Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei R. J. dėl 191,47 Eur vietinės rinkliavos mokesčio už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė atsiliepimo teismui nepateikė, apie bylos nagrinėjimą pranešta teismo pranešimu ir viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinės bylos ginčo dalykas yra pareiškėjos UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimo priteisti iš atsakovės R. J. 191,47 Eur nesumokėto vietinės rinkliavos mokesčio už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (2011 birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Europos Teisingumo Teismas sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura). Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

Plungės rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-317 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus, kurių pagrindu pareiškėja apskaičiavo atsakovui rinkliavos dydį. Vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“.

Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad registre įregistruotas 2011 m. birželio 23 notaro pranešimas apie tai, kad R. J. sudarė buto, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Nekilnojamojo turto registre sutartis neįregistruota, tačiau nepaneigta, kad atsakovė nesinaudoja šiuo nekilnojamuoju turtu. Atsakovė yra vietinės rinkliavos mokesčio mokėtoja Nuostatų požiūriu. Prašyme nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. apskaičiuotas 191,47 Eur mokesčio dydis. Pažymoje apie įsiskolinimą nurodyta, jog atsakovei vietinės rinkliavos mokestis prašyme nurodytais laikotarpiais apskaičiuotas taikant Plungės rajono savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos dydžius. Atsakovė vietinės rinkliavos mokesčio nesumokėjo.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovės 36,30 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai apmokėti ir 1,71 Eur išlaidų atlyginimą už nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko bei gyventojų registro išrašų suformavimą. Nurodo, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, bet yra gerokai už juos mažesnė ir kad visų patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo praktiką suformavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinės bylos nutartyje Nr. eA-870-858/2017.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas patenkintas, todėl ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp pareiškėjos ir advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinės bendrijos SGKA 2017 m. gegužės 17 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis Nr. VP-170517-01, mokėjimo nurodymu pagal PVM sąskaitą faktūrą (specifikacija) nagrinėjamoje byloje advokatų profesinei bendrijai sumokėta 36,30 Eur. Turėtų išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio ir yra ženkliai mažesnis už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėja. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje eA-535-492/2017, kt.) laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, todėl teismas nesiremia pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-870-858/2017. Nustatant priteistino atlyginimo už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Teismas, įvertinęs minėtus kriterijus, t. y tai, kad byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, prašymas paduotas per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį, tai, jog teismų praktika nagrinėjamos kategorijos bylose yra susiformavusi ir aiški, tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir pareiškėjos, atsakingos už vietinės rinkliavos administravimą, jėgomis, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, minėtą naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą gali ir turi būti sumažintas, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės priteistina 14,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Prašymas kitoje dalyje dėl turėtų išlaidų atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėja prašo priteisti atlyginimą 1,71 Eur turėtų išlaidų, patirtų už nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko bei gyventojų registro išrašų suformavimą, atlyginimą tačiau į bylą nepateikė mokėjimų kvitų, kad ji sumokėjo 1,71 Eur . Be to, teismo vertinimu, tai išlaidos susijusios su pareiškėjos vidiniu administravimu, tiesioginiu funkcijų atlikimu administruojant vietinę rinkliavą, todėl prašymas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio 1 dalimis, 107-108 straipsniais,

nutaria:

Patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą,

priteisti iš atsakovės R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 191,47 Eur ( vienas šimtas devyniasdešimt vienas euras 47 centai) pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ vietinės rinkliavos mokestį už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą,

priteisti iš atsakovės R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ 14,00 Eur (keturiolika eurų) turėtų išlaidų atlyginimą,

atmesti kitoje dalyje prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams arba apeliacinės instancijos teismui.