Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-02-20 · Byla Nr. ATP-62-116/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-20
Bylos Nr.
ATP-62-116/2015
Teisminio proceso Nr.
4-18-3-00133-2014-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Vaclovas Iždonas
Administracinė byla Nr. ATP-62-116/2015Teisminio proceso Nr. 4-18-3-00133-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.1.; 79.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. B. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo, kuriuo S. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 6 dalį 1 250 Lt (362,00 EUR) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dviem) mėnesiams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. kovo 2 d., apie 9.50 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) km, vairuodamas automobilį „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelio ruože, kur leistinas greitis 90 kilometrų per valandą, važiavo 144 kilometrų per valandą greičiu (atėmus matavimo prietaiso paklaidą – 142 kilometrų per valandą greičiu), viršydamas leistiną greitį 54 kilometrais per valandą (atėmus matavimo prietaiso paklaidą – 52 kilometrais per valandą).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu S. B. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą kaip nepagrįstą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame nutarime perrašė visos byloje esančios medžiagos turinį (perrašė liudytojų duotų parodymų turinį, išdėstė kitus byloje esančius duomenis), tačiau jų neanalizavo ir jų tinkamai neįvertino. Pažymi, kad greičio matavimo prietaiso parodymais nėra abejojama ir teigia, jog byloje nėra nustatyta ir surinkta pakankamai įrodymų, kad greičio matavimo prietaisu „Berkut“ buvo užfiksuotas būtent jo automobilio greitis.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis visą laiką aiškino, jog neviršijo leistino važiavimo greičio, jo viršyti negalėjo, nes važiavo automobilių kolonoje, kolonos viduryje. Mano, kad policijos pareigūnai galėjo užfiksuoti kito automobilio greitį, o pamatę automobilį su rusiškais numeriais, nusprendė „pasipinigauti“.

Skunde pažymima, kad liudytojas Ž. B. 2014 m. balandžio 1 d. posėdžio metu paaiškino, jog 2014 m. kovo 2 d. ryte gavo budėtojo nurodymą vykti į eismo įvykio vietą, prie (duomenys neskelbtini) kaime esančios kavinės ir reguliuoti eismą, nes ten dėl įvykusio autoįvykio negali pravažiuoti masinos. Išvyko su kolega G. K. ir ten reguliavo eismą. Kai susidarydavo 15-20 automobilių kolona, iš vienos pusės transporto priemones praleisdavo jis, o iš kitos - G. K.. Buvo labai didelis transporto priemonių srautas į abi puses. Automobilio rusiškais numeriais nepastebėjo. Nepamena, kad būtų buvę tarpai, kai nebuvo transporto priemonių. Eismą reguliavo nepilną valandą. Kai išvyko iš eismo įvykio vietos galėjo būti 9.46 val. Grįžtant į (duomenys neskelbtini), pavažiavus apie 3 km, netoli kavinės „P. b.“ juos patikrinimui buvo sustabdęs patrulių būrio vadas H. P.. Liudytojas G. K. iš esmės patvirtino Ž. B. parodymus, taip pat nurodė, kad buvo susidaręs didelis transporto priemonių kamštis, automobilius praleidinėdavo, kai susidarydavo 10-15 automobilių kolona. Apelianto teigimu, tiek minėtų liudytojų parodymais, tiek kita bylos medžiaga įrodyta, kad tuo laiku, kai jis važiavo pro (duomenys neskelbtini) kaime buvusį autoįvykį, ten buvo susidariusi automobilių spūstis dėl eismo įvykio ir kelio uždarymo. Aplinkybę, kad jis tikrai tuo metu važiavo ir automobiliai buvo praleidinėjami kolonomis po 10-20 automobilių, patvirtina jo (S. B.) aiškinimas apie ten buvusią automobilių spūstį. Priešingu atveju jis niekaip nebūtų galėjęs žinoti apie autoįvykį (duomenys neskelbtini) kaime, automobilių spūstį ir, kad automobiliai turėjo važiuoti kolonoje.

S. B. atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojas Ž. B., praleidinėjęs automobilius nuo Šiaulių pusės, nurodė, kad automobilio su rusiškais numeriais nepastebėjo, ir tai patvirtina, kad sustabdytų automobilių kolonos priekyje tikrai nebuvo automobilio su rusiškais valstybiniais numeriais. Taigi, apelianto manymu, galima teigti, kad jo vairuojamas automobilis buvo kolonos viduryje ar net jos gale, nes priešingu atveju policijos pareigūnas būtų jo automobilį pastebėjęs. Kadangi apylinkės teismas apie jo automobilio judėjimą kolonoje nieko nepasisakė, teigia, kad teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įvykio aplinkybes. S. B. nurodo, kad tai, jog jis važiuodamas automobilių kolonoje greičio negalėjo viršyti, byloje nepaneigta.

Pasak apelianto, neaišku kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad „<...> S. B. pamatęs priešinga kryptimi artėjančio tarnybinio automobilio įjungtus švyturėlius, tikėtina, sulėtino greitį ir netrukus sustojo <...>“. S. B. teigimu, jis važiavo leistinu greičiu ir greičio nelėtino, sustojo tuomet, kai jį sustabdė. Teigia, kad policijos pareigūnų aiškinimai, jog užfiksavus greičio viršijimą, jie apsuko automobilį, po to įjungė švyturėlius ir pradėjo vytis pažeidėją, neatitinka faktinių bylos aplinkybių (netelpa į laiko trukmę) ir net pačių policijos pareigūnų aiškinimų, o tai patvirtina teismo sprendimo neobjektyvumą.

S. B. taip pat pažymi, kad teismas pateikė klaidingus matematinių paskaičiavimų duomenis. Teismas nurodo, kad: „ nuo <...> greičio užfiksavimo momento (9.50 val.) iki policijos ekipažo „Lanka 30“ sustabdymo praėjo apie 2 minutės laiko <...>“. Vėliau rašo, kad: „<...> H. P. ir S. V. turėjo realią galimybę per mažiau nei 4 minutes apsisukti kelyje, kuriame, kaip matyti iš jų parodymų, apsisukti jiems kiti nuo jų nutolę automobiliai netrukdė, pasivyti bei sustabdyti vairuojamą automobilį <...>“. Pastebi, kad mažesnis negu dviejų minučių laikas nustatytas greičio matuoklio „Berkut“ duomenimis, kai buvo fiksuotas greičio viršijimas, t. y. 9.50 val. Automobilio sustabdymas nustatytas iš detalios ataskaitos, kur nurodyta, kad Joniškio rajono policijos automobilis buvo sustabdytas 2014 m. kovo 2 d. 9:51:48 val. Šie duomenys yra tiksliai nustatyti ir teismas turėjo jais remtis. Mano, kad įvertinus tai, jog policijos pareigūnai minėtus veiksmus turėjo atlikti per 1 minutę ir 48 sekundes, o tiek veiksmų per tokį trumpą laiko tarpą nebuvo įmanoma atlikti, galima teigti, kad greičio matavimo prietaisu „Berkut“ yra užfiksuotas ne jo (S. B.) automobilio greitis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvykdė Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje išdėstytų nurodymų ir byloje esančių prieštaravimų nepanaikino. Joniškio rajono apylinkės teismas jokių papildomų įrodymų nenustatė, išskyrus tai, kad pakartotinai apklausė liudytojus, kurie dėl ilgo laiko tarpo nieko papildomai negalėjo pasakyti, bei prijungė prie bylos Joniškio rajono policijos komisariato patrulių ekipažo detaliąją ataskaitą, kuri leido nustatyti kai kurių aplinkybių tikslų laiką. Apelianto teigimu, šis papildomas įrodymas patvirtino būtent tai, kad prietaisu „Berkut“ buvo užfiksuotas ne jo automobilio greitis ir, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas yra nepagrįstas, priimtas nepilnai ir neobjektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Mano, kad yra pagrindas pripažinti, jog neįrodyta, kad jis, S. B., padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 6 dalyje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į S. B. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius prašo S. B. skundo netenkinti ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą. Mano, kad Joniškio rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bei įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu S. B. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui, kuris nustatytą greitį viršijo daugiau kaip 50 kilometrų per valandą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad S. B. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Kaip matyti iš liudytojo, policijos pareigūno H. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad 2014 m. kovo 2 d. buvo užfiksuotas S. B. vairuoto automobilio greitis – 144 kilometrai per valandą. Tai buvo netoli kavinės „P. b.“. Jis ir jo kolega S. V. tarnybiniu automobiliu važiavo nuo (duomenys neskelbtini), kai pamatė atlekiantį automobilį. Kiek pamena, tuo metu prieš juos niekas nevažiavo, daugiau automobilių nebuvo. Greitis buvo matuojamas iš važiuojančio automobilio. Jie apsisuko, pasivijo pažeidėją ir, įsijungę švyturėlius, sustabdė jo vairuojamą automobilį. Sustabdytas asmuo iš pradžių neginčijo pažeidimo, o vėliau, pasakius, kad pažeidimo vaizdo įrašo ir nuotraukos nėra, su pažeidimu ėmė nebesutikti. Automobilis „Audi“ važiavo pirmas, atsiskyręs nuo kitų automobilių, kiti automobiliai netrukdė jiems (policijos pareigūnams) apsisukti, reaguoti į pažeidimą. Joniškio pareigūnų ekipažą jie sustabdė, kai jau buvo sustabdytas S. B. vairuojamas automobilis. Į teisėjo klausimus liudytojas atsakė, kad tik sustabdžius pažeidėjo automobilį, vėliau pravažiavo nemažai automobilių. Atstumas nuo pažeidėjo automobilio greičio užfiksavimo iki jo sustabdymo buvo labai nedidelis – galėjo būti 100-200 metrų. Viskas įvyko labai greitai – pažeidėjas, pamatęs švyturėlius, sumažino automobilio greitį ir kelkraštyje sustojo. Atsakydamas į institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovo klausimą, liudytojas H. P. nurodė, kad iš greičio ribojimo zonos išvažiavo būtent pažeidėjo vairuojamas automobilis, kurį jie ir sustabdė, kitų automobilių tuo metu nebuvo, taip pat nebuvo kliūčių išmatuoti automobilio greičiui. Paaiškino, kad greičio matuoklis greičio parodymus ekrane išsaugo 10 minučių, vėliau duomenys išlieka matuoklio atmintyje (1 t. 23, 127 b. l., 2 t. 34-35 b. l.). Minėtus liudytojo H. P. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas, policijos pareigūnas S. V., kuris taip pat patvirtino, jog greičio fiksavimo metu pažeidėjo automobilis buvo vienintelis, tuo metu daugiau automobilių nebuvo. Tik sustabdžius pažeidėją, netrukus pravažiavo dar keli automobiliai. Užfiksavę greitį, jie labai greitai sureagavo, apsisuko, įjungė švyturėlius ir sustabdė automobilį. Apsisukti jiems niekas netrukdė (1 t. 24 b. l., 2 t. 11-12 b. l.). Akivaizdu, kad parodymus liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Iš esmės analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir H. P. bei S. V. tarnybiniuose pranešimuose (4-5, 6-7 b. l.), tai, kad 2014 m. kovo 2 d. jiems vykstant iš autoįvykio vietos netoli kavinės „P. b.“ juos patikrinimui sustabdė Šiaulių patrulių kuopos vadas, teismo posėdžių metu patvirtino liudytojai Ž. B. ir G. K.. Jie taip pat nurodė, kad išvažiuojant iš įvykio vietos ir važiuojant link (duomenys neskelbtini), automobilių spūsties nebebuvo, kolonoje važiuoti nereikėjo, tuo metu, kai jie buvo sustabdyti, Šiaulių policijos pareigūnų ekipažas buvo susistabdęs dar vieną automobilį (1 t. 34-35, 115 b. l.). Iš užfiksuotų greičio matuoklio „Berkut R“ 0606006 parodymų matyti, kad automobilio greitis pažeidimo padarymo metu buvo 144 kilometrai per valandą (atėmus matavimo prietaiso paklaidą – 142 kilometrai per valandą) (1 t. 11 b. l.), patikros sertifikatas Nr. 1506292 liudija, kad minėtas greičio matuoklis tinkamas naudoti, patikros sertifikatas galioja iki 2015 m. sausio 9 d. (1 t. 83 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl S. B. kaltės padarius ATPK 124 straipsnio 6 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad greičio matuokliu buvo užfiksuotas ne jo, t. y. S. B. vairuoto, o kito automobilio greitis. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto skundo argumentas, kad policijos pareigūnai norėjo „pasipinigauti“, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Šį S. B. skundo argumentą paneigia ir byloje esantis garso įrašas (18 b. l.). Nors, kaip teisingai skunde nurodė apeliantas, bylos duomenys patvirtina, jog kelyje buvo įvykęs eismo įvykis ir dėl to tuo metu kelyje buvo susidaręs didelis automobilių srautas, dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad liudytojai, policijos pareigūnai Ž. B. ir G. K. paaiškino, jog paskutiniai automobiliai iš įvykio vietos važiavo pavieniui, jokių kamščių nebebuvo (1 t. 115 b. l.). S. B. nurodyta aplinkybė, kad liudytojas Ž. B. automobilio rusiškais numeriais nepastebėjo, apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys nepatvirtina S. B. teiginio, jog jis važiavo kolonoje, priešingai, šį teiginį paneigia, sprendžiama, kad teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nekonstatavo minėtos aplinkybės buvimo. Apelianto skundo argumentą, kad jis, pamatęs įjungtus policijos tarnybinio automobilio švyturėlius, toliau važiavo leistinu greičiu, greičio nelėtino, sustojo tik tuomet, kai jį sustabdė, paneigia ne tik policijos pareigūno H. P. parodymai, bet ir paties S. B. parodymai, kad per veidrodėlį pamatęs, jog „policijos automobilis apsisuka ir su švyturėliais vejasi“, jis sustojo kelkraštyje (1 t. 21-23 b. l.). Be to, kaip jau minėta, liudytojas H. P. parodė, kad atstumas nuo pažeidėjo automobilio greičio užfiksavimo vietos iki jo sustabdymo buvo labai nedidelis – galėjo būti 100-200 metrų, viskas įvyko labai greitai, kiti automobiliai greitai reaguoti į pažeidimą ir apsisukti netrukdė, todėl pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad policijos pareigūnai, užfiksavę pažeidimą, turėjo realią galimybę pasivyti ir sustabdyti S. B. vairuojamą automobilį. Kadangi bylos duomenys liudija, kad nuo apelianto vairuojamo automobilio greičio užfiksavimo momento (09:50 val., 1 t. 11 b. l.) iki policijos pareigūnų automobilio sustabdymo (09:51:48 val., 1 t. 28 b. l.) praėjo apie 2 minutės laiko, nėra pagrindo teigti, kad teismo išvada, jog policijos pareigūnai H. P. ir S. V. turėjo realią galimybę per mažiau nei 4 minutes apsisukti kelyje, pasivyti ir sustabdyti automobilį, yra neteisinga. Minėta aplinkybė taip pat nepatvirtina S. B. teiginio, kad greičio matuokliu buvo užfiksuotas ne jo automobilio greitis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai nustatyti bylos aplinkybes, ėmėsi visų galimų priemonių, patikrino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir atliko joje nurodytus veiksmus, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė minėtoje apygardos teismo nutartyje išdėstytų nurodymų ir nepanaikino byloje esančių prieštaravimų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą nepakeistą ir S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Vaclovas Iždonas