Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Mažeikių skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui E. P. įmonei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašymas netenkinamas.

Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės bankroto procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti, todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.

Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kuomet įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Iš teismui pateikto 2014 m. balanso matyti, kad atsakovas E. P. įmonė 2014 metų gruodžio 31 dienai turėjo ilgalaikio turto už 95694 Lt, trumpalaikio turto už 51629 Lt, viso už 147 323 Lt (51 b. l.). Įsipareigojimai minėtai datai sudarė 61 015 Lt (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai). Atsakovo nuosavas kapitalas sudarė 86 308 Lt. 2014 metus atsakovas baigė turėdamas 759 Lt pelno (53 b. l.). 2015 metų gruodžio 31 dienai atsakovas turėjo ilgalaikio turto už 19 073 Eur, trumpalaikio turto už 24 338 Eur, viso turto už 43 411 Eur (50 b. l.). Tuo tarpu įsipareigojimai 2015 metų gruodžio 31 dienai sudarė 21 086 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai), nuosavo kapitalo dydis – 22 325 Eur. 2015 metus atsakovas baigė turėdamas 194 Eur pelno (52 b. l.). Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai 2016 metų sausio 1 dienai sudarė 21086,24 Eur (49 b. l.).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-11-10 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-1690-922/2014 iš atsakovo kreditoriui UAB „SAVEX“ priteista 1 800 Lt (521,32 EUR) skola, 6 procentų metinės palūkanos ir 14,00 Lt (4,05 EUR) žyminis mokestis, o 2015 m. kovo 10 d. teismo įsakymu iš skolininko E. P. įmonės kreditoriui UAB „Akmenės vandenys“ priteista 420,41 EUR skola, 3,00 EUR žyminis mokestis (c. b. Nr. eL2-556-922/2015).

Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovui teismuose 2014-2016 metais yra pareikšti tik du reikalavimai, kurių suma, lyginant su turimo turto verte, yra visiškai maža, todėl darytina išvada, jog jie negali turėti esminės įtakos atsakovo nemokumui.

Motyvuojamoji dalis

ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad įmonės nemokumas yra tuomet, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.), ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal formuojamą teismų praktiką, esminę reikšmę įmonės nemokumui turi ne bet kokie, o pradelsti įmonės įsipareigojimai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 2-1012/2008, Nr. 2-199/2009). E. P. įmonės pradelsti įsipareigojimai 2016 metų sausio 1 dienai sudarė 21 086,24 Eur (49 b. l.). Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovo E. P. įmonės pradelsti įsipareigojimai (21 086,24 Eur) kreditoriams neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (43411 Eur), atsakovas yra veiklą vykdanti įmonė, turinti 3 darbuotojus, atsakovas išreiškė norą susidariusį įsiskolinimą sumokėti per 1 metus. Taigi, išdėstytų motyvų pagrindu atsakovas E. P. įmonė nelaikytina nemokia, todėl kelti jai bankroto bylą atsisakytina.

Nenustačius sąlygų, numatytų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje, kurioms esant galimas bankroto bylos iškėlimas, ieškovo prašymas iškelti atsakovui E. P. įmonei bankroto bylą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d., 9 str. 7 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 str., teismas

nutaria:

atsisakyti iškelti bankroto bylą E. P. įmonei pagal ieškovo VSDFV Mažeikių skyriaus pareiškimą.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.