Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Netinkamos Ligoninės laikymo sąlygos sukėlė pareiškėjui nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjas jautėsi kankinamas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Ligoninė atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas LAVL buvo tik 7 paras, todėl kirpėjo paslaugomis galėjo pasinaudoti pieš atvykdamas į Ligoninę ar iš jos išvykęs.

LAVL nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, paremtas bendro pobūdžio teiginiais, neįrodytas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis, todėl tenkinti jo skundą nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, 2015 m. spalio mėn. neužtikrinus pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo, pateikusio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra reikalaujama nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su laikymo sąlygomis, vykdymą paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas teigė, kad Ligoninės palatose jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi pareiškėjo buvimo ligoninėje metu) numatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų ir LAVL Epikrizės (b. l. 18) matyti, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-10-09 iki 2015-10-16 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27. Pagal Ligoninės 2015-09-17 pažymą Nr. BD-983 šios kameros plotas yra 21,25 kv. m (b. l. 13). Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu LAVL buvo laikomas septyniese. Atsakovo atstovas priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, vadinasi nepaneigė, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 27, jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pagal bylos duomenis pareiškėjui teko 3,04 kv. m ir tai neatitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimų.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Ligoninės administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo ir nesulaikydavo nemalonių kvapų sklidimo.

Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, t. y. teisės aktuose imperatyviai nėra nustatytas reikalavimas įrengti visiškai izoliuotą sanitarinį mazgą, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovasprieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 27 įrengtas toliau nuo kameros durų, o asmens privatumas gali būti užtikrintas užtraukiant užuolaidą. Nurodytus LAVL argumentus patvirtina į bylą pateiktos kameros Nr. 27 sanitarinio mazgo fotonuotrauka (b. l. 14). Atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis, pareiškėjas turėjo galimybę apsaugoti savo privatumą naudodamasis sanitariniais įrenginiais, teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti galimybę vėdinti gyvenamąsias patalpas pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši Higienos norma yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad LAVL Higienos normos įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose, taip pat ir sanitariniuose mazguose, įrengti vėdinimo ar kondicionavimo sistemas. Pareiškėjas neneigė galimybės išvėdinti kamerą pro langą, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimo fakto.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su negalėjimu pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Vidaus tvarkos taisyklių 259 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose kirpyklos turi veikti nuolat. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per mėnesį turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog LAVL nebuvo kirpyklos, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas įrodytu. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas tik septynias dienas, spręstina, kad nurodytas laikotarpis yra per trumpas, kad negalėjimas pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, sukeltų pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, prilygstančius neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio prasme. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos šiuo aspektu buvimo fakto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautėsi kankinamas, patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus.

Byloje konstatuota, kad laikymo LAVL metu pareiškėjui 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kitokių laikymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Teismas atkreipia dėmesį jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi praėjus metams laiko po išvykimo iš LAVL, tai rodo, kad skunde išdėstytų pažeidimų pareiškėjas nelaikė itin reikšmingais. Byloje nenustatyta, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas įtakojo pareiškėjo sveikatą ar sukėlė kitokias sunkias neigiamas pasekmes. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Ligoninės veiksmų ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje nustatytą atsakovo atstovo pažeidimo laikotarpį, pobūdį ir mastą, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, darytina išvada, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjas A. K. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 m. spalio 9 d.–2015 m. spalio 16 d. laikotarpiu buvo laikytas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.