Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistosios I. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį (už pasipriešinimą pareigūnui E. B.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį (už pasipriešinimą pareigūnui R. S.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos ir I. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Baudžiamoji byla dalyje dėl I. Š. kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 201 straipsnio 3 dalį (dėl 19 bakelių spirito skiedinių laikymo) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 201 straipsnio 3 dalį (dėl spirito skiedinių įsigijimo iš M. R.) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 287 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Z. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Iš I. Š. E. B. naudai priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. S. naudai – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, po 1500 Lt V. S. ir A. K. naudai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje R. S., V. S. ir A. K. civiliniai ieškiniai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. R., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Š., tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi baudžiamoji byla nuteistojo V. Š. atžvilgiu išskirta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š., nuteista už tai, kad tuo pat metu, 2007 m. gegužės 21 d., 18 val., atvykusi į įvykio vietą, panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino vykdančiam pareigas valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Specialiosios paskirties būrio vyresniajam pasieniečiui E. B., dešinės rankos delnu suduodama jam per kairį skruostą.

I. Š. nuteista už tai, kad 2007 m. birželio 20 d., 11 val. 35 min., Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministerijos pareigūnams pagal teismo nutartį atliekant kratą V. Š. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, spirdama koja Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniajam specialistui R. S. į sėdmenis.

I. Š. nuteista už tai, kad 2007 m. birželio 20 d., 12 val. 20 min. pagal Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo nutartį V. Š. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atliekant kratą įžeidė savo pareigas vykdančius valstybės tarnautojus, tai yra, apspjovė VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės Specialios paskirties būrio vyresniajam pasieniečiui V. S. veidą ir apspjovė VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės Specialios paskirties būrio kinologų grupės jaunesniajam specialistui A. K. veidą.

I. Š. nuteista už tai, kad, veikdama organizuota grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, pagal iš anksto sudarytą planą rengėsi nužudyti D. K. dėl to, kad baudžiamojoje byloje, kurioje asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, buvo pripažintas nukentėjusiuoju, teismas, jų nuomone, paskyrė pastarajam per švelnią bausmę. Tuo tikslu I. Š. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2006 m. pavasarį, bendraudami mobiliuoju telefonu, įkalbinėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantį R. S., siūlydami už 30000 Lt atlygį surasti asmenį, galintį nužudyti D. K.. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2006 m. gruodžio 28 d., 8 val. 36 min. ir 2006 m. gruodžio 30 d., 19 val. 42 min. I. Š. mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) įkalbinėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantį R. S., siūlydama už 30000 Lt atlygį surasti asmenį, galintį nužudyti D. K., ir 2007 m. vasarą asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, telefonu siūlė R. S. 40000 Lt atlygį už tai, kad jis surastų asmenį, galintį nužudyti D. K., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi R. S. atsisakė surasti asmenį, galintį nužudyti D. K..

I. Š. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, iki sulaikymo 2007 m. birželio 20 d., 11 val. 35 min., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, savo gyvenamajame name neturėdami tikslo realizuoti, neteisėtai, neturėdami leidimo, laikė 19 vnt. 5 l talpos plastikinių bakelių su 79,314 l etilo alkoholio, iš kurių 74,654 l yra techninio etilo alkoholio skiediniai, 4,66 l yra techninio etilo alkoholio.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla šioje dalyje dėl asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir I. Š. kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 201 str. 3 d. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

I. Š. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2007 m. spalio 18 d., 8 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), iš M. R. (M. R.) įsigijo tris ar keturis 30 l talpos plastikinius bakelius su techninio etilo alkoholio skiediniais, kuriuos neteisėtai, neturėdami leidimo, automobiliu „Audi A6 Avant“, v/n (duomenys neskelbtini) gabeno iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) kaimą ir pakeliui, (duomenys neskelbtini) miesto ribose, stabdant valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės Specialios paskirties būrio pareigūnui A. K., nesustojo, bėgo nuo persekiojančių (duomenys neskelbtini) rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnų A. I. bei P. D. ir iš automobilio išmetė gabenamus bakelius su skiediniais, du iš kurių buvo rasti.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla šioje dalyje dėl asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir I. Š. kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 201 str. 3 d. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

I. Š. buvo kaltinama tuo, veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iškirta, ir su nenustatytais asmenimis, juos pridengdami, šalindami kliūtis, duodami patarimus apie tai, kur yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ir iš anksto pažadėję paslėpti ir realizuoti nusikalstamu būdu įgytus daiktus, 2007 m. birželio 13 d., 5.00 val., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 0618 ir 0619, I. Š. – suorganizavo, o asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padėjo Z. S. (Z. S.) tyčia neteisėtai pereiti valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir neteisėtai įgabenti 1200 vnt. pakelius cigarečių „Prima klasičeskaja“, kurių vertė yra 3317 Lt.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, šioje dalyje dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 291 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, I. Š. šioje dalyje dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

I. Š. buvo kaltinama ir tuo, kad 2007 m. birželio 20 d., 12 val. 30 min., V. Š. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atliekant kratą, panaudodama psichinę prievartą grasino VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės Specialios paskirties būrio kinologų grupės jaunesniajam specialistui A. K., sakydama, kad „bus problemų žmonai, ateis laikas ir žmonai teks užsiimti kontrabanda“, tuo reikalaudama iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu I. Š. šioje dalyje dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 287 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Z. S. buvo kaltinamas tuo, kad bendrininkaudamas su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir V. Š., iš anksto, tai yra, 2007-06-12, 16.35 val. suorganizavo su I. Š., 2007-06-12 23.30 val. (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, neteisėtą cigarečių pergabenimą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ko pasekoje, padedant I. Š. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, kurie šalino kliūtis, saugojo, pridengė kitus ikiteisminio tyrimo nenustatytus bendrininkus, iš anksto pažadėję paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus, bei realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus daiktus, 2007-06-13, 00.05 val. (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k. ribose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0618-0619, tyčia, neteisėtai, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus, perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir neteisėtai įgabeno 1200 vnt. pakelius cigarečių „Prima Klasičeskaja“, kurių vertė yra 3317 Lt.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu Z. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria Z. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

Z. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl Z. S. išteisinimo naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad Z. S. parodė, jog jis neturėjo tyčios neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jo tikslas buvo permesti per sieną maišus su cigaretėmis, ką jis ir padarė, todėl, nesant visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, šiuo atveju kaltinamojo tyčios, negali būti ir nusikaltimo sudėties. Prokuroras nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuria buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis Z. S. atžvilgiu, nurodo, kad teismas šią išvadą padarė neatsižvelgęs į byloje esančius faktinius duomenis – Z. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotas faktines aplinkybes. Prokuroro teigimu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu Z. S. parodė, kad žinojo, jog metalinio tinklo tvora, per kurią jis permetė maišus su cigaretėmis, yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolų matyti, kad 2007 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) kaime, tarp valstybės sieną žyminčių stulpų Nr. 0618 ir Nr. 0619 iš Baltarusijos teritorijos pusės kontrolinėje kultivuotos žemės juostoje, esančioje prieš apsauginę tvorą, rasti žmogaus batų pėdsakai; iš Lietuvos teritorijos pusės prie pat apsauginės tvoros yra išmindžiotos žolės takelis. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip Z. S. iš Baltarusijos Respublikos pusės permeta cigaretes per valstybės sienos apsauginę tvorą.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino stulpų pažymėtą valstybės sieną su valstybės sieną saugančia metalinio tinklo tvora, kuri yra Lietuvos Respublikos teritorijoje 7,5 metrų atstumu nuo sienos.

Prokuroras prašo apeliacinės instancijos teisme pakeisti kaltinimą Z. S., iš kaltinimo pašalinant aplinkybes, susijusias su bendrininkavimu, o taip pat nurodant, kad Z. S. valstybės sieną neteisėtai perėjo du kartus bei kaltinimą išdėstyti taip:

Z. S. kaltinamas tuo, kad jis 2007 m. birželio 13 d., 00.05 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0618 ir Nr. 0619, tyčia, neteisėtai, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus, du kartus perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalyje

Nuteistoji I. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį – ją išteisinti, taip pat pakeisti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jai už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje, padarymą paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė neteisėtą nuosprendį jos atžvilgiu. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teisme ji davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2007 m. gegužės 21 d., jos vyrą sulaikius valstybės sienos apsaugos pareigūnams ir jai nuvykus į įvykio vietą, ten buvęs pareigūnas ją įžeidė necenzūriniais žodžiais, be to, pareigūnui E. B. per veidą ji nesudavė, priešingai – pats E. B. jai sudavė smūgį į veidą. Šias aplinkybes, anot nuteistosios, patvirtino ir liudytojais apklausti jos sūnūs I. Š. ir A. Š.. Apeliantė pažymi, kad pareigūnų R. C., E. L. bei E. B. tarnybiniuose pranešimuose, kurie buvo surašyti įvykio dieną, taip pat nenurodyta apie smūgio sudavimą E. B., be to, R. C. ir E. L. savo pirminiuose parodymuose apie įvykio aplinkybes taipogi nenurodė apie smūgio sudavimą E. B.. Iš to, anot nuteistosios, seka vienintelė išvada, kad E. B., siekdamas išvengti atsakomybės už jos atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką, iškėlė versiją apie, neva, jam suduotą smūgį, nors po įvykio į medicinos darbuotojus nesikreipė.

Apeliantės teigimu, tiek už pasipriešinimą valstybės tarnautojui, tiek už valstybės tarnautojo įžeidimą numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta už pasipriešinimą valstybės tarnautojui (Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnis) bei už valstybės tarnautojo įžeidimą (Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis) visiškai nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. Nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad A. K. ir V. S. versija apie tai, kad ji pastaruosius apspjovė yra melaginga bei turi būti vertinama, kaip pareigūnų siekimas sušvelninti savo nusikalstamos veikos pasekmes, ką visiškai patvirtina baudžiamosios bylos duomenys. Apeliantė teigia, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, atlikdami kratą V. Š. priklausančiose gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, grubiai pažeidė baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, t. y. pareigūnai, atvykę prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, nieko nepaaiškinę namuose buvusiems asmenims, įsibrovė į privačią namų valdą ir be jokios priežasties visiems asmenims, tame tarpe ir jos nepilnamečiams vaikams, uždėjo antrankius. Nuteistoji nurodo, kad visi neteisėti pareigūnų veiksmai užfiksuoti prie kratos protokolo esančiame vaizdo įraše, apie kurį pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net neužsiminė. Minėtame vaizdo įraše, anot apeliantės, matyti, kad tik po to, kai visiems name buvusiems asmenims buvo uždėti antrankiai, buvo perskaitytas nutarimas kratai daryti, vaizdo įraše neužfiksuotos V. S. ir A. K. apspjovimo aplinkybės, kas įrodo minėtų pareigūnų parodymų melagingumą bei pareigūnų norą sušvelninti savo neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų pasekmes.

Nuteistoji I. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ji, veikdama organizuota grupe su V. Š., rengėsi nužudyti D. K.. Apeliantės teigimu, teismas, pripažindamas ją kalta bendrai su sutuoktiniu už rengimąsi padaryti nusikaltimą, rėmėsi liudytojų R. S., V. P. parodymais ir kritiškai vertino nukentėjusiojo D. K. parodymus. Liudytojas V. P. parodė, kad jo aplinkinių tarpe sklido kalbos apie V. Š. siūlymą sumokėti 30000 Lt už D. K. nužudymą. Tokios liudytojo nurodytos aplinkybės, anot nuteistosios, negali būti vertinamos kaip rimtas ketinimas nužudyti nukentėjusįjį, kadangi rengiantis labai sunkaus nusikaltimo padarymui, nusikalstamų veiksmų viešinimas būtų absurdiškas. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiojo D. K. parodymus apie tai, kad jo R. S. neįspėjo apie jos ar jos sutuoktinio ketinimą nužudyti nukentėjusįjį. Nuteistosios teigimu, liudytojas R. S. nenurodė, kad ji būtų prašiusi nužudyti D. K., R. S. su ja kalbėjo kitais reikalais. R. S. parodymai apie tai, kad visi jo pokalbiai dėl D. K. nužudymo vyko su V. Š. nesutampa su kitais bylos duomenimis. R. S. tvirtino, kad V. Š. siūlė pažeminti, padaryti, kad D. K. neišeitų iš pataisos namų, siūlė pinigus, padidino kainą, tačiau, anot nuteistosios, jokių telefoninių pokalbių tarp R. S. ir V. Š. nebuvo užfiksuota, kas įrodo, jog R. S. apkalbėjo ją ir jos sutuoktinį. Apeliantė pažymi, kad tarp jos ir V. Š. nebuvo jokio bendrininkų veiksmų suderinimo pobūdžio, jokiais bylos duomenimis nepagrįsta yra teismo išvada, kad vienas telefoninis pokalbis su R. S. vyko šalia esant jos vyrui V. Š. ir, kad jis dalyvavo pokalbyje, susijusiame su rengiamu nusikaltimu.

Nuteistoji nurodo, kad rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje būtinas nusikaltimo sudėties elementas yra tyčios apibrėžtumas. Tuo tarpu, iš byloje esančių įrodymų, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo daryti išvados, kad kaltininkų veiksmuose buvo tiesioginė apibrėžta tyčia nužudyti D. K.. Apeliantės teigimu, net, jeigu būtų galima laikyti patikimais R. S. parodymus apie tai, kad su juo buvo kalbama apie nukentėjusiojo pažeminimą, apie invalidumo padarymą, vis tiek nėra pagrindo ją ir V. Š. pripažinti kaltais rengusis nužudyti D. K., nes nėra nustatyta tiesioginė apibrėžta tyčia nužudyti nukentėjusįjį.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į kitas aplinkybes, kad jokio rengimosi nužudyti D. K. nebuvo, o, būtent, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad po, neva jų pasiūlymų R. S. nužudyti D. K. ir už tai pažadėtą atlygį, R. S. nesiėmė jokių veiksmų prašymui įvykdyti ir atlygiui gauti, taip pat teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pats D. K. nesiėmė jokių veiksmų, kad save apsaugotų, į jokias teisėsaugos institucijas ar kitus asmenis nesikreipė. Nuteistoji tvirtina, kad nei ji, nei V. Š. neturėjo jokio motyvo nužudyti D. K.. Visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, anot apeliantės, kad motyvu nužudyti D. K. buvo tai, jog V. Š. buvo nepatenkintas D. K. paskirta per švelnia bausme. Nuteistoji pažymi, kad D. K. galutinė bausmė buvo paskirta daug vėliau negu įvyko telefoninis pokalbis su R. S., kurio metu, neva ji tarėsi dėl D. K. nužudymo, be to, toje D. K. byloje ji su V. Š. pateikė civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistoji pažymi, kad šiuo metu jai nustatytas neįgalumas, ji yra ūkininkė bei iš savo gaunamos produkcijos išlaiko save ir tuo pačiu savo vaikus, todėl, vadovaujantis bausmės paskirties principu, darytina išvada, jog realus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jai prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį Z. S. atžvilgiu panaikinti ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nuteistosios I. Š. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo R. Š. atstovas klausimą dėl byloje pateiktų apeliacinių skundų prašė spręsti teismo nuožiūra, išteisintasis Z. S. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji I. Š. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistosios I. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal tris apeliacinius skundus – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų I. Š. ir V. Š., tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi baudžiamoji byla nuteistojo V. Š. atžvilgiu išskirta, kadangi nuteistasis V. Š. susirgo psichikos ligomis, dėl kurių negali dalyvauti bylos nagrinėjime.

Šioje baudžiamojoje byloje Z. S. buvo kaltinamas tuo, kad bendrininkaudamas su I. Š. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2007 m. birželio 12 d. 16.35 val. suorganizavo su I. Š., 2007 m. birželio 12 d. 23.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, neteisėtą cigarečių pergabenimą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją, vėliau, padedant I. Š. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, kurie šalino kliūtis, saugojo, pridengė kitus ikiteisminio tyrimo nenustatytus bendrininkus, iš anksto pažadėję paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus, bei realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus daiktus, 2007 m. birželio 13 d. 00.05 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0618-0619, tyčia, neteisėtai, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus, perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir neteisėtai įgabeno 1200 vnt. pakelius cigarečių „Prima Klasičeskaja“, kurių vertė yra 3317 Lt, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Z. S. neturėjo tyčios neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jo tikslas buvo permesti per sieną maišus su cigaretėmis, ką jis ir padarė, todėl, nesant visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, šiuo atveju kaltininko tyčios, negali būti ir nusikaltimo sudėties bei Z. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas šią išvadą padarė neatsižvelgęs į byloje esančius faktinius duomenis – Z. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotas faktines aplinkybes bei prašo apeliacinės instancijos teisme pakeisti kaltinimą Z. S., iš kaltinimo pašalinant aplinkybes, susijusias su bendrininkavimu, o taip pat nurodant, kad Z. S. valstybės sieną neteisėtai perėjo du kartus bei kaltinimą išdėstyti taip:

Z. S. 2007 m. birželio 13 d., 00.05 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0618 ir Nr. 0619, tyčia, neteisėtai, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktus, du kartus perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Lietuvos Respublikos valstybės siena yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse. Objektyviai šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma aktyviais veiksmais, kuriais pažeidžiamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo režimas. Veika gali būti padaroma kertant sausumos, vandens ar oro sieną bet kuriomis priemonėmis ir būdais, neturint atitinkamo dokumento arba nors ir turint dokumentus, bet sieną pereinant nenustatytoje vietoje tiek iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, tiek iš kitos valstybės į Lietuvos Respubliką. Valstybės sienos kirtimas – tai asmenų perėjimas, transporto priemonių vykimas, prekių ir kitų vertybių gabenimas per valstybės sieną. Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio prasme Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimas laikomas neteisėtu, kai siena kertama: 1) neturint reikalingų dokumentų; 2) pasinaudojant svetimu ar padirbtu dokumentu; 3) nors ir turint dokumentus, tačiau be atitinkamo leidimo, kai jis yra būtinas; 4) išvengiant pasienio kontrolės; 5) kertant valstybės sieną nenustatytoje vietoje, t. y. ne per sienos perėjimo punktus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. neteisėtas valstybės sienos perėjimas laikomas baigtu nuo to momento, kai valstybės siena pereinama neturint reikalingų dokumentų ar ne per nustatytą valstybės sienos perėjimo punktą. Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalyje, subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia – kaltininkas suvokia, kad neteisėtai, t. y. neturėdamas reikalingų dokumentų ar ne nustatytoje vietoje, pereina valstybės sieną ir siekia tai daryti.

Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad Z. S. 2007 m. birželio 13 d. 00.05 val. tarp valstybės sieną žyminčių stulpų Nr. 0618 ir 0619 iš Baltarusijos Respublikos teritorijos pusės atėjo prie apsauginės tvoros, esančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir permetė per tvorą keturis maišus su cigaretėmis. Iš objektyviosios pusės tokie Z. S. veiksmai laikytini neteisėtu – ne per sienos perėjimo punktą - Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimu, kadangi, prieidamas iki metalinės tinklo tvoros, Z. S. buvo kelis metrus įėjęs į Lietuvos Respublikos valstybės teritoriją, t. y. kirtęs valstybės sausumos sieną. Tačiau ši veika negali būti vertinama formaliai. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Todėl, inkriminuojant Z. S. Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. nepakanka nustatyti objektyviuosius šio nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti ir įrodyti ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y., kad Z. S. suprato, jog neteisėtai pereina Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir norėjo taip veikti. Kaip matyti iš bylos duomenų, Z. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neneigė iš Baltarusijos Respublikos teritorijos atnešęs iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos maišus su cigaretėmis ir permetęs juos per valstybės sieną, tačiau, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, Z. S. neigė supratęs, kad neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jokių faktinių duomenų, paneigiančių šiuos Z. S. aiškinimus byloje nėra, juo labiau byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog Z. S. ne tik suprato, kad prieidamas iki metalinio tinklo tvoros neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet ir norėjo taip veikti. Nuteistoji I. Š. parodė, kad su Z. S. ji tarėsi tik dėl cigarečių permetimo per valstybės sieną, apie valstybės sienos perėjimą kalbos nebuvo. Z. S. ir I. Š. parodymus patvirtina ir byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių turinio galima suprasti, jog Z. S. tikslas buvo iš Baltarusijos Respublikos teritorijos permesti per valstybės sieną cigaretes ir už tai gauti piniginį atlygį, o I. Š. tikslas – gauti cigaretes (t. 1, b. l. 49 - 53). Nenustačius Z. S. veikoje subjektyvaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1dalyje, sudėties požymio – tyčios neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Z. S. negali būti pripažintas kaltu pagal minėtą baudžiamojo kodekso straipsnį ir jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

I. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį už tai, kad panaudodama fizinį smurtą – delnu suduodama Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui per skruostą - pasipriešino vykdančiam pareigas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui E. B. bei panaudodama fizinį smurtą – spirdama koja Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui į sėdmenis – pasipriešino Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui R. S., pagal teismo nutartį atlikusiam kratą V. Š. ir I. Š. gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose, taip pat pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį už tai, kad įžeidė savo pareigas vykdančius valstybės tarnautojus, t. y. apspjovė veidus Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams V. S. ir A. K., pagal teismo nutartį V. Š. ir I. Š. gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose atlikusiems kratą. Nuteistoji I. Š. viso proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia sudavusi smūgį pareigūnui E. B. ir tokiu būdu pasipriešinusi savo pareigas vykdančiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui, teigia pareigūnų neįžeidinėjusi, smurto prieš juos nenaudojusi, ant jų nespjaudžiusi, tvirtina, kad patys pareigūnai su ja elgėsi netinkamai, E. B. ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, E. B. jai sudavė smūgį, o ne ji E. B., kratos jos gyvenamojoje vietoje metu nei V. S., nei A. K. ji neapspjovė. Nuteistoji I. Š. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta už pasipriešinimą valstybės tarnautojui (Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnis) bei už valstybės tarnautojo įžeidimą (Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis) visiškai nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant jį tuoj pat panaudoti. Pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Pasipriešinimas smurtu – tai tyčiniai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai jis panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. bet kokį neteisėtą tiesioginį poveikį, kuris sukelia žmogui skausmą ir atitinkamų padarinių. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Atsakomybė už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galima tik tais atvejais, kai: a) tas asmuo eina įstatymo jam pavestas pareigas (antstolis, policininkas, muitininkas, apskrities viršininkas ir kt.); b) viešųjų įstaigų ar nevyriausybinių organizacijų atstovas atlieka konkrečias viešojo administravimo funkcijas. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia viešu (matant arba girdint bent vienam trečiajam asmeniui) arba neviešu (negirdint ar nematant tretiesiems asmenims) valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei taip pat būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įžeidžia einantį savo pareigas valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį ir to nori.

Nuteistosios I. Š. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad tiek už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, tiek už tokių asmenų įžeidimą yra numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą inter alia Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BK 286 ir 290 straipsnių paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja Lietuvos Respublikos ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog, sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas. Iš esmės teismų praktika, atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo, remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo turinys absoliučiai nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – šiek tiek detalizuojamas, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti atliktų veiksmų, pasakytų žodžių prasmę, t. y., ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai veiksmai atlikti ar necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie veiksmai buvo atlikti arba žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir atliktų veiksmų arba necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie veiksmai buvo atlikti arba žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Kaip minėta, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Tokiais atvejais svarbiomis tampa tokios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan.

Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo.

Nors, kaip minėta, nuteistoji I. Š. neigia sudavusi smūgį į veidą savo pareigas vykdžiusiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui E. B. bei kratos jos gyvenamojoje vietoje atlikimo metu įžeidusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus V. S. ir A. K. apspjaudama pareigūnams veidus, tačiau šiuos nuteistosios teiginius paneigia nukentėjusiaisiais byloje pripažintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų E. B., V. S., A. K. parodymai, taip pat kartu su šiais pareigūnais įvykių vietose buvusių kitų pareigūnų parodymai. Nukentėjusysis E. B. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2007 m. gegužės 21d. jis su kolegomis E. L. ir R. C. sustabdė V. Š. vairuojamą automobilį, kurį patikrinus buvo rasti keturi bakeliai su spiritu. V. Š. su sūnumis pradėjo mėtyti bakelius su skysčiu iš automobilio, todėl V. Š. su sūnumis buvo sulaikyti. Netrukus aplinkui pradėjo rinktis pašaliniai žmonės, atvažiavo I. Š.. Nukentėjusiojo teigimu, į įvykio vietą atvykusi I. Š. pradėjo prie jo kabinėtis, liepė atiduoti automobilio raktelius, keikėsi necenzūriniais žodžiais, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino susidoroti su pareigūnais, jam nuteistosios paprašius laikytis atstumo, ši trenkė delnu jam į skruostą. Iš esmės analogiškai apie šio įvykio aplinkybes parodė ir liudytoju apklaustas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas R. C. bei nukentėjusysis E. L.. Liudytojas R. C. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jiems sustabdžius V. Š. vairuojamą automobilį, į įvykio vietą netrukus atvykusi V. Š. žmona I. Š. pradėjo įžeidinėti pareigūnus necenzūriniais žodžiais, grasino susidoroti, pradūrė jų tarnybinio automobilio padangą. Liudytojo R. C. teigimu, E. B. buvo susikibęs su I. Š., E. B. bandė raminti I. Š., tada I. Š. trenkė delnu vieną kartą E. B. per veidą. Nukentėjusysis E. L. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė matęs, kaip į įvykio vietą atvykusi I. Š. sudavė smūgį E. B.. Nukentėjusiojo E. L. teigimu, konflikto iniciatoriai buvo Š., į įvykio vietą buvo atėję daugiau žmonių, Š. rėkė, kad jiems padėtų, kad įvykio vietoje buvę kiti asmenys taip pat pultų pareigūnus. Netikėti šiais viso bylos proceso metu nuosekliais Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų E. B., R. C., E. L. parodymais nėra pagrindo. Kadangi, kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, o I. Š. pasipriešino Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui, vykdančiam savo pareigas, panaudodama fizinį smurtą – suduodama delnu E. B. į veidą, šie I. Š. veiksmai teisėtai ir pagrįstai pripažinti nusikalstamais bei teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 20 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį V. Š. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose atliekant kratą, tarp pareigūnų ir I. Š. kilo konfliktas, kurio metu I. Š., panaudodama fizinį smurtą – spirdama Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui R. S. į sėdmenis, pasipriešino valstybės tarnautojui, taip pat įžeidė savo pareigas vykdžiusius valstybės tarnautojus V. S. ir A. K. apspjaudama jiems veidus. Nuteistoji I. Š. neneigia kratos metu spyrusi pareigūnui R. S. į sėdmenis, tačiau nuteistoji neigia apspjovusi kitiems dviem pareigūnams V. S. ir A. K. veidus ir tokiu būdu įžeidusi savo pareigas atlikusius valstybės tarnautojus. Byloje surinktų įrodymų visetas – Š. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose kratą atlikusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų parodymai, kiti byloje esantys faktiniai duomenys paneigia šiuos nuteistosios teiginius ir patvirtina aplinkybes, kad I. Š., 2007 m. birželio 20 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams atvykus į jos gyvenamąją vietą daryti kratos, sukėlė konfliktą, savo įžūliu elgesiu trukdė vykdyti pareigūnams savo teisėtas funkcijas, nuteistoji ne tik pasipriešino valstybės tarnautojui R. S. įspirdama jam į sėdmenis, bet ir apspjaudė V. S. ir A. K. veidus, tokiu būdu įžeisdama savo pareigas atlikusius valstybės tarnautojus. Nukentėjusysis V. S. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2007 m. birželio 20 d. jis dalyvavo atliekant kratą Š. namuose, jis buvo kieme, saugojo sklypo perimetrą, kad niekas neišeitų ir neįeitų. Nukentėjusiojo V. S. teigimu, dar prieš užeinant į namus, I. Š. pjudė pareigūnus šunimis, trukdė užeiti jiems į namus, nevykdė pareigūnų nurodymų. A. K., vesdamas I. Š. per kiemą, paprašė jo pagalbos, nes I. Š. vedama priešinosi, kvietė šunį, keikėsi necenzūriniais žodžiais. A. K. laikė nuteistąją už dešinės rankos, o jis paėmė I. Š. už kairės rankos, tada I. Š. atsisuko ir spjovė jam į veidą. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad nuvykus į Š. namus daryti kratos, I. Š. elgėsi agresyviai, paleido šunis, nereagavo į pareigūnų nurodymus, vėliau I. Š. buvo uždėti antrankiai, kadangi ji spardėsi, šaukė, keikėsi. I. Š. paprašius į tualetą, jis vedė nuteistąją į tualetą, ji bandė ištrūkti, kvietė šunį, todėl jis pasikvietė į pagalbą pareigūną V. S.. Jiems su V. S. vedant I. Š., ši keikėsi, grasino V. S., spjovė V. S. į veidą, tada atsisuko į jį ir taip pat spjovė jam į veidą. Nukentėjusysis R. Š. parodė, kad kratos Š. namuose atlikimo metu jis su V. S. buvo kieme, saugojo įėjimą į kiemą, stebėjo aplinką. Nukentėjusiojo R. Š. teigimu, I. Š. kratos atlikimo metu rėkavo, grasino pareigūnams, V. S. nuėjus padėti A. K. vesti I. Š., matė, kaip I. Š. apspjovė V. S.. Nukentėjusiųjų V. S., A. K., R. Š. parodymus įvertinus kontekste su kitais byloje surinktais įrodymais - kratos Š. namuose atlikimo metu aplinką stebėjusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų A. I. ir P. D. parodymais apie tai, kad I. Š. perskaičius nutartį daryti kratą, ši pareigūnų nurodymų nevykdė, jų į kiemą ir namus neįsileido, taip pat kratos Š. namuose vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis bei byloje esančiomis I. Š. telefoninių pokalbių išklotinėmis, kurių turinys patvirtina apie I. Š. ūmų, konfliktišką, agresyvų būdą, darytina išvada, jog I. Š. veiksmai – viešai, matant ne vienam asmeniui, necenzūrinių žodžių vartojimas, nevykdymas teisėtų pareigūnų reikalavimų, konfliktinės situacijos sukėlimas, dviejų pareigūnų apspjovimas – yra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengia administracinės atsakomybės ribas ir atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje sudėties požymius. I. Š., nevykdydama teisėtų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, atvykusių į jos namus vykdyti teismo nutarties - daryti kratos, reikalavimų, sąmoningai sukeldama konfliktinę situaciją, vartodama necenzūrinius žodžius ir grasinimus pareigūnų atžvilgiu, užpjudydama juos šunimis, apspjaudama dviem pareigūnams veidus, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato kad įžeidžia valstybės tarnautojus ryšium su jų pareigų vykdymu ir to norėjo. Nuteistoji I. Š. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus, vykdžiusius savo pareigas, V. S. ir A. K. įžeidė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – juos apspjaudama, todėl, kaip minėta, tokie nuteistosios veiksmai peržengė administracinės atsakomybės ribas, juose yra visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje požymiai.

I. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir už tai, kad veikdama organizuota grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, V. Š., pagal iš anksto sudarytą planą rengėsi nužudyti D. K., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi R. S. atsisakė surasti asmenį, galintį nužudyti D. K.. Nuteistoji I. Š. viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia padariusi šį jai inkriminuotą nusikaltimą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai ją ir jos vyrą V. Š. pripažino kaltais dėl rengimosi nužudyti D. K..

Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pagal baudžiamosios teisės doktriną rengimosi ir pasikėsinimo stadijos dar vadinamos išankstine (parengtine) nusikalstama veika. Objektyvieji rengimosi požymiai yra: 1) nusikaltimo priemonių ir įrankių suieškojimas; 2) nusikaltimo priemonių ir įrankių pritaikymas; 3) veikimo plano sudarymas; 4) bendrininkų telkimas; 5) kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Kiekvienas nurodytas rengimosi požymis turi alternatyvią savarankišką reikšmę, t. y. bet kurio iš jų nustatymas kaltininko veikoje gali būti vertinamas kaip rengimasis padaryti nusikalimą. Iš subjektyviosios pusės rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga tik tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas: 1) supranta nusikaltimo, kuriam rengiasi, pobūdį, jo sudėties požymius; 2) įsitikinęs, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti atliekant atitinkamus veiksmus; 3) suvokia numatytų rengimosi veiksmų pobūdį, jų svarbą tolesnei nusikalstamai veikai; 4) numato priežastinį ryšį ir jo vystymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; 5) įsitikinęs, kad atlikęs numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Veika gali būti kvalifikuojama kaip rengimasis nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, V. Š. ir I. Š. iš anksto sudarė veikimo planą, telkė bendrininkus nužudymo padarymui, nustatė piniginio atlygio sumą, siekė sudaryti būtinas sąlygas pasirengti pradėti vykdyti sumanytą veiką nusikalstamam tikslui pasiekti, tam V. Š. ir I. Š. suvienijo savo pastangas, susitarė veikti bendrai, ieškojo per kitus asmenis vykdytojo savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti – padaryti labai sunkų nusikaltimą, kiekvienam grupės nariui numatė atlikti tam tikras užduotis ir paskyrė skirtingus vaidmenis, abu aktyviai veikė daugybę kartų skambindami R. S., lenkė jį užverbuoti asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, pažadėjo ,,be problemų“ sutartą pinigų sumą. Pagrindiniai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė šias išvadas ir I. Š. kaltę su V. Š. organizuota grupe rengusis nužudyti D. K., yra liudytojo R. S. parodymai, I. Š. ir R. S. telefoninių pokalbių išklotinės bei kiti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuoti faktiniai duomenys. Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, ne kartą telefonu bendravo su I. Š. ir V. Š.. Liudytojo R. S. teigimu, vieno telefoninio pokalbio metu Š. paklausė, ar jis negalėtų padėti sutvarkyti vieno reikalo, t. y. tarp nuteistųjų pažeminti tuose pačiuose pataisos namuose kalintį D. K.. Jis atsakė, jog to padaryti negalės, kadangi D. K. atlieka bausmę kitame sektoriuje. Vėliau Š. vėl klausė jo, ar galima būtų padaryti taip, kad D. K. neišeitų iš pataisos namų, už tai Š. siūlė pinigų. Anot R. S., jis suprato, kad D. K. turi būti nužudytas. Jis nesutiko ką nors blogo daryti D. K., taip pat jis nesiruošė ieškoti kito žmogaus, galinčio nužudyti D. K. (t. 4, b. l. 129 – 131). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. S. parodė, jog į jį kreipėsi V. Š. dėl D. K., V. Š. buvo nepatenkintas D. K. paskirta bausme. Liudytojo R. S. teigimu, V. Š. norėjo susidoroti su D. K., pasiūlė už tai pinigų, tačiau jis į tokius V. Š. siūlymus rimtai nežiūrėjo ir D. K. nieko blogo daryti nesiruošė. Su I. Š. jis dažnai bendraudavo telefonu, tačiau ne dėl D. K.. R. S. paaiškino, jog pokalbio metu I. Š. pasakytus žodžius ,,paguldyti į geležinę dėžę“ jis supratęs, kaip ligoninę, neštuvus ir pan. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. S. parodė, kad apie D. K. pažeminimą su juo nei I. Š., nei V. Š. nekalbėjo, buvo kalba tik apie ,,geležinį karstą“, ,,geležinę dėžę“, Š. sakė, kad reikėtų D. K. į ,,geležinę dėžę“ uždaryti. Anot liudytojo R. S., ,,geležinė dėžė“ laisvės atėmimo vietoje gali būti karceris, kuriame yra geležinės sienos, arba mašina, kuria pervežami kaliniai. Liudytojo teigimu, jeigu Š. rimtai būtų norėję susidoroti su D. K., jie būtų paprašę tai padaryti kitų rimtesnių žmonių, kadangi jie turėjo daug ryšių ir galimybių tai padaryti. R. S. nuomone, Š. nesiekė keršyti ar kitaip susidoroti su D. K., tiesiog, kai V. Š. būdavo girtas, jam pasimaišydavo protas ir jis rėkdavo į telefono ragelį visokias nesąmones. Liudytojas R. S. visų apklausų metu paaiškino, jog I. Š. jam siųsdavo pinigų į įkalinimo įstaigą, tačiau tai buvo tiesiog pagalba jam, tie pinigai niekaip nebuvo susiję su D. K.. Nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje pripažintas D. K. parodė, jog apie Š. užsakymą jį nužudyti jis nieko nežino, su R. S. apie tai nėra kalbėjęs. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis D. K. paaiškino, jog pagal laisvės atėmimo vietų nerašytas taisykles jis su R. S. nėra viename lygmenyje, R. S. yra žemiau už jį, R. S. priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai, jis yra pažemintas ir pagal nerašytas taisykles R. S. neturi teisės sėdėti prie vieno stalo su aukštesnės kastos kaliniais, R. S. atlieka ,,ožiškas“ pareigas. Nukentėjusiojo D. K. nuomone, R. S. nedrįstų pasikėsinti į jo gyvybę, be to, R. S. nesugebėtų ir fiziškai jo įveikti. Iš byloje esančio 2007 m. gruodžio 11 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus protokolo (t. 1, b. l. 40 – 107) matyti, kad I. Š. nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 24 d. telefonu daugybę kartų bendravo su R. S., tačiau tik pokalbių, įvykusių 2006 m. gruodžio 28 d., 08:36 val. ir 2006 m. gruodžio 30 d., 19:42 val. (t. 1, b. l. 105 – 107), metu I. Š. kalba su R. S. apie D. K., šių pokalbių metu užfiksuoti tokie I. Š. žodžiai: ,,reikia iš karto šitą ,, (duomenys neskelbtini)“, reikia greičiau jam tą padaryti, reikia jį ,,padėti“, spręsti dėl jo, o tie trisdešimt, apie kuriuos sakiau, be problemų, iš karto į sąskaitą galiu, jokių problemų, reikia jį invalidu arba į geležinį karstą, viena iš dviejų, na o aš iš karto trisdešimt“. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Išanalizavus byloje surinktus ir aptarus įrodymus – liudytojo R. S. parodymus viso bylos proceso metu, nukentėjusiojo D. K. parodymus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautus duomenis – negalima daryti kategoriškos ir neginčytinos išvados dėl I. Š. kaltės su V. Š. organizuota grupe rengusis nužudyti D. K.. Nuteistosios I. Š. telefonu pasakyti žodžiai apie ,,geležinę dėžę“, neblaivaus V. Š. rėkavimai I. Š. kalbantis telefonu su R. S., negali būti pripažinti rengimosi padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudyti D. K. požymiais. Net, jeigu I. Š. telefonu R. S. ir kalbėjo apie tai, jog norėtų, kad D. K. būtų pažemintas tarp kalinių, kad būtų uždarytas į ,,geležinę dėžę“, vien tik tokių žodžių pasakymas negali būti laikomas labai sunkaus tyčinio nusikaltimo veikimo plano sudarymu. Išskyrus I. Š. telefoninius pokalbius su R. S., įvykusius 2006 m. gruodžio 28 d., 08:36 val. ir 2006 m. gruodžio 30 d., 19:42 val. (t. 1, b. l. 105 – 107), kurių metu I. Š. abstrakčiai kalba apie D. K., sakydama, jog reikia jam kažką padaryti (invalidu ar į geležinį kastą), byloje nėra duomenų, kad I. Š. viena, ar su sutuoktiniu V. Š., būtų atlikusi kokius nors kitus objektyvius pasirengimo nužudyti D. K. veiksmus. Kaip minėta, veika gali būti kvalifikuojama kaip rengimasis nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Liudytojo R. S. parodymų bei telefoninių pokalbių tarp I. Š. ir R. S. turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad I. Š. kreipėsi į R. S. prašydama pasirūpinti, kad D. K. įkalinimo įstaigoje būtų kaip nors pakenkta. Tačiau byloje nėra duomenų, kad I. Š., kalbėdama su R. S., bent kartą būtų konkrečiai nurodžiusi, jog D. K. turi būti nužudytas. Kaip nurodė liudytojas R. S., jis net nesiruošė nieko blogo daryti D. K., tuo labiau žudyti D. K., be to jis ir tokios galimybės neturėjo, taip pat jis neketino ieškoti kitų asmenų, galinčių susidoroti su D. K.. Nenustačius I. Š. veikoje nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikaltimo - rengimosi nužudyti D. K. - sudėties požymių, I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį turi būti išteisinta (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį išteisinus, turi būti patikrintas ir bausmės paskyrimo nuteistajai pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį ir 290 straipsnį klausimas. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl šių nusikalstamų veikų nenustatyta nei I. Š. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. I. Š. nusikalto ne pirmą kartą, praeityje ji teista tris kartus, tame tarpe ir už analogiško nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje, padarymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, I. Š. už nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarymą parinko griežčiausią minėtų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatydamas, artimą sankcijose numatytų bausmių vidurkiams. Nors pirmosios instancijos teismo išvada už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarymą I. Š. paskirti griežčiausią minėtų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą skundžiamame nuosprendyje iš esmės nemotyvuota, tačiau, įvertinus tai, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką I. Š. paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė teigiamo poveikio nuteistajai nepadarė ir nuo analogiškų nusikaltimų darymo nesulaikė, taip pat nenustačius Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarymą nuteistajai I. Š. paskirtų bausmių koreguoti.

Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalyje numatyti atvejai, kai taikomas bausmių apėmimas. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos BK 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose, tokiu atveju viena baudžiamojo įstatymo norma padarytų nusikalstamų veikų neapima. Realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro su ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose Baudžiamojo kodekso straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nuteistosios I. Š. padarytos nusikalstamos veikos pagal pavojingumą nesiskiria, šias nusikalstamas veikas I. Š. padarė esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. Š. už nusikalstamų veikų, numarytų numatytų Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarymą paskirtos bausmės turi būti bendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu.

Kaip minėta, bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Be to, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti kaltininko asmenybę, taip pat tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius.

Iš bylos duomenų matyti, kad I. Š. yra tik iš dalies darbinga (jos darbingumo lygis yra keturiasdešimt penki procentai), iš pateiktų dokumentų matyti, kad I. Š. su vyru V. Š. yra gana stambūs ūkininkai, 2010 m. V. Š. yra deklaravęs 64,31 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (t. 9, b. l. 147), 39 galvijus (t. 9, b. l. 145 – 146), V. Š. sunkiai susirgus, visi ūkio reikalai liko I. Š. žinioje. Kaip jau minėta, I. Š. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. I. Š. padarytos nusikalstamos veikos, už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės atitinka visas būtinas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo sąlygas. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas I. Š. atžvilgiu, t. y. pats nuteisimo faktas I. Š., kaip ir kiekvienam asmeniui, jau turi atitinkamą neigiamą poveikį, nuo nusikalstamų veikų, už kurių padarymą I. Š. pripažinta kalta skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, praėjo gana ilgas laiko tarpas, nebūtų teisinga I. Š., kuri pati yra darbinga tik keturiasdešimt penki procentai ir prižiūri sunkiai sergantį savo sutuoktinį V. Š. bei gana nemažą ūkį, izoliuoti nuo visuomenės. I. Š. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas bausmės paskirčiai, numatytai Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, neprieštarauja, išdėstytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš I. Š. nukentėjusiojo E. B. naudai priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo R. S. naudai – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, po 1500 Lt nukentėjusiųjų V. S. ir A. K. naudai neturtinei žalai atlyginti. Visiems nukentėjusiesiems – E. B., R. S., V. S., A. K. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šioje dalyje koreguoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, to nėra prašoma ir apeliaciniuose skunduose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria I. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes, paskirtas I. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį (už pasipriešinimą valstybės tarnautojui E. B.), 286 straipsnį (už pasipriešinimą valstybės tarnautojui R. S.), Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti I. Š. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu I. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant I. Š. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.