- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-26
- Bylos Nr.
- 2A-158-661/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė, Rūta Veniulytė Jankūnienė
- Atsakovas
- O. S.
- Ieškovas
- R. M.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės Jankūnienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui O. S. dėl skolos priteisimo, teismas, išnagrinėjęs bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I Ginčo esmė
Ieškovė R. M. prašė priteisti iš atsakovo 15000,00 Lt skolos, 205,92 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-09-03 ieškovė paskolino atsakovui 15000,00 Lt. Šalys surašė paskolos raštelį. Skolą atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2011-10-30, tačiau iki šiol skolos atsakovas negrąžino.
Atsiliepimas
Atsakovo O. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paskolos raštelis, sudarytas tarp jo ir ieškovės yra apsimestinis sandoris, neatspindintis tikrosios ieškovės ir atsakovo valios. Atsakovas nurodė, kad pinigų iš ieškovės negavo, todėl negalima teigti, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė priteisti iš atsakovo O. S. ieškovei R. M. 15000,00 Lt (penkiolika tūkstančių Lt) skolos, 205,92 Lt (du šimtai penki Lt 92 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012-01-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 456,00 Lt (keturi šimtai penkiasdešimt šeši Lt) bylinėjimosi išlaidų. Tesimas, įvertinęs ginčijamo sandorio turinį, sandorio sudarymo aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas neįrodė negavęs pinigų pagal paskolos raštelį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas O. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliantas nurodė, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo:
1. Ekspertas, dėl teismo sprendimo neleisti daryti iškarpas, negalėjo atsakyti kokia medžiaga, koks įrašas dokumente (paskolos raštelyje) padarytas. Pažymi, jog leidus daryti dokumento iškarpas, buvo galima nustatyti, ar atsakovo asmens kodas, liudininkės I. K. (tvirtiname, kad liudininkė tariamai perduodant pinigus nedalyvavo) parašas, pavardė, ir ieškovės prierašas data ir „su grąžinimo sąlygomis“ padaryti ta pačia pasta. Esant teigiamam atsakymui, teismas galėjo vertinti ar dokumentas nėra klastotas. Teismas nemotyvavo sprendimo neleisti daryti dokumento iškarpas. Ieškovė teigė, jog bus sunaikintas dokumentas (paskolos raštelis) kuris yra ieškovės nuosavybė.
2. Teismas atsisakė priimti įrodymą 2012 m. balandžio 6 d. UAB EUROCASH 1 raštą Nr. S/12-413. Šis įrodymas teismui buvo pateiktas 2012 m. rugsėjo 11 d t.y. prieš parengiamąjį posėdį. Apeliantas mano, kad šio įrodymo prijungimas niekaip nebūtų užvilkinęs bylos proceso. Įrodymas tiesiogiai liečia tariamą pinigų perdavimą ir laiką kada tariamai buvo perduoti ginčijami pinigai. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 03 d. nuo 8. 40 val. iki 22.17 val. dirbo inkasatoriumi su ginklu. Į darbą ieškovas atvyko 07.30 val., išvyko 22.50 val. (perdavė saugojimui automobilį).
3. Teismas nevertino ieškovės skolintų pinigų kilmės.
Atsiliepimas
Ieškovė R. M. pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantė iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir laikosi tokios pat pozicijos, nurodytos pateikiant ieškinį, jog ieškovė rašytine sutartimi paskolino atsakovui 15 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai.
Byloje yra kilęs ginčas dėl paskolos sutarties tinkamo įvykdymo. Apeliantas laikosi pozicijos, kad ginčijamas paskolos sandoris realiai neįvyko. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė tiesioginius rašytinius įrodymus, apie tai, kad ieškovė ir atsakovas pasirašė skolos raštelį (b.l. 39).
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), t.y. ši sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas yra reikšmingas sprendžiant, buvo sudarytas sandoris ar ne. Esant šioms sąlygoms, konstatuojama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimus grindžia rašytine paskolos sutartimi su atsakovu, pagal kurią atsakovui paskolino 15 000 Lt. Atsakovas šia sutartimi įsipareigojo skolą ieškovui grąžinti per vienerius metus (b.l. 39). Paskolos perdavimo faktą patvirtina skolos raštelio turinys, jog atsakovas gavo minėtą pinigų sumą.
Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010).
Nagrinėjamu atveju atsakovui kilo įrodinėjimo našta įrodyti, kad jis pagal paskolos sutartį pinigų negavo. Atsakovas nors ir kvestionavo sutarties sudarymo faktą bei raštelio tikrumą, tačiau nepaneigė realaus paskolos sudarymo fakto. Tokia išvadą kolegija daro įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir motyvavo savo sprendimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas jokiais leistinais įrodymais fakto, kad pinigų negavo, nepagrindė. Nors teigė, kad skolino ieškovei pinigus, investavo į jos verslą, tačiau jokių įrodymų tai patvirtinančių nepateikė (CPK 178 str.), skolinimosi aplinkybes aiškino nenuosekliai. Nustatyta, kad abi šalys sudarant paskolos sutartį dalyvavo asmeniškai, savo parašais patvirtino, jog suprato sandorio turinį ir pasekmes bei pripažino, kad yra įvykdyta sandorio atlygintinumo sąlyga, t.y. kad sutartyje nurodyta paskolos suma yra perduota atsakovui. Teismo posėdyje apklausta liudytoja I. K. patvirtino paskolos raštelio pasirašymo aplinkybes bei patį pinigų perdavimo faktą. Be to, apeliantas po minėtos paskolos sutarties sudarymo jokių pretenzijų ieškovei nereiškė. Taigi, toks apelianto elgesys patvirtina aplinkybę, jog paskolos sutarties sąlygos jam buvo priimtinos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008, ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išanalizavusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir bylos dalyvių procesinių dokumentų turinį, priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, ginčą išsprendė teisingai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi formuojamos įrodymų vertinimo praktikos ir tinkamai įvertino pateiktus žodinius ir rašytinius įrodymus. Yra pakankamai tikėtina, kad ginčo paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Taip pat kolegija atmeta kitus apelianto argumentus dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi šių taisyklių.
Apeliantas taip pat išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 str. pažymima, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka civilinėje byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.