Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

posėdyje dalyvaujant pareiškėjui K.R., į posėdį neatvykus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamojo ploto baudos izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-02-17 buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr.18 kartu su dar trimis asmenimis, todėl kameros plotas buvo nepakankamas. Bylos duomenys patvirtina, pareiškėjas buvo kalinamas minėtoje kameroje laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-02-16 (b.l. 16), kameros plotas – 12,14 kv. m. (b. l. 8, 14-19). Nors atsakovas nurodo, kad šioje kameroje yra 3 miegamosios vietos, pareiškėjo teigimu, jo kalinimo laikotarpiu, kameroje buvo laikomi 4 asmenys. Į bylą pateiktame Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo Nr. 1/2014 išraše matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-02-13 baudos izoliatoriaus kameroje Nr.18 kartu su pareiškėju buvo kalinami dar trys asmenys: V. G., R. K. ir J. G. (b. l. 15), taigi, pareiškėjui teko 3,04 kv. m. ploto. Kaip matyti iš minėto išrašo, 2014-02-13 R. K. buvo išleistas iš baudos izoliatoriaus kameros Nr. 18, taigi, pareiškėjas nuo 2014-02-13 iki 2014-02-15 joje kalėjo tik su dviem asmenimis (V. G. ir J. G.) ir jam tekęs plotas (4,04 kv.m.) atitiko teisės aktų reikalavimus. 2014-02-15 minėtoje kameroje taip pat buvo apgyvendintas M. G. (b.l. 19), taigi, pareiškėjui nuo 2014-02-15 iki 2014-02-16 tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,04 kv. m.

Darytina išvada, jog laikotarpiu nuo 2014-02-07 iki 2014-02-13 ir nuo 2014-02-15 iki 2014-02-16 (iš viso 8 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto kamerų tipo patalpose (trūko atitinkamai 0,56 kv. m. ploto).

Dėl sanitarinių ir buities sąlygų baudos izoliatoriuje

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje trūko šviesos, buvo prastas vėdinimas, veisėsi tarakonai bei žiurkės, kaupėsi drėgmė.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 % (26 p.).

Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Tuo tarpu atsakovo atstovas į bylą pateikė 2014-01-15 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PT-4 (b.l. 25-28), kuriame konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo aptikta tarakonų ar graužikų, taip pat nei vienas nuteistasis nėra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl buitinių parazitų veisimosi. Pažymėta, jog ši problema, esant reikalui, yra operatyviai sprendžiama – naudojamos specialios gaudyklės, išduodamos būrių viršininkų prašymu. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Kameroje Nr. 18 atlikus dirbtinio apšvietimo, oro drėgmės ir temperatūros matavimus, pažeidimų nenustatyta. Taip pat pažymėta, jog reikalavimas dėl natūralios apšvietos nėra taikomas, kadangi tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad patalpų vėdinimas per langus atitinka higienos normos reikalavimus. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi, drėgmės kaupimosi ir prasto vėdinimo.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose buvo prastas apšvietimas ir vėdinimas, veisėsi kenkėjai, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl apribotų teisių skambinti, rašyti laiškus, apsipirkti ir pasivaikščioti

BVK (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 146 straipsnyje nurodyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais, o pasivaikščioti leidžiama kasdien po vieną valandą. Taigi, pareiškėjo skundžiamas draudimas skambinti, rašyti laiškus, pasivaikščioti ilgiau, nei valandą ir apsipirkti pataisos namų parduotuvėje yra drausminei nuobaudai būdingas tipinis ir neišvengiamas suvaržymas (BVK 146 str.), neatsiejamai susijęs su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl neišduotos patalynės bei čiužinio

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu kalint kameroje Nr.18 jam nebuvo suteikta patalynė ir čiužinys, todėl teko miegoti ant metalinės lovos. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog pataisos įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami švaria patalyne, o talpinant juos į baudos izoliatorių, patalynę leidžiama pasiimti su savimi (b. l. 9). Pareiškėjas pateikia į bylą savo paties nurodomą aplinkybę paneigiančius duomenis, t.y. Marijampolės pataisos namų atsakymą Nr.20/07-261 į pareiškėjo 2014-02-24 skundą, kuriame konstatuota, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę baudos izoliatoriuje, su savimi turėjo jam priklausančią patalynę, tą patvirtina būrio viršininko ir sandėlininko pateikti raštiški paaiškinimai. Minėtame atsakyme taip pat pažymėta, kad išvykdamas iš pataisos namų, pareiškėjas pridavė patalynę į sandėlį, todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kitus surinktus duomenis, nustatyta, kad kalėdamas baudos izoliatoriaus kameroje, patalynę pareiškėjas turėjo.

Kadangi pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių ne tik nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, bet ir pateikė ją paneigiančius duomenis, o kitų objektyvių pareiškėjo argumentus dėl neišduotos patalynės patvirtinančių įrodymų byloje nėra, teismas netikėti Marijampolės pataisos namų paaiškinimais neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Marijampolės pataisos namuose būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Taip pat pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs neilgą ir pertraukiamą pažeidimo laikotarpį (minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 8 paras, šis laikotarpis nebuvo tęstinis), taip pat įvertinus tai, jog pareiškėjas dėl ginčo dalyko nebuvo kreipęsis į pataisos namų Psichologinę tarnybą (b.l.43), o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas sprendžia, kad 40 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R.skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti K. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.