- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-02
- Bylos Nr.
- 2S-1759-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03642-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- J. P.
- Ieškovas
- Vokietijos bendrovės „BMW Bank GmbH“
- Trečiasis asmuo
- G. V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vokietijos bendrovės „BMW Bank GmbH“ ieškinį atsakovui J. P. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; trečiasis asmuo: G. V.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Vokietijos bendrovė „BMW Bank GmbH“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išreikalauti automobilį BMW X5, VIN: (duomenys neskelbtini), iš atsakovo J. P. ir perduoti teisėtam savininkui Vokietijos kompanijai „BMW Bank GmbH“; teismo sprendime nurodyti, kad, jei vykdant teismo sprendimą paaiškės, kad nurodyto automobilio pas atsakovą nėra, vadovaujantis LR CPK 272 str., iš atsakovo išieškoti automobilio vertę - 84 000 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti automobilį BMW X5, VIN: WBAFF41010L147468 (suklastotas), VIN: (duomenys neskelbtini) (tikrasis), apribojant naudojimosi automobiliu teises, automobilį sulaikant ir pastatant jį į saugomą aikštelę; paaiškėjus, kad nurodyto automobilio nėra, areštuoti atsakovui J. P. priklausantį turtą 84 000 Lt sumai, t. y. ieškinio sumos ribose. Ieškovas nurodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes automobilis gali būti dar kartą parduotas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovo Vokietijos bendrovės „BMW Bank GmbH“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Susipažinęs su ieškiniu ir jo priedais, teismas sprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, todėl laikė, kad ieškinio reikalavimai tikėtinai pagrįsti. Nurodė, kad atsakovo turtinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, reikalavimo suma (84 000 Lt) yra labai didelė, todėl padarė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nustatęs, kad ieškovo prašomas areštuoti automobilis jau buvo areštuotas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, ir duomenų, kad ši nutartis būtų panaikinta nėra, teismas nurodė, jog automobilį areštuoti pakartotinai netikslinga. Vadovaudamasis teismų praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas mažiausiai pažeidžia priešingos šalies interesus, ir, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, teismas sprendė, kad pirmiausiai turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis turtas, priklausantis atsakovui, o jo nesant ar neužtekus – kilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, 84 000 Lt sumai – pareikšto reikalavimo ribose.
Šalies argumentai
Atsakovas J. P. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad jis pripažintinas netinkamu atsakovu šioje byloje, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jo atžvilgiu yra nepagrįstas bei neatitinka CPK 145 str. reikalavimų. Ieškovo atsakovui pareikštas ieškinys yra vindikacinis. Pagal CK 4.95 str. toks ieškinys gali būti pareikštas tik asmeniui, tuo metu valdančiam savininko daiktą. 2012-07-10 Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas ieškinyje nurodytą automobilį perleido trečiajam asmeniui, savo sūnui J. P., bei VĮ „Regitra“ 2014-06-12 pažyma Nr. (1.6)-S3-1265, kurioje nurodyta, jog atsakovo vardu 2012 m. - 2013 m. jokia transporto priemonė neįregistruota ir neišregistruota, patvirtina aplinkybę, kad atsakovas nėra ginčo automobilio valdytojas ar savininkas. Todėl ieškinio reikalavimai neturi faktinio ir teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad automobilio įsigijimo ir perleidimo metu, atitinkamai 2012-07-05 ir 2012-07-10, jokie apribojimai ar suvaržymai automobilio atžvilgiu taikomi nebuvo. Taigi, atsakovo teigimu, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad, be G. V. (automobilio pardavėjas), kokie nors tretieji asmenys turi teisę į automobilį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, įsigydamas ar perleisdamas automobilį, galėjo pasielgti nesąžiningai. Be to, pagal CK 4.96 str. 1 d., reikalavimus dėl automobilio išreikalavimo ieškovas turėjo teisę pareikšti per trejus metus nuo jo praradimo momento. Kadangi automobilis, kaip nurodė ieškovas, yra ieškomas nuo 2010-07-23, tai ieškinio atsakovo atžvilgiu senaties terminas pasibaigė dar 2013-07-24. Apeliantas nurodė, kad didelė ieškinio suma pati savaime nėra objektyvus kriterijus, kadangi ieškinio dydis turi būti lyginamas su atsakovo finansiniais pajėgumais ir vykdomos veiklos mastu. Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, aplinkybė, ar ieškinio suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Atsakovo teigimu, nuosavybės teise jo valdomo turto vertė yra žymiai didesnė už ieškovo reikalavimą, nes, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, atsakovo nekilnojamasis turtas, susidedantis iš 11 turtinių vienetų, viršija 1 mln. Lt. Tai paneigia objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl teismas turėtų pripažinti, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo J. P. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Vienas iš atskirojo skundo argumentų yra tas, kad ieškovas ieškinio tikėtinai nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, kad vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Iš šio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Kadangi nagrinėjamu atveju teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui J. P. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo/kilnojamojo turto/piniginių lėšų areštą 84 000 Lt sumai -, vadinasi, preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, susidarė nuomonę, kad yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Todėl aptariamas atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantas nurodė, kad, kadangi jis nėra ginčo automobilio valdytojas ar savininkas, tai vindikacinis ieškinys jo atžvilgiu negalėjo būti pareikštas, ir jis pripažintinas netinkamu atsakovu šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie motyvai yra susiję su ginčo esme, o teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, pagrinde vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008; 2008-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas neabejotinai yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.
Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad kartu su skundu jo pateikti duomenys apie atsakovui priklausantį turtą paneigia objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad atsakovo J. P. pateikta lentelė, kurioje nurodytas jam priklausantis nekilnojamasis turtas (b. l. 9), neįrodo, jog ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, nėra didelė, nes iš jos nėra aišku, ar nurodytas turtas nuosavybės teise priklauso vienam atsakovui, ar yra daugiau bendraturčių, kokia yra būtent atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto vertė, ar jis nėra areštuotas. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012). Be to, atsakovas reikalaujamą sumą gali įmokėti į depozitinę sąskaitą, ir tuomet laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.
Šioje nutartyje neaptarti atsakovo atskirojo skundo argumentai šioje stadijoje ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 straipsniai).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės atsakovo J. P. atžvilgiu pritaikytos pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Apelianto J. P. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.