- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-03
- Bylos Nr.
- eI3-6821-1066/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01340-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Jurivina“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Jurivina“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja UAB „Jurivina“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. S-38 (7-7/2022) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 69-69 (toliau – VMI Sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – Inspekcijos sprendimas); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos sprendimu, VMI sprendimu ir Inspekcijos sprendimu, teigia, kad jie turi būti panaikinti šiais argumentais:
2.1. Paaiškina, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2022 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. S-38 (7-7/2022) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 69-69, kuriuo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-241 (toliau – Patikrinimo aktas) dėl nurodymo pareiškėjai UAB „Jurivina“ sumokėti 50 964,70 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 36 403,36 Eur pelno mokesčio (toliau – PM).
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad Komisija savo sprendime nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas objektyvus pagrindas pareiškėjai mokesčius bei susijusias sumas apskaičiuoti taikant specialų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo būdą. Šiuo atveju mokesčių administratorius bei Komisija išvadą dėl pareiškėjos transporto priemonių pardavimo sandorių sudarymo nuslepiant faktines automobilių pardavimo kainas bei iš šios veiklos gautų pajamų neapskaitymą grindžia 19 asmenų (iš kurių Lietuvos pirkėjų – 16, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalių pirkėjų – 3) pateiktais paaiškinimais, pagal kurių turinį daroma išvada, jog juos pateikę asmenys už transporto priemonę realiai mokėjo daugiau nei nurodyta pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose.
2.2. Nurodo, kad praėjus daugiau nei trims metams nuo sandorio sudarymo tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl transporto priemonės įsigijimo pateiktas paaiškinimas įrodymų vertinimu prasme yra netiesioginis įrodymas, kurio pagrindu daromos tik prielaidos, jog asmuo, iš pareiškėjos įsigydamas transporto priemonę, galimai mokėjo daugiau nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Iš šių paaiškinimų turinio negalima visais atvejais daryti vienareikšmiškos išvados, jog pirkėjas, iš pareiškėjos įsigydamas transporto priemonę, galimai mokėjo daugiau nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Pareiškėja Komisijai pateikė pinigų priėmimo dokumentus, išrašytus visiems 19 Lietuvos bei ES pirkėjų, pagal kurių paaiškinimų turinį padaryta išvada, jog šie asmenys už transporto priemonę mokėjo daugiau nei nurodyta pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose.
2.3. Pažymi, kad šie pinigų priėmimo dokumentai bei bylos medžiagoje esančios PVM sąskaitos faktūros, pasirašytos nesusijusių šalių (transporto priemonės pirkėjo bei pareiškėjos) yra pirminis bei tiesioginis įrodymas, patvirtinantis, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio kaina buvo būtent tokia, kokia yra atvaizduota šalių pasirašytuose transporto priemonės įsigijimo bei atsiskaitymo dokumentuose. Todėl aiškinant priešingai, būtų paneigta niekaip nesusijusių sandorio šalių (pirkėjo bei pardavėjo) valia civilinį sandorį sudaryti būtent už tarpusavyje sutartą kainą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos pajamų orderius, pinigų priėmimo kvitus), kuriuose kartu su pirkėjams išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis yra užfiksuota šalių sutarta ir pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu už transporto priemonę faktiškai sumokėta kaina. Tačiau tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija šiuos tiesioginius įrodymus byloje ignoravo, remiasi išimtinai tik netiesioginiais įrodymais – prielaidų visuma, kaip antai 19 transporto priemonių pirkėjų paaiškinimais, kurie nagrinėjamu atveju dėl toliau nurodytų argumentų bei motyvų negali būti laikomi nei reprezentatyviais, nei tuo labiau patikimais.
2.4. Be to, šiuo atveju Inspekcija nėra nuosekli, vertindama atsakymus pateikusių transporto priemonių pirkėjų paaiškinimų turinį, nes pirminio mokestinio patikrinimo metu 111 atsakymų, buvo konstatuota, kad 77 transporto priemonių pirkėjai nurodė, jog už transporto priemonę mokėjo apskaitoje apskaitytą sumą, o pakartotinio mokestinio patikrinimo metu vertinant tuos pačius atsakymus, padaryta išvada, kad jau 80 transporto priemonių pirkėjų nurodė, jog už transporto priemonę mokėjo apskaitoje apskaitytą sumą.
Pareiškėjos manymu, minėta aplinkybė patvirtina poziciją, jog pirkėjų paaiškinimai negali būti vertinami, kaip objektyvūs įrodymai, leidžiantys daryti vienareikšmišką išvadą dėl transporto priemonės įsigijimo kainos. Todėl, vertinant Lietuvos pirkėjų, paaiškinimuose nurodžiusių, jog mokėjo daugiau negu deklaruoja pareiškėja, pateiktų paaiškinimų turinį, matyti, kad 8 iš 16 Lietuvos pirkėjų, t. y. net pusė, paaiškinimuose tikslios už automobilį sumokėtos sumos nenurodė arba nurodė apytikres sumas, kas suprantama, nes nuo automobilių įsigijimo (2014 metais) ir paaiškinimų pateikimo (2017 metais) buvo praėję daug laiko.
2.5. Pareiškėjos parduotų automobilių kainų palyginimas su viešojoje įmonėje „Emprekis“ nurodytomis automobilių vidutinėmis rinkos kainomis bei internetiniame portale www.autoplius.lt pareiškėjos talpintuose skelbimuose nurodytomis kainomis, neatspindi realios bei galutinės konkretaus sandorio kainos. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, konstatuodami, kad pareiškėja 2014 m. (toliau – tikrinamasis laikotarpis) neapskaitė dalies pajamų, gautų iš automobilių pardavimo, iš esmės rėmėsi tik prielaidų visuma, kurios dėl aukščiau išdėstytų argumentų akivaizdu, jog nėra pagrįstos.
2.6. Teigia, kad papildomai į valstybės biudžetą mokėtinos: PVM, PM bei susijusios sumos nepagrįstai apskaičiuotos, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nes tam nebuvo teisinio pagrindo, nes mokesčių bazė tikrinamuoju laikotarpiu buvo nustatyta pažeidžiant protingumo, objektyvumo, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Inspekcija apskritai nesurinko jokių objektyvių faktinių įrodymų, jog už pareiškėjos parduotas transporto priemones buvo sumokėta daugiau nei nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose.
Ginčijami Komisijos, VMI ir Inspekcijos sprendimai nepagrįsti objektyviais duomenimis, negali būti pripažįstami pagrįstais, todėl naikintini.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas savo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais, akcentavo, kad net dauguma apklaustųjų asmenų nurodė mokėję tokią sumą, kuri buvo nurodyta pardavimo dokumentuose. Be to, negalima daryti išvados, kad mokesčių negalima apskaičiuoti įprastine tvarka, nes visi pardavimo dokumentai yra galiojantys ir nenuginčyti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Inspekcija, išanalizavusi pareiškėjos pateiktų pelno mokesčio deklaracijų duomenis, nustatė, kad pareiškėja 2010–2014 m. veiklos laikotarpiu uždirbo 88 552 299 Lt apskaitytų pajamų, o pelno apskaičiavo ir deklaravo 211 257 Lt, kas sudaro tik 0,24 proc. visos apskaitytų pajamų sumos. Taigi, atsakovės manymu, tokie pareiškėjos veiklos finansiniai rodikliai liudija, jog transporto priemonių pardavimo sandoriai nebuvo sudaryti pagal įprastus verslo standartus, siekiant maksimalios ekonominės naudos. Inspekcijos nustatyta, jog 2014 m. privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu pirmą kartą Lietuvoje buvo draustos 767 transporto priemonės, parduotos Lietuvos rinkoje su standartiniu PVM tarifu, iš jų: pareiškėjos vardu buvo draustos 199 transporto priemonės, kitų asmenų vardu – 568 transporto priemonės.
3.2. Pažymi, kad pagal turimus duomenis buvo išvestas dienų skirtumas tarp automobilių įsigijimo ir draudimo datos. Nustatyta, jog 322 automobiliai (t. y. 41,98 proc.) iš minėtų 767, buvo apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tą pačią dieną, kai buvo sudarytas automobilio pirkimo – pardavimo sandoris; 295 atvejais (38,46 proc.) automobiliai buvo apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu iki jų pardavimo įforminimo ir 150 atvejais, kas sudaro 19,56 proc. visų apdraustųjų, draudimo sutartys buvo sudarytos po automobilių pardavimo įforminimo. Iš 150 transporto priemonių po pardavimo 1 dieną buvo draustos 67 transporto priemonės. Dalis transporto priemonių, t. y. 684 transporto priemonės iš 767 (89,18 proc.) ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.
3.3. Vertindama duomenis apie pareiškėjos parduotų automobilių techninę būklę jų pardavimo metu, Inspekcija nustatė, kad 387 transporto priemonėm (72,20 proc.) iš 536 techninė apžiūra atlikta labai greitai po transporto įsigijimo (iki 5 dienų), kas patvirtina, jog transporto priemonių būklė buvo tvarkinga ir negalėjo stipriai įtakoti automobilių pardavimo kainos. Pareiškėjos apskaitoje apskaitytų 272 transporto priemonių pardavimo kaina su PVM 2 852 742,14 Lt, vidutinė rinkos kaina su PVM 4 111 569,78 Lt, skirtumas tarp apskaitytos pardavimo ir rinkos kainos 1 258 827,64 Lt arba 44,13 proc. didesnė negu apskaityta pareiškėjos apskaitoje. Taigi konstatuota, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, kas leidžia mokesčių administratoriui mokesčius apskaičiuoti taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą.
3.4. Teigia, kad ginčo situacijoje pareiškėjos automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašant neteisingus duomenis ir tai buvo daroma sistemingai, kas įrodo, kad pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad mokesčio bazės nustatyti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. tiesiogiai, nėra galimybės, todėl, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis ir pritaikiusi ekonominių modelių metodą, Inspekcija pareiškėjos mokesčių bazę pagrįstai apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
3.5. Pabrėžia, kad VMI patikrinimo metu įvertinusi pareiškėjos su parduotais automobiliais susijusių dokumentų visumą, pagrįstai padarė išvadas, kad pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje fiksuotos mažesnes automobilių pardavimo kainos, nei jos realiai buvo mokėtos, todėl šiuo atveju pagrįstai taikytos MAĮ 70 str. nuostatos bei ekonominių modelių metodas.
3.6. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą yra mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes, savo nuožiūra pasirinkti įvertinimui atlikti būtinus šaltinius, tačiau tokiu būdu apskaičiuotas mokėtinos prievolės dydis turi atitikti protingumo bei, kiek tai objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus.
3.7. Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.
Šalies argumentai
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, palaikydama atsakovės poziciją ir skundžiamo Inspekcijos sprendimo motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Bendrovei papildomai apskaičiuotų 50 964,70 Eur PVM ir 36 403,36 Eur PM ir su šiais mokesčiais susijusių sumų, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius nepagrindė būtinybės pareiškėjos mokestinių prievolių dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Taigi nagrinėjamu atveju spręstina, ar ginčo atveju mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą).
8. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti priklausančias mokėti mokesčių sumas pagal jo atliktą įvertinimą, o ne pagal mokesčių mokėtojo turimus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, reglamentuoja MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios taikomos tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Mokesčių administratoriui suteikta teisė atitinkamą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Detalią šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Taisyklės, kurių 4 punkte reglamentuoti atvejai, kuriais įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine tvarka.
Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklausys nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti ekonominių modelių vertinimo metodą (6.3, 6.3.6 punktai); atsižvelgia į kitas reikšmingas aplinkybes (konkurencinę padėtį, veiklos sąlygas, pobūdį, specifiką ir kita), jeigu jų tiesioginė įtaka gali būti įvertinta, o jeigu nėra galimybės įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitu būdu pagrįsti minėtų aplinkybių įtakos, tokiu atveju mokesčių administratorius skaičiavimų tikslinti neprivalo (6.4 punktas).
Taisyklių 7 punkte numatyta, kad mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis.
Taisyklių 25 punkte nustatyta, kad taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių; šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius; tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai.
Taisyklių 26 punkte nustatyta, kad surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos); pasirenkamas skaičiavimo modelis priklausys nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos.
Taisyklių 27 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.
Taisyklių 28 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti; vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokį (-ius) informacijos šaltinį (-ius), kuris (-ie) leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą.
9. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu surinkęs pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašytos sumos, taip sumažinant pareiškėjo pardavimo pajamas, turėjo teisę, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius surinko informaciją apie pardavimo kainas iš įvairių informacinių šaltinių ir palygino su Bendrovės nurodytomis kainomis PVM sąskaitose faktūrose ir nustatė, kad tokie atvejai nebuvo pavieniai, t. y. Bendrovė buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių deklaracijose per mažas pajamas deklaravo sistemingai. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės parduotų automobilių kaina, nurodyta apskaitos dokumentuose, yra gerokai mažesnė už vidutinę rinkos kainą. Paaiškinimuose nurodyta transporto priemonių pardavimo kaina yra 54,45 proc. didesnė, ES šalių 3 pirkėjų paaiškinimuose nurodyta transporto priemonių pardavimo kaina yra 122,23 proc. didesnė, o bendra 19 Lietuvos ir ES šalių pirkėjų paaiškinimuose nurodyta transporto priemonių pardavimo kaina 66,68 proc. didesnė, nei pareiškėjos apskaityta apskaitoje. Be to, pareiškėjos apskaitos dokumentuose apskaityta 19 transporto priemonių pardavimo pajamų suma (su PVM) – 167 556 Lt, lyginant ją su VšĮ „Emprekis“ rinkos kaina (su PVM) – 272 370,79 Lt, yra mažesnė vidutiniškai 62,56 proc., o skirtumas svyruoja nuo 5,38 iki 221,33 proc. Pagal pirkėjų paaiškinimus 19 transporto priemonių pardavimo pajamų suma (su PVM) – 300 007 Lt, lyginant su VšĮ „Emprekis“ rinkos kaina (su PVM) – 272 370,79 Lt yra didesnė vidutiniškai 9,21 proc., o skirtumas svyruoja nuo 0,48 iki 30,73 proc. Svarbu ir tai, kad iš 19 transporto priemonių pirkėjų nurodytų pardavimo kainų, 13 transporto priemonių buvo parduotos aukščiau rinkos kainos (nuo 0,46 iki 36,72 proc.).
Taip at nustatyta, kad Pareiškėjos apskaitoje apskaitytų 272 transporto priemonių pardavimo kaina su PVM 2 852 742,14 Lt, vidutinė rinkos kaina su PVM 4 111 569,78 Lt, skirtumas tarp apskaitytos pardavimo ir rinkos kainos 1 258 827,64 Lt arba 44,13 proc. didesnė negu apskaityta pareiškėjos apskaitoje. Mokesčių administratoriaus su rinkos duomenimis lygintų transporto priemonių imtis buvo pakankamai didelė, taip pat mokesčių administratorius nustatė, kad ir pati pareiškėja savo pardavimo skelbimuose taip pat nurodydavo kainas, kurios artimos mokesčių administratoriaus surinktiems rinkos duomenims. Pareiškėja nepateikė jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl jos parduodamų automobilių kaina ženkliai skiriasi nuo rinkoje egzistuojančių kainų. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėja į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl jos buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, nes ji, pardavusi naudotus automobilius, išrašytose automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, tuo iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Taigi teismas sutinka, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas. Teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja, įformindama savo veiklą, sumažino tikrąją mokesčio bazę, ko pasekoje, mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius nusprendė mokesčius apskaičiuoti, taikydamas mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Nagrinėjamu atveju aptartos aplinkybės ir įrodymų visuma rodo, kad mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu surinkęs pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašytos sumos, taip sumažinant pareiškėjo pardavimo pajamas, turėjo teisę, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pažymėtina, kad LVAT analogiškoje situacijoje padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą (žr. LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2536-968/2020) ir teismas nemato pagrindo nukrypti nuo tokio aiškinimo šioje byloje. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad šioje byloje ji teismui pateikė kasos pajamų orderius esmės nekeičia, nes tai vienas iš formalių veiklos įforminimo dokumentų, kurių atitikimas realybei ir yra kvestionuojamas.
10. Pareiškėja mano, kad VšĮ „Emprekis“ duomenys skelbiami apie vidutines rinkos kainas negali būti laikytini pakankamais. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus pasirinkti šaltiniai pelno mokesčio bazei už 2014 metus pareiškėjos eksportuotas transporto priemones, įskaitant VšĮ „Emprekis“ duomenis, yra tinkami, o juose pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Mokesčių administratorius pakankamai išsamiai įvertino visą turimą informaciją, visus pareiškėjos pateiktus dokumentus, palygino pareiškėjos veiklos 2014 m. apimtis tiek pagal pareiškėjos pardavimų grupes, atsižvelgė į Lietuvos statistikos departamento nurodytus grynojo pelningumo rodiklius, pareiškėjos patirtas sąnaudas, taikomus antkainius atskiroms pardavimų grupėms, išanalizavo pareiškėjos finansinę situaciją. Todėl, mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjos eksportuotos 19 transporto priemonių buvo parduotos už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose ir sutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad ginčo transporto priemonių kaina pareiškėjos apskaitoje buvo sumažinta. Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių, o iš VšĮ „Emprekis“ naudoti duomenys teismų praktikoje yra pripažįstami tinkamais (pvz., LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1811-575/2019). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja, siekdama paneigti VšĮ „Emprekis“ skelbiamus duomenis, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, tvirtindama, kad VšĮ „Emprekis“ duomenys neatspindi faktinių sandorio kainų, nepateikė tai pagrindžiančių konkrečių individualių faktinių duomenų, todėl argumentas dėl šaltinio nepatikimumo nepagrįstas. Be to, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apskaičiuojant mokesčio bazę buvo vertinama plataus pobūdžio informacija, kaip minėta, kompleksiškai išanalizavus mokesčių administratoriaus pasirinktus informacijos šaltinius. Teismo vertinimu, mokesčio administratorius surinkit įrodymai ir jais remiantis pateikti argumentai atspindi ekonominę realybę, tuo tarpu pareiškėjas nepateikia pagrįstų argumentų, kurie tai paneigtų.
11. Dėl MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo pirmiausia pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). LVAT yra nurodęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007).
12. Bylos esanti medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius rėmėsi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, konstatuodamas, kad Lietuvoje sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ 2014 m. bendrasis pelningumas sudarė 17 proc., grynasis pelningumas – 1,50 proc., t. y. bendrojo pelningumo rodiklis yra didesnis nei Bendrovėje 1,97 karto, o grynasis pelningumas didesnis nei Bendrovėje net 50 kartų, kas įrodo ženklų pareiškėjos rodiklių neatitikimą šio verslo pelningumo bendriesiems rodikliams. Mokesčių administratorius taip pat įvertino bendrąjį ir grynąjį pelningumą kitų Tauragės, Telšių, Klaipėdos apskričių įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais ir nustatė, kad 2014 m. nurodytų apskričių juridinių asmenų, užsiimančių analogiška veikla, vidutinis antkainis sudarė 22,31 proc., pelningumo rodikliai buvo: bendrasis pelningumas – 18 proc., grynasis pelningumas – 3,4 proc., vadinasi, šių įmonių bendrasis pelningumas ir grynasis pelningumas siekia Lietuvos statistikos departamento duomenimis sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ pelningumo rodiklius, todėl, pareiškėjos 2014 m. bendrasis pelningumas – 8,62 proc. yra ženkliai mažesnis už kitų minėtų apskričių įmonių pelningumą už 2014 m. – 18 proc. Be kita ko, Inspekcija palyginimui atrinko įmones, pareiškėją siedama pagal du kriterijus: 1) vykdė tokią pačią veiklą kaip pareiškėja; 2) veiklą vykdė panašioje teritorijoje, taigi Inspekcija pagrindė ir įvertino panašią veiklą vykdančias įmones panašioje teritorijoje. Teismų praktikoje nėra reikalaujama identiškų veiklos sąlygų, todėl yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis, be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes (LVAT administracinėje byloje Nr. A-556-966/2011).
13. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Šiuo atveju pareiškėjos paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėja nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjos negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.
14. Teismas daro išvadą, kad Bendrovė, vykdydama naudotų transporto priemonių pardavimo veiklą, pardavimo dokumentuose dirbtinai nurodė sumažintas transporto priemonių pardavimo kainas ir pardavimus įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis, buhalterinėje apskaitoje neapskaitė dalies gautų pajamų, teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo bei nuo jų sumokėjo PVM ir PM.
15. Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Ginčijamuose sprendimuose išsamiai, objektyviai bei visapusiškai išnagrinėtos ginčo faktines aplinkybės, detaliai atsakyta į visus pareiškėjos iškeltus klausimus, išvados tinkamai pagrįstos aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.
16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijami Komisijos, VMI, Inspekcijos sprendimai, Patikrinimo aktas, yra teisėti ir pagrįsti, panaikinti jų pareiškėjos skunde ir jos atstovų teismo posėdyje nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
17. Netenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Jurivina“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.