Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-436-278/2016

Teisėja Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01011-2015-1

2016 m. gegužės 4 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. I. atskiruosius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties ir 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23-786/2016 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei E. I., institucijai teikiančiai išvadą Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jo auklėjime tvarkos nustatymo ir atsakovės E. I. priešieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-02-15 ieškovas G. S. pateikė teismui prašymą išaiškinti 2016-02-03 nutarties vykdymo tvarką. Nurodė, kad po nutarties priėmimo jam nebuvo sudarytos galimybės pasiimti sūnaus, o be išaiškinimo negalįs kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo nutarties vykdymo.

Atskiraisiais skundais atsakovė E. I. prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį pakeisti, iki sprendimo priėmimo nustatant ieškovo G. S. bendravimo su vaiku A. S. tvarką, numatytą 3 punkte - darbo dienomis G. S. bendrauja su sūnumi jo gyvenamojoje vietoje po 2-3 val. kas antrą dieną, suderinęs konkretų bendravimo laiką su vaiko motina E. I.“, 7 punkte - sūnui A. susirgus, vaiko motina E. I. įpareigotina apie tai informuoti vaiko tėvą G. S. ir leisti tėvui netrukdomai lankyti vaiką jo buvimo vietoje; nutarties l, 2, 4, 5, 6 punktais nustatytą ieškovo G. S. bendravimo su vaiku A. tvarką panaikinti, kaip prieštaraujančią mažamečio vaiko A. S., gim. (duomenys neskelbtini), interesams. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į jos argumentus dėl dabartiniu metu galimo ir būtino minimalaus bendravimo. Nurodo, jog sūnaus pažįstamų ratas ribotas, jis dar nekalba ir negali išreikšti savo norų ir poreikių, netrukus patirs emocinius pergyvenimus dėl išsiskyrimo su motina, nes pradės lankyti vaikų darželį. Teigia, kad ieškovas nemoka su mažamečiu sūnumi bendrauti, nesupranta jo poreikių, higienos reikalavimų, vaikui nepirko rūbų ir žaislų, maisto bei higienos reikmenų. Nurodo, jog sūnus dar yra per mažas, kad svetimoje vietoje su nepažįstamais žmonėmis galėtų praleisti ilgesnį laiką, užmigti be motinos. Teigia, kad mažametis sūnus senelių iš tėvo pusės nepažįsta, be to, ieškovas nuolatos gyvena (duomenys neskelbtini), nebaigtame įrengti gyvenamajame name, kuriame nėra sąlygų mažamečiam vaikui. Nurodo, kad šių argumentų teismas neįvertino, todėl padarė neteisingas išvadas dėl būtinumo nustatyti maksimalų bendravimą, vaiką išvežant iš motinos gyvenamosios vietos visai dienai, teismui nenurodžius tėvo ir vaiko konkrečios bendravimo vietos. Mano, jog nutarties 3 punkte nustatytas tėvo ir sūnaus bendravimas darbo dienomis vaiko gyvenamojoje vietoje po 2-3 val. kas antrą dieną, suderinus konkretų bendravimo laiką su vaiko motina, iš esmės yra teisingas ir būtų pakankamas bendravimas iki teismo sprendimo priėmimo. Tvirtina neignoruojanti mažamečio sūnaus A. S. interesų, nepiktnaudžiaujanti motinos teisėmis, nedaranti sūnaus tėvui dirbtinų kliūčių bendrauti su vaiku. Teigia, kad ieškovas savo elgesiu sukuria priešišką atmosferą bei siekia visur dominuoti. Nurodo, jog teismas, nustatydamas 1 punkte bendravimo tvarką, taikė sudėtingą laiko skaičiavimą, kas trikdys normalų jos šeimos gyvenimo ritmą, apribos bendravimo galimybes ir galimybę pasirinkti savo buvimo vietą, nes tėvui su vaiku bendravimas nustatomas tai šeštadienį, tai sekmadienį, todėl painiavą kelianti bendravimo tvarka turi būti pašalinta. Mano teismui esant šališkam, tenkinus tik ieškovo reikalavimus. Daro išvadą, jog teismo nutarties l punkte ir 2 punkte nustatytas tėvo ir sūnaus bendravimas savaitgaliais dabartiniu metu, kad ir laikinas, yra itin ydingas, neteisingas, žalingas mažamečio vaiko asmenybės vystymuisi ir emocinei būklei, nustatytas, visapusiškai neįvertinus visas aplinkybes apie ieškovo asmenį ir sūnaus amžių. Nesutikdama su 2016-02-19 nutartimi prašo sustabdyti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-02-03 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 2016-02-19 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos išaiškinimo vykdymą. Teigia, jog nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes skubus nutarties vykdymas leistų intensyvų bendravimą teismo nustatyta bendravimo tvarka, prievartinį pastovų mažamečio vaiko išvežimą iš motinos gyvenamosios vietos visai dienai kiekvieną savaitę šeštadienį ir sekmadienį, teismui nenurodžius tėvo ir vaiko konkrečios bendravimo vietos, neįvertinus to, kad tėvas gyvena dviem adresais bei tos aplinkybės, kad ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta Meldučių kaime nėra įrengta ir pritaikyta mažamečio vaiko poreikiams, o dėl bendravimo senelių gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) miestelyje nėra gautas senelių sutikimas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, t. y., abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str., 3.170 str. 1 d.). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 3 d.). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais.

Bylos duomenimis nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) gimusio A. tėvai - G. S. ir E. I., nėra sudarę santuokos ir gyvena atskirai (b. l. 2-7). Šalys neginčija, jog nesutaria dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo G. S. prašymą nustatyti bendravimo su vaiko tvarką pagal jo pateiktąją, pripažino, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės ir nenustačius bendravimo su vaiku tvarkos iki sprendimo priėmimo, kitokiomis priemonėmis nutraukti vaiko teisių pažeidimus nagrinėjamu atveju negalima (b. l. 11-13). Apeliantė nesutinka su teismo nutartimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei teigia, jog taip pažeidžiamos sūnaus A. teisės ir interesai. Iš bylos duomenų matyti, jog mažametis šalių sūnus A. nuo 3 mėnesių gyvena su atsakove, tačiau kritiškai vertintini apeliantės teiginiai, jog ieškovas nemoka bendrauti su sūnumi, nesupranta jo poreikių, higienos reikalavimų, nes vaikas augo kartu su tėvu iki 3 mėnesių ir duomenų, jog minėtu metu ieškovas vaiku visiškai nesirūpino, nepateikta (CPK 12 str., 178 str.). Tai, kad ieškovas G. S. siekia bendrauti su sūnumi šalims gyvenant atskirai, rodo aktyvų tėvo siekimą dalyvauti sūnaus auklėjime, ir to iš esmės neneigia apeliantė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog E. I. nėra suinteresuota ieškovo siekiu prisidėti prie vaiko auklėjimo ir bendravimo, nes nerodo jokių pastangų padėti ieškovui, jos manymu nemokančiam bendrauti su vaiku, suprasti vaiko poreikius, o įrodymų, jog vaiko bendravimas su tėvu yra žalingas vaikui, teismui nepateikė. Apeliantės siekis riboti vaiko tėvo bendravimą su sūnumi leidžia daryti išvadą, jog tokiais veiksmais E. I. pažeidžia ne tik ieškovo, bet ir nepilnamečio sūnaus A. teisę bendrauti su biologiniu tėvu, nepagrįstai suabsoliutindama savo, kaip motinos teises. Įstatymas numato abiejų tėvų teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kritiškai vertinti išvadą teikiančios institucijos pateiktas išvadas dėl ieškovo gebėjimų prižiūrėti nepilnametį sūnų, o leistinų įrodymų, patvirtinančių ieškovui neturint gebėjimų auginti, prižiūrėti vaiką, apeliantė nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).

Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Apeliantė tvirtina, jog nebuvo pagrindo teismo nutartimi patvirtinti maksimalią laikinąją bendravimo su vaiku tvarką. Nustatyta, kad šalių sūnus yra 1,5 metų amžiaus, ikimokyklinio ugdymo įstaigos nelanko, sveikatos sutrikimų, dėl ko jam būtų reikalinga speciali priežiūra, neturi. Byloje nepaneigta, kad ieškovas stengiasi bendrauti su vaiku, todėl galima tvirtinti vaiko ir tėvo santykiams nesant nutrūkusiems. Apeliantė E. I. nepaneigė ieškovo teiginių dėl laikino vaiko buvimo darželyje, pas jos draugą, draugo tėvus, todėl konstatuoti galimą neigiamą įtaką mažamečio psichologinei sveikatai, emocinei būklei, ieškovui pasiimant sūnų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Pažymėtina ir tai, jog pagal teismo nutartimi patvirtintą laikinąją bendravimo su vaiku tvarką, nepilnametis A. kartu su tėvu bendraus tik dienos metu ir tai savaime nereiškia, kad nustatytą laiką vaikas privalėsiąs būti su tėvu, neatsižvelgiant į jo savijautą, būklę. Iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikto atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad ieškovo G. S. tėvų namuose yra sudarytos visos sąlygos vaikui būti. Be to, G. S. apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs savo tėvų Z. S. ir R. S. sutikimą nepilnamečiui A. lankytis jų namuose (b. l. 55). Įvertinus tai, jog duomenų apie netinkamą ieškovo elgesį sūnaus A. atžvilgiu, nepateikta ir nenustatyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyti minimalią bendravimo su vaiku tvarką nėra pagrindo (CPK 185 str.). Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurioms esant nustatyta laikinoji bendravimo su vaiku tvarka pažeistų nepilnamečio A. S. ir ieškovės teises ir teisėtus interesus (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Apeliantė tvirtina, kad teismo patvirtinta bendravimo su vaiku tvarka nėra suprantama ir yra nepatogi. Iš ginčijamos nutarties matyti, kad nustatyta, jog šalių nepilnametis sūnus su ieškovu, pradedant nuo 2016-02-06, bendraus kas antrą šeštadienį, o nuo 2016-02-14 kas antrą sekmadienį, kas reiškia, jog sūnus matysis su tėvu vieną savaitę šeštadienį, kitą savaitę – sekmadienį. Konstatuotina, jog tokia tvarka nėra nesupranta ar nelogiška. Įvertinus nurodytus motyvus, tai, jog laikinųjų priemonių taikymas yra sprendžiamas atsižvelgiant į vaiko interesus, darytina išvada nesant tikslinga naikinti skundžiamą nutartį. Aplinkybė, jog E. I. kreipėsi į policiją dėl ieškovo elgesio, nesant duomenų, jog G. S. netinkamai elgiasi mažamečio sūnaus atžvilgiu, nesudaro pagrindo keisti bendravimo su vaiku tvarką. Apeliantės teiginiai, jog priimant ginčijamą nutartį teismas buvo šališkas, vertintini kritiškai, nes prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas nerodo teismo šališkumo, nes byloje nenustatyta, jog laikinoji bendravimo tvarka ieškovui suteiktų kokias nors išimtines teises nepilnamečio vaiko atžvilgiu ar prieštarautų įstatymams.

CPK 152 straipsnio 3 dalis numato, jog atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas 2016-02-19 nutartimi teisingai išaiškino, kad nutartis dėl nustatyto laikino bendravimo su mažamečiu vaiku yra vykdoma skubiai ir atskiro skundo padavimas nutarties vykdymo nesustabdo. Minėto straipsnio 4 dalies nuostatos nustato, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo gali būti sustabdyta tik tuomet, kai yra pateikiamas atskirasis skundas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Nagrinėjamu atveju atsakovė E. I. pateikė atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl esant šiai aplinkybei teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymas negali būti stabdomas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

E. I. prašymo sustabdyti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties vykdymą, netenkinti, o 2016 m. vasario 3 d. ir 2016 m. vasario 19 d. nutartis palikti nepakeistas.