Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Be to, ji pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. K., tačiau šio asmens atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. V. nuteista už tai, kad 2015 m. lapkričio 3 d. apie 15.20 val. savo namuose, (duomenys neskelbtini), neteisėtai pardavė S. K. du užspaudžiamus maišelius, kuriuose buvo 0,646 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino – už 24 eurus.

2. Be to V. V., turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį narkotinės medžiagos – 9,797 g heroino – laikė įkastą žemėje, gėlyne, adresu (duomenys neskelbtini).

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji V. V. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalį dėl jai paskirtos bausmės. Pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą paskiriant įpareigojimus, numatytus BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose.

3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, nustatančias bausmės skyrimo taisykles. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į teisingą ir nešališką teismą, kadangi nepasisakė dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu mano, kad bausmės skyrimo klausimai jos atžvilgiu nebuvo objektyviai ir visapusiškai įvertinti. V. V. tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir tik formaliai pritaikė BK bendrosios dalies normas reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl jai buvo skirta per griežta bausmė, kuri prieštarauja teisingumo principui. Argumentuoja, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau išimtinių aplinkybių sąrašas yra ribotas ir nustatytas BK. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, nesilaikė BK nuostatų ir jas taikė tik formaliai, neobjektyviai ir netinkamai, kas anot apeliantės, patvirtina, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji padėjo išaiškinti asmenį, kuris jai pardavė didelį kiekį narkotinių medžiagų nors ir nurodė šią aplinkybę nuosprendyje. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas be jos prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi galėjo pripažinti ir šią aplinkybę, kaip jos atsakomybę lengvinančią. Skunde apeliantė taip pat pažymi, kad ji yra ligota, susituokusi, dirbo, tačiau dėl sveikatos problemų turėjo išeiti iš darbo, nors teista, tačiau bausmę atlikusi. Mano, kad teismas galėjo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai bausmės vykdymą, tokiu būdu duoti paskutinį šansą stoti į dorovės kelią.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą V. V. atidėti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio nekeisti.

5. Nuteistosios V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5.1. Nuteistoji V. V., apeliaciniu skundu, nesutinka su jai paskirta bausme, iš esmės apeliuodama į jai paskirtos bausmės teisingumą, netinkamą BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles taikymą, lengvinančių aplinkybių buvimą, BK 75 straipsnio taikymą. Kitos nuosprendžio dalies apeliantė neginčija. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistosios V. V. apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, baudžiamąją bylą patikrina neperžengdama skundo ribų, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas.

5.2. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas jai realią laisvės atėmimo bausmę, ne tik netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas nustatančias bausmės skyrimo taisykles, bet ir nepakankamai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, tuo iš esmės tvirtinant, kad bausmės tikslai jai gali būti pasiekti ir neizoliavus jos nuo visuomenės, t. y. paskirtos bausmės vykdymą atidedant taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir kartu nustatant įpareigojimus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus paduoto skundo ribose, tokius nuteistuosius V. V. argumentus laiko nepagrįstais. Nors V. V. ginčija jai paskirtą bausmę, tačiau priešingai nei tvirtinama, ji yra teisinga ir pagrindo abejoti jos teisingumu, šiuo konkrečiu atveju nėra.

5.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti (būti proporcinga) padaryto nusikaltimo bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Bausmės paskirtis, kurią įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Be kita ko, skiriant bausmę teismo turi būti atkreipiamas dėmesys ir į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

5.4. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmes nuteistajai, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 53 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, tiek skirdamas V. V. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek skirdamas galutinę subendrintą bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikaltimų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, V. V. asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Kaip matyti, V. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, kurios, remiantis BK 11 straipsnio 5 dalies norma, priskiriamos sunkiems nusikaltimams. Nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, baigti, iš esmės turint tikslą narkotines ir psichotropines medžiagas parduoti ir tokiu būdu gauti iš to naudos sau. Iš byloje esančių nuteistąją charakterizuojančių duomenų nustatyta, kad V. V. nedirbanti, traukta administracinėn atsakomybėn, anksčiau teista keturis kartus (paskutinį kartą 2010 m. gruodžio 16 d.), taip pat ir už tokio paties pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis), naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus. Baudžiamojoje byloje pripažintos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės – pripažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, taip pat padėjo išaiškinti asmenį, jai pardavusį didelį kiekį narkotinių medžiagų. V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. V. už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą turi būti skirtos straipsnių dalies sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Įvertinęs tai, kad V. V. yra susituokusi, buvo suradusi darbą ir įsidarbino, tačiau dėl sveikatos turėjo išeiti iš šio darbo, jog pastaroji bendradarbiavo su teisėsauga, siekiant išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie visas jai inkriminuotas veikas, įgytos narkotinės medžiagos surastos ir paimtos, dėl ko jų didelis kiekis į apyvartą nepateko, taip pat įvertinęs kitus V. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis, apygardos teismas sprendė, kad už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą turi būti skirta sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, o už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė, negu straipsnio sankcijoje numatyta (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu, skundžiamu nuosprendžiu V. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirtas laisvės atėmimas 2 metams, o už BK 260 straipsnio 2 dalyje padarytą veiką, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, - 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Tinkamai taikęs baudžiamąjį įstatymą ir subendrinęs bausmes dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 4 dalis), apygardos teismas paskyrė V. V. galutinę – 4 metų laisvės atėmimo bausmę.

5.5. Priešingai nei apeliuojama skunde, apygardos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti (sušvelninti, pagriežtinti) tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, nuteistajai paskirtos bausmės, bei galutinė subendrinta bausmė, negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta. Skirdamas ją, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Paskirtos bausmės ir jų dydžiai, tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinė bausmė, atitinka nuteistosios asmenybę, jos padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Nors apeliantės skunde nurodoma, kad skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji padėjo išaiškinti asmenį, kuris jai pardavė didelį kiekį narkotinių medžiagų (anot apeliantės, tai galėjo būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodo apeliantė, į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė bei pripažino V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti nuteistajai bausmę nėra pagrindo.

5.6. Apeliaciniu skundu nuteistoji V. V. prašo taikyti BK 75 straipsnio normas ir jai paskirtos bausmės vykdymą atidėti, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakęs dėl šio BK straipsnio taikymo, pažeidė jos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, kadangi tik teismas sprendžia ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl vien tai, jog teismas nepasisakė dėl aptariamo straipsnio taikymo, nelaikytina, kad buvo pažeista apeliantės teisė į teisingą ir nešališką teismą.

5.7. Pasisakydama dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės apeliantės atžvilgiu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis šio straipsnio 1 dalies nuostata, bausmės vykdymą leidžiama atidėti asmenims nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, pagal šį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas galėtų būti taikomas nuteistajai V. V., t. y. egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau, kaip jau minėta, šio straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, dėl ko net ir esant formaliems pagrindams, pagrindinis šio straipsnio taikymo kriterijus yra teismo išvada, jog pritaikius BK 75 straipsnio normą, bus pasiekti bausmės tikslai. Bausmės vykdymo atidėjimas ir yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Baudžiamajame įstatyme nepateikta nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota. Teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Iš teismo nustatytų aplinkybių turi matytis, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą.

5.8. Nagrinėjamu atveju, įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačios V. V. asmenybe, pagrindo išvadai, jog nuteistosios resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, nėra. Kaip minėta, V. V. buvo pripažinta kalta dėl dviejų sunkių nusikaltimų (BK 260 straipsnio 1 dalis, 2 dalis) padarymo. Už juos pirmosios instancijos teismo buvo skirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog paskirta laisvės atėmimo bausmė bei jos terminas yra teisingas. Be kita ko, sprendžiant klausimą dėl priemonių bausmės tikslams pasiekti, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad V. V. anksčiau jau buvo teista už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (atitinkamai 2006 m. rugpjūčio 29 d., 2007 m. gegužės 21 d., 2010 m. gruodžio 16 d. teismo nuosprendžiais), naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus. Tokie faktai rodo V. V. neteisėtų veiksmų dėsningumą, jos požiūrį į valstybėje nustatytų teisės normų laikymąsi, jų gerbimą bei leidžia teigti, kad nuteistoji V. V. yra linkusi nusikalsti. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, bausmės vykdymo atidėjimo skyrimas nuteistajai pažeistų teisingumo principą, bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų. Apeliacinio skundo argumentai dėl V. V. sveikatos būklės, šeimyninės ir darbinės padėties, vertinant kompleksiškai visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, negali būti laikomi, kaip sudarantys pagrindą priimti kitokį procesinį sprendimą byloje. Šios aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdyto nusikaltimo pavojingumu, kurį skirdamas bausmes visiškai pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniu, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Šiuo konkrečiu atveju V. V. yra nuteista už sunkių nusikaltimų padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės vienokiu ar kitokiu būdu varžančios nuteistosios konstitucines teises bei laisves. Apeliantė savo veiksmais pati pablogino savo padėtį, tai yra jos pačios netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų taisyklių rezultatas. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju bausmė ir jos dydis kaltininkui parenkamas individualiai, atsižvelgus į visus šio klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Šiuo atveju išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. V. realią laisvės atėmimo bausmę, yra pagrįsta. Toks apeliantei taikomas poveikis yra adekvatus ir proporcingas jos padarytų veikų pavojingumui.

5.9. Atsižvelgiant į išdėstytą, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistosios V. V. apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje jos gynėjo nurodytais argumentais, pagrindo nėra. Nors nesutinkama su paskirta bausme, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai dėl bausmės skyrimo nuteistajai V. V. yra teisingi bei pagrįsti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios V. V. apeliacinį skundą atmesti.