendimus, kad tiktų visiems. “;

„Prokurorai šiuo metu yra perkrauti darbais, todėl negali sėkmingai atlikti savo darbo funkcijų. Tad apie kokį kokybiškai atliktą tyrimą dar galima šnekėti? Kol kas dar nėra tas laikas, bet atėjus tai dienai bus galima viešai pasakyti apie visas prokuratūros problemas “;

„Ne vieną mėnesį buvo ieškomas labai pavojingas asmuo (D. K.), o galiausiai jį ginti ėmėsi pirmieji valstybės asmenys. Tačiau dėl pareigūnų darbo niekas nieko nesugebėjo viešai pasakyti,...”.

„...dar Jūsų žiniai, jeigu kalbėti apie tuos paskutinius tyrimus, dėl kurių lygtai būtų priekaištai, tai norėčiau pagarsinti, gal būt nežinoma laikinajam generaliniam prokurorui, kad dar 2009-10-14 tuometinis generalinis prokuroras A. V. sudarė tyrimo grupę tyčinių nužudymų bylai tirti, kuriai pavedė vadovauti mūsų prokuratūros ONKT prokurorui P., grupei iš Generalinės prokuratūros prokurorų ir policijos darbuotojų, ne tame esmė, tyrimo kontrolė pavedama buvo mano pavaduotojui K. ir visiška koordinacija ne man, atsižvelgiant į tą situaciją, kuri buvo Kaune, o Generalinės prokuratūros ONKTS vyr. prokurorui. Ta prasme aš šitoje byloje tiesioginės kontrolės ir nevykdžiau, tai būtų esminis dalykas”.

Iš šių pareiškėjui inkriminuotų paminėtų veikų pobūdžio matyti, kad tai iš esmės yra pareiškėjo viešai išsakyti įsitikinimai bei kritika dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros (valstybinės institucijos) darbo.

Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą bei draudimas persekioti už kritiką yra žmogaus laisvės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ( Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis; 33 straipsnio 2 dalis ).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant šių laisvių turinį bei jų ribojimo galimybes, yra pasisakyta, kad „įsitikinimai - talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.; laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, formuoti ir reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes; jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti; valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę; įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas; įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir primestos individui; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos; teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti; įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis; įsitikinimų raiškos laisvė apima ir laisvę neatskleisti savo įsitikinimų, taip pat nebūti verčiamam juos atskleisti. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką; pagal Konstitucijos 145 straipsnį įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti inter alia teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.“(Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 10 d. nutarime taip pat išaiškino, kad tarp Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalies ir <...> „Konstitucijos 25 straipsnio normų esama sąsajos tuo atžvilgiu, kad 25 straipsnyje garantuojama žmogaus įsitikinimų laisvė, taip pat informacijos laisvė 33 straipsnio antrojoje dalyje įgyja sukonkretintą išraišką, būtent: piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Konstitucijoje nustatytas draudimas persekioti už kritiką - tvirta šios konstitucinės teisės įgyvendinimo garantija. Beje, už piliečių persekiojimą už kritiką yra numatyta pareigūnų baudžiamoji atsakomybė. <...> Todėl darytina išvada, kad ši konstitucinė piliečio teisė galėtų būti ribojama iš esmės laikantis aukščiau aptartų Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytų sąlygų. Kartu negalima nepastebėti Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normos ypatumų: pirma, specialus šioje normoje laiduojamos teisės subjektas - pilietis; antra, savitas yra ir šios subjektinės teisės pobūdis - kritika; trečia, apibrėžtas kritikos adresatas ir dalykas - valstybės įstaigų ar pareigūnų darbas. Suprantama, kad visa tai sąlygoja tam tikrus teisinio reguliavimo savitumus, konkrečiai - nustatant valdininko teisinį statusą, apibrėžiant, kokia apimtimi ir tvarka jis gali įgyvendinti pilietinę teisę kritikuoti. <...> „kritika - tai nagrinėjimas, vertinimas ir ypač trūkumų iškėlimas. Taigi kritika gali būti negatyvi ir pozityvi. Kai valdininkas viešai pareiškia pozityvią atitinkamų aukštesnių valdžios institucijų ar pareigūnų darbo kritiką, tai iš esmės liudija jo pritarimą šių valdžios institucijų vykdomai politikai, siekį aptarimo, diskusijos būdu padėti rasti pozityvų, geresnį sprendimą. Visuomenei rūpimų tikslų gali būti siekiama ir negatyvia kritika, nurodant valdžios institucijų ar pareigūnų darbo trūkumus. Tačiau valdininko viešai pareikšta negatyvi kritika gali labiau pakenkti valstybės valdžios institucijų prestižui, priklausomai nuo aplinkybių gali reikšti nesutikimą su Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika, sprendimais ar veiksmais. Nesutikimas - tai nesutarimas, nesantaika. Todėl atsižvelgiant į Konstitucijos 25 straipsnio trečiosios dalies normos turinį darytina išvada, jog būtų netoleruotinas ir su valstybės tarnyba tam tikrais atvejais nesuderinamas toks viešas nesutikimas su Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika, sprendimais ar veiksmais, kai jį pareiškus peržengiama lojalumo Konstitucijai riba.“

Iš paminėtų konstitucinės doktrinos nuostatų matyti, kad valstybės tarnautojo ar pareigūno

teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali būti ribojama tik įstatymu, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau tai turi būti daroma nepaneigiant šių laisvių ir teisių prigimties bei esmės, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, o viešai išsakyta kritika turi nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos.

Pareiškėjo tarnybos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas bei kiti su šios teisės normos įgyvendinimu susiję teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalį „Prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis“. Minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punkte taip pat punkte nustatyta, kad prokuroras privalo laikytis Prokurorų etikos kodekso. Lietuvos prokurorų etikos kodeksas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68. Šiame kodekse įtvirtinti principai: Padorumo (5.2.2. punktas, - nešmeižti kitų, neskleisti gandų ir paskalų, be reikalo nekritikuoti kolegų, tarpusavio bendravimą grįsti mandagumu ir tolerancija); Nešališkumo (5.3.2. punktas, - su žiniasklaidos atstovais, politikais, teisinio proceso dalyviais elgtis santūriai, objektyviai, vengti familiarumo ar priešiškumo); Solidarumo (5.7.2. punktas, - susilaikyti nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, padėti kolegoms apsiginti nuo šmeižto žiniasklaidoje, neadekvačios kritikos ar profesinio diskriminavimo); Atsakomybės (5.9.1. punktas, - vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą), kurie pagal savo reguliavimo pobūdį bei sritį gali būti priskirti teisės normoms, kurios nustato prokurorui leistino elgesio ribas, įgyvendinant teisę - kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą.

Apibendrinus, darytina išvada, kad anksčiau aptartos, Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucijos 25 str. 3 ir 4 d. reikalavimai; reikalavimas nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos ir pan.) ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei jo pagrindu priimto Lietuvos prokurorų etikos kodekso paminėtos nuostatos, yra tos teisės normos, kurios riboja prokuroro, kaip valstybės institucijos pareigūno teisę- kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t. y., nustato sąlygas ir ribas, kurių nepažeisdamas prokuroras gali įgyvendinti savo konstitucinę teisę - kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą.

Iš paminėtų Lietuvos prokurorų etikos kodekso nuostatų taip pat matyti, kad jis nustato dvejopo pobūdžio reikalavimus, kuriuos turi atitikti prokuroro viešai išsakyta kritika, o būtent, kritikos turiniui keliamas tiesos, pagrįstumo reikalavimas („nešmeižti kitų, neskleisti gandų ir paskalų,“; „susilaikyti nuo nepagrįstų ir viešų komentarų“), o kritikos reiškimo būdui (formai) – kultūringo ir moralaus elgesio reikalavimai („bendravimą grįsti mandagumu ir tolerancija“; „su žiniasklaidos atstovais, politikais, teisinio proceso dalyviais elgtis santūriai, objektyviai, vengti familiarumo ar priešiškumo“; „vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą“).

Todėl sprendžiant byloje kilusį ginčą, svarbu yra įvertinti pareiškėjo viešai išsakytos kritikos turinį bei jos reiškimo būdą, tikslu nustatyti, ar ši vieša valstybės įstaigų ir pareigūnų kritika atitiko paminėtų teisės normų reikalavimus bei ar pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė nepažeidė jo konstitucinės teisės - kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą.

Iš pareiškėjo viešai išsakytos kritikos turinio, kuri atsakovo įvertinta kaip tarnybinis nusižengimas, matyti, kad ši kritika iš esmės yra susijusiu su netinkamu Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo organizavimu, kuris siejamas su visuomenėje turėjusios platų atgarsį bei išskirtinį susidomėjimą, taip vadinamos „pedofilijos“ bylos tyrimu, išsakant abstraktaus bei negatyvaus pobūdžio teiginius šiuo klausimu, t. y., iš esmės nepateikiant konkrečios informacijos (faktinio pagrindo) dėl netinkamai organizuojamo Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo.

Tačiau, kaip minėta, kritikos turiniui, yra keliamas tiesos bei pagrįstumo reikalavimas. Pagal Europos Ž. T. Teismo praktiką, tokio pobūdžio kritika, kuri neturi savyje faktinio pagrindo, priskiriama vertinamųjų teiginių kategorijai, kurios (teiginio, nuomonės) tikrumas, nors ir nepasiduoda įrodinėjimui, bet ir tokia nuomonė (kritika) gali peržengti leistinas kritikos ribas, jeigu ji neturi jokio faktinio pagrindo (pvz.,1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlic prieš Austriją (Pareiškimo Nr. 11662/85)).

Tai lemia, kad kritika, kuri reiškiama, nenurodant jokio faktinio pagrindo, turi atitikti faktus, kuriuos nustatyta tvarka yra konstatavusios atitinkamos institucijos arba atitikti visuotinai žinomas aplinkybes ir pan., kurių nereikia įrodinėti, t. y., tokia kritika neturi būti šmeižikiška, susijusi su dezinformacija ir pan..

Minėta, kad pareiškėjo išsakyta kritika dėl prokuratūros darbo organizavimo, iš esmės yra susijusi su visuomenėje turėjusios platų atgarsį bei išskirtinį susidomėjimą, taip vadinamos „pedofilijos“ bylos tyrimu. Dėl šios bylos netinkamo tyrimo, prokuratūros darbo trūkumų ir pan., viešoje erdvėje vyko daug diskusijų, jų metu išsakant ir daug kritikos dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo aplamai ir dėl tiriamos „pedofilijos“ bylos. Tai, kad ši byla tiriama netinkamai, kad blogai yra organizuojamas prokuratūros darbas buvo pasisakyta ir parlamentinės komisijos, tyrusios prokuratūros darbą, išvadose, kurioms pritarė Seimas (Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. sausio 21 d. nutarimas Nr. XI-671 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto atlikto aplinkybių, susijusių su D. K. skundų tyrimu, parlamentinio tyrimo išvados).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjo viešai išsakyta kritika, iš esmės atitiko reikalavimus keliamus jos turiniui. Vertinant pareiškėjo išsakytą kritiką jos reiškimo būdo (formos) aspektu, taip pat darytina išvada, kad ji taip pat atitiko kultūringo elgesio bei visuomenėje priimtų moralės normų reikalavimus. Kita vertus, atsakovas pareiškėjo ir nekaltina pažeidus šio pobūdžio reikalavimus.

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjui nuobauda paskirta nepagrįstai, dėl ko apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skiriant pareiškėjui nuobaudą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių tyrimą, jų įvertinimą ir pan., nes pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 38 straipsnio 2 dalį „Prokurorų etikos kodekso pažeidimus tiria Etikos komisija. Ši komisija pateikia siūlymą dėl tarnybinės nuobaudos Prokurorų etikos kodeksą pažeidusiam prokurorui taikymo.“ Minėta, kad pareiškėjui inkriminuota veika patenka Lietuvos prokurorų etikos kodekso reglamentavimo sritį. Tai, kad pareiškėjo veika turi būti vertinama kaip etikos reikalavimų pažeidimas, perduodant tirti Etikos komisijai, o ne kaip tarnybinis nusižengimas, buvo prieita išvados ir atlikus tarnybinį patikrinimą (t.4 b. l. 129). Visa tai, savo ruožtu lemia, kad paskirtoji pareiškėjui nuobauda naikintina ir dėl jos neteisėtumo (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Visų šių teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl ginčo dalyko konstatavimas, savo ruožtu taip pat lemia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. vasario 12 d. dekreto Nr. 1K-297 atitikties Konstitucijai, nes šio klausimo tyrimas byloje nagrinėjamu atveju būtų perteklinis bei neturėtų įtakos galutinei išvadai dėl ginčo dalyko esmės (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas