- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-24
- Bylos Nr.
- eI2-11916-811/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03097-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- A. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Dainos Kukalienės ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Regionų administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 24S141052 (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr.760298446, galiojantis iki 2025 m. spalio 16 d, motyvuojant tuo, kad 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Nurodo, kad nėra faktinio pagrindo sutikti su Sprendimu, kadangi pareiškėjui atlyginimo neišmokėjo ir darbo nesuteikė būtent darbdavys, kuris nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujojo darbo bei siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą pateikė prašymą dėl darbdavio keitimo.
Cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų ištraukas ir teigia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant iškilusius klausimus, atsakovas turėjo pareigą bent minimaliai paklausti pareiškėjo, kodėl jis negauna darbo užmokesčio. Mano, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio pagrindo teigti, jog pareiškėjas kokiu nors būdu teikė melagingus duomenis ar siekė suklaidinti atsakovą. Įžvelgti pareiškėjo kaltę būtų nepagrįsta, kadangi susiklostė situacija, kai dėl darbdavio kaltės darbuotojui nebuvo mokamas žadėtas darbo užmokestis darbdaviui nurodžius nebeturint darbo. Pasak pareiškėjo, Sprendime nėra nurodyta jokių argumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingą ar klaidinančią informaciją, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė jokių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų faktinių pagrindų.
Nurodo, kad Sprendimo dalis dėl pakankamo lėšų turėjimo yra nemotyvuota, o išvada, jog pareiškėjui negaunant darbo užmokesčio, jis neturi pakankamai lėšų, yra klaidinga.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės naikinti leidimo laikinai gyventi nustatęs, jog darbdavys su pareiškėju neatsiskaito ir žinodamas apie pareiškėjo naudojimąsi teise pakeisti darbdavį.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl pateikė prašymą dėl darbdavio keitimo, tačiau atsakovo Sprendimas neproporcingai sukelia padėtį dėl kurios jis negalėtų būti Lietuvoje. Tuo tarpu Migracijos departamentas pareiškėjo visiškai neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą, todėl faktiškai susiklostė nesusipratimas, kai Migracijos departamentas minimaliai turėjo informuoti užsienietį ir suteikti jam bent minimalų terminą, siekiant įgyventi jam suteiktas teises, kaip tai numatyta Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje.
Vertina, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes užsienietis pateikė prašymą dėl darbdavio keitimo per nustatytą terminą, todėl sukeliamos pasekmės galėtų būti kraštutinė priemonė tikslui pasiekti tik po minimalios informacijos suteikimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2023 m. spalio 16 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d.
Nurodo, kad Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – SODRA) esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2023 m. lapkričio 24 d. ir jam per jo darbo laiką Bendrovėje nei karto nebuvo išmokėtas jo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur.
Taip pat nurodo, kad Migracijos departamente 2024 m. balandžio 25 d. gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2404-LLGD-1421 leisti pakeisti darbdavį dirbti, kuris 2024 m. birželio 18 d. sprendimu netenkintas, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas. Papildomai informuoja, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 19 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, todėl mano, kad ginčas neturi tikslo.
Teigia, kad nustačius, jog pareiškėjui nuo įdarbinimo Bendrovėje 2023 m. lapkričio 24 d. iki Migracijos departamentas atlikto Sodros duomenų patikrinimo nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas vertintinas kaip duomenų neatitinkančių tikrovės teikimas.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas ilgą laiką (nuo 2023 m. lapkričio mėn.), matydamas, kad jam nėra mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis į Migracijos departamentą nesikreipė.
Teigia, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Vadovaujasi LVAT praktika ir nurodo, kad jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma, be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Teigia, jog, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs.
Pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio
Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjo skunde nurodoma LVAT praktika (eA-2394-552/2020) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl užsieniečiui panaikinto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, t. y. aukštos kvalifikacijos, pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas, buvo išduotas kitais pagrindais.
Nesutinka, kad Migracijos departamentas privalėjo informuoti pareiškėją apie priimamą jam nepalankų sprendimą. Šiuo atveju leidimo panaikinimo pagrindas buvo ne Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalis, o Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas, nustatantis, kad leidimas gyventi panaikinamas jeigu su užsieniečių buvo nutraukta darbo sutartis arba ji nebuvo sudaryta, be to pareiškėjas buvo įdarbintas ne laikinojo įdarbinimo įmonėje. Todėl Migracijos departamentas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie jam priimama nepalankų sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė), Migracijos departamentui 2023 m. birželio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Bendrovės Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230605-101463 kvietėja nurodyta Bendrovė, kviečiamu asmeniu – pareiškėjas, kuris ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), prašoma leidimą išduoti 2 metams, Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį neterminuotai, numatoma įdarbinimo data – 2023 m. rugpjūčio 28 d., darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti 1 386 Eur kas mėnesį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2023 m. spalio 16 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. spalio 16 d.
Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti 2023 m. lapkričio 24 d., atleistas iš Bendrovės 2024 m. birželio 10 d.
Bendrovė pareiškėjui išmokėjo darbo užmokestį: už 2023 m. lapkričio mėn. – 0,00 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 876,42 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 73,04 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 961,57 Eur.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 1386 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis per darbo Bendrovėje laikotarpį nei karto nebuvo išmokėtas. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. kovo mėn. nebuvo išmokėtas joks darbo užmokestis, kas reiškia, kad asmuo faktiškai Bendrovėje nedirbo. 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. asmeniui buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (73,04 ir 876,42 Eur). Sprendime pažymėtina, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Sprendime taip pat nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėjo, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui darbo užmokestis arba nebuvo mokamas joks, arba mokamas mažesnis nei MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje,
Migracijos departamentas taip pat nenustatė, asmens turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, LVAT yra pripažinęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas priėmė Sprendimą, nes iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatė, kad pareiškėjui Bendrovė per darbo Bendrovėje laikotarpį nei karto neišmokėjo sulygto darbo užmokesčio, t. y. asmeniui nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. kovo mėn. nebuvo išmokėtas joks darbo užmokestis, kas reiškia, kad asmuo faktiškai Bendrovėje nedirbo. 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. pareiškėjui atitinkamai buvo išmokėtas 876,42 ir 73,04 Eur darbo užmokestis, t. y. mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA.
Pareiškėjas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad jam Bendrovė nemokėjo sulygto ir tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio 1386 Eur darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjas, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tokia praktika yra suformuota ir LVAT (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4438-822/2017).
Pareiškėjo argumentai, kad negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir dar daugiau, nepaneigia jo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų bei informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes – kad Bendrovė nesuteikia jam darbo ir nemoka sulygto darbo užmokesčio, nors šią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, nes ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. patvirtino žinantis, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.
Atsižvelgdama į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Teismas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.
Nors pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo Sprendimo, tačiau nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų, dėl pateikiamų duomenų tikrumo ir pragyvenimui reikalingų pajamų dydžio , kurios, kaip minėta, pareiškėjas neginčija, buvo pakankama atsakovui Sprendimu panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje eA-4616-1062/2018). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo ir proporcingumo principus.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjui nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.