Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl pareiškėjo V. K. patirtos neturtinės žalos, susijusios su neteisėtais Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK veiksmais, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo remdamasis argumentais, kad Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK pareigūnas M. B. , nepasirūpino pareiškėjo maitinimu, kai jis buvo konvojuojamas iš Marijampolės apskr. VPK areštinės į Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK, o paskui į Kauno apskr. VPK areštinę, pažeidė teisės aktus, todėl jis patyrė didelę neturtinę žalą. Dėl tokių policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, fizinį skausmą - priverstinai sukeltą alkio jausmą. Pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ginčui aktualios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) nuostatos. Taisyklių IX skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką, 69 p. nustatyta, kad konvojuojant sulaikytus, suimtus ar nuteistus asmenis iš policijos areštinės į kitus teritorinių policijos įstaigų padalinius ar kitas teritorines policijos įstaigas, policijos areštinės specialistai privalo pasirašytinai informuoti konvojaus vyresnįjį, kada pagal policijos areštinės dienotvarkę asmeniui buvo pateiktas maistas ir kada asmuo bus maitinamas kitą kartą. Konvojavimo taisyklių II skyriuje, įtvirtinančiame pagrindus, kuomet galima konvojui nepriimti konvojuojamųjų, 98.5 p. nustatyta, kad konvojuoti nepriimami, jei konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, o taip pat atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 20 d. apie 9 val. iš Marijampolės apskr. VPK areštinės buvo konvojuotas į Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK (atvyko 10.15 val.), o paskui į Kauno apskr. VPK areštinę (atvyko 17.00 val.), konvojavimo metu nebuvo pasirūpinta pareiškėjo maitinimu.

Dėl šio įvykio gavus 2013-03-25 V. K. skundą, Marijampolės apskr. VPK atliktas skundo tyrimas. Tyrimo metu nustatyta, kad 2013-03-20 dieną, vadovaujantis Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK tyrėjos J. S. nutarimu, V. K. buvo konvojuotas iš Marijampolės apskr. VPK areštinės į Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK procesinių veiksmų atlikimui ikiteisminio tyrimo byloje. Iš Marijampolės apskr. VPK areštinės jį lydėjęs konvojus išvyko apie 9.00 val., o į Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK atvyko 10.15 val. Tyrėjai atlikus procesinius veiksmus V. K. dar buvo laikomas Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK patalpose, o vėliau konvojuotas į Kauno apskr. VPK areštinę. Į minėtą areštinę jis buvo pristatytas apie 17.00 val. V. K. konvojavimas 2013-03-20 dieną iš Marijampolės apskr. VPK areštinės į Kauno apskr. VPK areštinę užtruko apie 8 valandas, todėl jis turėjo teisę gauti maitinimą, tačiau maitinimas suteiktas nebuvo. Taip pat nustatyta, jog Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės specialistas M. B. pažeidė konvojavimo taisyklių 98.5 punkto reikalavimus (medžiaga dėl V. K. skundo b.l. 17-18).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Išanalizavus bylos duomenis, matyti, kad 2013-03-20 Marijampolės apskr. VPK areštinėje dirbantys pareigūnai neužtikrino, kad konvojuojamasis V. K. būtų aprūpintas maisto daviniu, o Marijampolės apskr. VPK Šakių raj. PK konvojaus pareigūnai priėmė konvojuojamąjį, neaprūpintą maisto daviniu, bei tokiais veiksmais pažeidė Konvojavimo taisyklių 98.5 p., t. y. Marijampolės apskr.. VPK Šakių raj. PK policijos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Be kita ko, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. pvz. 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. pvz. bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas pripažįsta, kad dėl pietų negavimo pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų gavęs pietus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš vienkartinio įvykio – pietų negavimo 2013 m. kovo 20 dieną jį konvojuojant iš Marijampolės apskr. VPK areštinės į Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK, o paskui į Kauno apskr. VPK areštinę (dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra), jo patirtas neigiamas išgyvenimas buvo vienkartinio pobūdžio bei trumpalaikis nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė, didžiulį psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, fizinį skausmą t.y., kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tai, kad nebuvo pasirūpinta konvojuojamo V. K. maitinimu, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pripažino ir Marijampolės apskr. VPK, atlikęs skundo tyrimą dėl šio įvykio. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės apskr. VPK 2013-04-04 raštu Nr. 64-S-12157 išreiškė atsiprašymą V. K. dėl sukeltų nepatogumų (medžiaga dėl V. K. skundo b.l. 15-16). Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė patirtą didžiulį psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, fizinį skausmą - priverstinai sukeltą alkio jausmą, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.

Šių faktinių aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė didelės neturtinės žalos, kurią galima būtų įvertinti pinigais, o pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT bylos Nr. A444 – 619/2008; Nr. A858-1490/2012; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str.- 87 str., 88 str. 1 p. teismas,

nusprendžia:

pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.