Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2022-01-31 · Administracinė byla Nr. eI2-254-279/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-31
Bylos Nr.
eI2-254-279/2022
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00345-2021-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Nijolė Čekanauskienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), UAB Metaprofilis
Atsakovas
Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
Administracinė byla Nr. eI2-254-279-2022Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00345-2021-4
Procesinių sprendimų kategorijos: 29.7; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 31 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja, UAB (duomenys neskelbtini), Bendrovė) skundu prašo panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą (skunde nurodyta data 2021-08-05 vertintina kaip rašymo klaida) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2019 m. dalyvavo vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinime ir pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) sudarytą su Užimtumo tarnyba įsteigė 11 naujų darbo vietų, iš kurių 10 buvo įsteigtos dėl naujos įrangos – metalo apdirbimo staklių įsigijimo. Šiam projektui Bendrovė skyrė 101 186,16 Eur nuosavų lėšų, valstybės parama projekto įgyvendinimui sudarė 179 890 Eur. Projektas įgyvendintas 2019 m. pabaigoje. Bendrovė karantino laikotarpiu buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 įmonių sąrašą. Kadangi Bendrovė karantino laikotarpiu išsaugojo darbo vietas, pati buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, manydama, kad turi teisinį pagrindą subsidijai dėl išsaugotų darbo vietų, 2021 m. rugpjūčio 5 d. Užimtumo tarnybai pateikė pasiūlymą ir visus reikiamus dokumentus, informaciją apie darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui. Teigė, kad 2019 m. Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų steigimo subsidijavimas, jai buvo skirtos lėšos vietinių užimtumo iniciatyvų projektui įgyvendinti. Šios priemonės nėra tapačios, nes jas atskiria ir pats Užimtumo įstatymas: 45 straipsnis reglamentuoja darbo vietų steigimo subsidijavimą, o 46 straipsnis – vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą. Už valstybės paramą dėl naujų darbo vietų steigimo ji įsigijo metalo apdirbimo stakles. Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktorius 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ atsisakė skirti prašomą subsidiją, kadangi darbo vietos, kurioms išsaugoti prašoma skirti subsidija, buvo įsteigtos pasinaudojus remiamojo įdarbinimo priemone. Todėl paskyrus subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies nuostatas, būtų pažeistos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos. Bendrovė su įsakymu nesutinka, nes mano, kad atsakovas netinkamai taiko ir aiškina Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas. Nurodė, kad Vietinių užimtumo iniciatyvų projektas įgyvendintas 2019 m. pabaigoje. O subsidijas darbo užmokesčiui išsaugotoms darbo vietoms Bendrovė prašo skirti už 2021 metus. Taigi šiuo atveju pagrindo išvadai, kad tuo pačiu metu ( vienu metu) siekiama pasinaudoti dviem paramos teikimo būdais, nėra. Nurodė, kad pareiškėjai 2020-08-05 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalimi, buvo skirta ir išmokėta subsidija, nors pareiškėja 2019 m. dalyvavo vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinime ir pagal anksčiau minėtą sutartį gavo valstybės paramą. Teigia, kad viešojo administravimo subjektų, tame tarpe Užimtumo tarnybos, pareiga savo veikloje laikytis viešojo administravimo principų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo ( toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Bendrovės vertinimu nėra pateisinama ir teisinga situacija, kuomet viešojo administravimo subjektas, kuris veikdamas savo kompetencijos ribose ir pagal jam suteiktus įgaliojimus, vienais metais priima sprendimą skirti pareiškėjai valstybės paramą, tuo sukurdamas teisėtą ir pagrįstą lūkestį, tačiau kitais metais, teikiant analogišką prašymą, esant toms pačioms aplinkybėms, priima iš esmės kitokį sprendimą, situaciją įvertindamas priešingai.

Atsiliepimas

Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Užimtumo tarnyba ir UAB (duomenys neskelbtini) 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 11 naujų darbo vietų steigimo. Naujai įsteigtose darbo vietose dirba šie darbuotojai: A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P. 2021 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir ADRPP aprašas) 9¹ priedas) ir darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą (9¹ priedo priedas) (toliau – Sąrašas). Pareiškėja į sąrašą įraukė minėtus darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, kurių darbo vietoms įsteigti pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą , įgyvendinant Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą, buvo skirta valstybės parama. Atsakovas teigė, kad Sutartis sudaryta 2019 m. birželio 17 d. ir galioja 3 metus, pareiškėja ir toliau naudojasi valstybės parama darbo vietoms steigti, Sutarties galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl pareiškėjos sutartinių įsipareigojimų vykdymas nelaikytinas įvykdytu ir/ar pasibaigusiu. Teigė, kad sistemiškai vertinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies, 2⁴ dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuostatas, akivaizdu, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, neturi teisinio pagrindo. Pats pareiškėjos pateikto pasiūlymo pavadinimas („Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo“) byloja, kad darbdavys siekia pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėja, teikdama Užimtumo tarnybai pasiūlymą, siekė pasinaudoti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje reglamentuojama galimybe gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėja neteisingai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis įtvirtina remiamojo įdarbinimo priemones. Minėtas straipsnis reglamentuoja paramos darbo vietoms steigimo rūšis: 1) darbo vietų steigimo ( pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas. Remiamojo įdarbinimo priemones, įskaitant ir subsidijų darbdaviui skyrimą dėl COVID-19 sukeltų padarinių, reglamentuoja Užimtumo įstatymo 41 straipsnis. Įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Vadinasi, 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis. Todėl Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjai subsidijos darbo užmokesčiui, kadangi būtų pažeistos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos.

Atsakovas nesutikdamas su pareiškėjos argumentais, nurodė, kad 2020 m. spalio 21 d. buvo priimtas Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. V1((duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui pagal Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už šiuos asmenis: A. J., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P.. Atsakovė Įsakymo nuorašą išsiuntė kartu su 2020 m. spalio 30 d. pretenzija Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“, kuria prašė pareiškėjos per 15 darbo dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos grąžinti nepagrįstai pervestą 16233,53 Eur subsidiją į Užimtumo tarnybos sąskaitą. Pareiškėja iki šiol negrąžino 16233,53 Eur subsidijos.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 19 d. skundžiamo įsakymo preambulėje nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. jog subsidija darbdaviui už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2019 m. birželio 17 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neskiriama, taip pat nurodytas teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, kai „Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims“. Be to, atsakovė skundžiamo įsakymo nuorašą išsiuntė kartu su 2021 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo“, kuriame aiškiai ir nuosekliai buvo išdėstytos šio įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009). Taigi, Užimtumo tarnyba, priimdama individualų administracinį aktą, pareiškėjos atžvilgiu įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydama faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodama pareiškėją apie priimtą sprendimą pridėjo reikiamus priedus.

Atsakovas apibendrina, kad įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Užimtumo tarnyba, atstovaujama Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Zarasų skyriaus vedėjos, ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktoriaus (subsidijos gavėja), vadovaujantis Užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo ir Aktyvios darbo rinkos politinių priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo nuostatomis, 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties dalykas – vietinių užimtumo iniciatyvų projekto, kurio pavadinimas – „Naujų darbo vietų steigimas UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Projektas), įgyvendinimas (Sutarties 1 punktas). Pagal Sutartį pareiškėja įsipareigojo iki 2019 m. gruodžio 10 d. įsteigti 11 darbo vietų, skirti 101 186,16 Eur nuosavų lėšų Projektui įgyvendinti, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos rekomenduojamus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis (sutarties 2.1–2.3 papunkčiai, susitarimo dėl jos pakeitimo 1 punktas). Užimtumo tarnyba įsipareigojo skirti pareiškėjai 179 890 Eur Projektui vykdyti (sutarties 3.2 papunktis).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja gavo iš Užimtumo tarnybos 179 890 Eur Projektui vykdyti pagal Sutartį. Pareiškėja pagal Sutartį įsteigė 11 naujų darbo vietų, Šiose įsteigtose darbo vietose dirba šie darbuotojai: A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P. 2021 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo. Prie šio pasiūlymo pareiškėja pridėjo AB“ Swedbank“ sąskaitos išrašą, įsakymus dėl prastovos atšaukimo ir sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėja į sąrašą įtraukė darbuotojus: A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P., t. y. tuos pačius asmenis, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms steigti pareiškėja pagal Sutartį iš Užimtumo tarnybos buvo gavusi 179 890 Eur.

Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1.1papunkčiu ( įsakymo 4 priedo 1-11 eilutės) buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjai subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus: A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P., kadangi šie darbuotojai įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas, nes paskirus subsidiją darbo užmokesčiui būtų pažeistos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatos ( Įsakymo 4 priedas).

Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 ir Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348.

Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2846, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. Šiuo pakeitimu numatyta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip:„ Darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.“

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų, laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

Išanalizavusi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent - kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją. Taigi, akivaizdu, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

Pareiškėja nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) už valstybės paramą naujų darbo vietų steigimui įsigijo metalo apdirbimo stakles 2019 metais, o subsidijas darbo užmokesčiui gavo 2020 metais, todėl nemano, jog tuo pačiu metu pasinaudojo dviem paramos būdais.

Negalima sutikti su šiuo pareiškėjos argumentu, nes Sutartis buvo sudaryta 2019 m. birželio 17 d. ir galioja 3 metus. Pareiškėja ir toliau naudojasi valstybės suteikta parama darbo vietoms steigti, 3 metų Sutarties galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl Pareiškėjos prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymas nėra laikytinas įvykdytu ir/ar pasibaigusiu. Vadovaujantis Sutarties 2.1. papunkčiu matoma, kad pareiškėja įsipareigojo įsteigti vieną automobilio vairuotojo, vieną plataus profilio staklininko ir devynias metalo apdirbimo staklių operatorių darbo vietas iki 2019 m. gruodžio 10 d. ir pagal Sutarties 2.10 punktą – įsteigtų darbo vietų nepanaikinti 36 mėnesius nuo darbo vietų įsteigimo dienos. Taigi, šiuo atveju susiklosčiusi faktinė situacija bei Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies antroji nuostata sudaro pagrindą išvadai, jog sutartiniams įsipareigojimams pagal Sutartį esant nepasibaigusiems ir į už valstybės paramą įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant įsteigtose darbo vietose, pareiškėja negalėjo dėl subsidijos gavimo įtraukti į sąrašą tų darbuotojų, kurie buvo įdarbinti valstybės suteiktos paramos jų darbo vietų įsteigimui pagrindu.

Pareiškėja savaip interpretuoja Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies formuluotę, kad tai nėra subsidija skiriama už įdarbinamus asmenis, o mokama darbdaviams, kurie išlaiko darbo vietas. Tačiau Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Vadinasi, 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

Pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 19 d. skundžiamame įsakyme nurodytos faktinės aplinkybės, t. y. jog subsidija darbdaviui už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2019 m. birželio 17 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neskiriama, taip pat nurodytas teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, kai „Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims“. Be to, Atsakovė skundžiamo įsakymo nuorašą išsiuntė kartu su 2021 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo“, kuriame aiškiai ir nuosekliai buvo išdėstytos šio įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (akto redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015). Taigi, Užimtumo tarnyba, priimdama individualų administracinį aktą, pareiškėjos atžvilgiu įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydama faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodama pareiškėją apie priimtą sprendimą pridėjo reikiamus priedus ( Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis ).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija apibendrinusi tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą ir panaikinti Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini).Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos Nijolė ČekanauskienėIrena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė