Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2017-04-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1-28-1035/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-04-03
Bylos Nr.
1-28-1035/2017
Teisminio proceso Nr.
1-10-9-00523-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valerij Lauš
Kaltinamasis
E. K.
Nukentėjusysis
R. A. J. V. V.
Advokatai
Stasys Karvelis, Rūta Danutė Paltarokaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-28-1035/2017Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00523-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 3 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valerij Lauš,sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,kaltinamajam E. K., jo gynėjai advokatei Rūtai Danutei Paltarokaitei,nukentėjusiajai R. A. J. V. V., jos atstovui advokatui Stasiui Karveliui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje E. K., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, be nuolatinės gyvenamosios vietos, vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, teistas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį 16 MGL dydžio bauda, Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi bauda pakeista areštu, 2015 m. spalio 6 d. paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atlikęs bausmę,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. 2012 m. rugsėjo 18 d. 11.18 val. Vilniuje, Pylimo g. 3, „Islandijos“ visuomeninio transporto stotelėje tyčia ranka pastūmė praeivę R. A. J. V. V. į krūtinės sritį, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant šaligatvio, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimą ir odos nubrozdinimą dešinės alkūnės srityje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Šiais savo veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis E. K. apklausiamas teisme kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino iš dalies, t. y. pripažino, kad pastūmė nukentėjusiąją, tačiau padarė tai netyčia. Paaiškino, kad šis įvykis galėjo būti 2012 m. rugsėjo 18 d., apie 12.00 val., stotelėje prie poliklinikos, Pylimo g. Jis skubėjo į troleibusą ir atsitiktinai susidūrė su nukentėjusiąją. Jis ėjo iš vienos pusės, o ji – iš kitos. Nukentėjusioji 1–1,5 metro „nuskrido“. Kadangi jis buvo po skrandžio operacijos, skaudėjo pjūvį, laikė prieš save ranką, saugodamas žaizdą. Nukentėjusiąją kliudė dilbiu, ne alkūne. Buvo nemažai žmonių, tačiau nemano, kad nukentėjusioji buvo jam kliūtis. Matė nukentėjusiąją prieš kelis metrus, o kaip viskas įvyko, negali paaiškinti. Įlipo troleibusą, atsisuko ir pamatė gulinčią moterį. Tuo metu nesuprato, kad ją kliudė. Negali pasakyti, ar juto kontaktą. Jei ir buvo kontaktas, tai tik dėl to, kad pats save saugojo. Tai buvo nespecialiai. Suprato, kas atsitiko, kai vienas vaikinas pradėjo šaukti, ar jis nemato, ką padarė, reikalavo išlipti iš troleibuso. Pripažįsta Ligonių kasų civilinį ieškinį, o nukentėjusiosios – ne, nes gyvenime neturėjo tiek pinigų. Negali atsakyti į klausimą, kodėl nukentėjusioji nukrito taip toli. Vaikinai jį laikė už parankių, nes buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, nors jis neplanavo bėgti. Nežino, kodėl liudytojai sako, kad jis tyčia pastūmė nukentėjusiąją. Jam skrandis galėjo būti operuojamas rugsėjo 14 d. Staigių judesių jis negalėjo daryti, nes skaudėjo. Įlipo į troleibusą, kuris važiavo į stotį, įlipo pro galines duris (4 t., b. l. 187–188).

Nukentėjusioji R. A. J. V. V. apklausiama teisme parodė, kad eidama gatve išgirdo, kad važiuoja troleibusas. Jai lipti į troleibusą nereikėjo, tiesiog ėjo gatve šalia Centro poliklinikos. Staiga pajuto, kad kažkas darytų sau kelią rankomis. Tuo momentu, kadangi smūgis buvo labai stiprus, pagalvojo už ką. Buvo nublokšta ir daugiau nieko nepamena. Paties žmogaus nematė, bet jautė smarkų smūgį į krūtinės sritį. Jai pataikė ištiesta ranka. Suprato, kad jai kažkas trenkė. Žinojo, kad jai negalima griūti, nes buvo protezuotas kairys sąnarys, be to, po automobilio avarijos Kanadoje buvo operuota akies tinklainė. Kai pajuto smūgį, jai kilo pirma mintis už ką ir kad to negali būti. Ją nubloškė minimaliai 2,5 metro, ji nukrito prie tvorelės. Ėjo šaligatviu ir buvo toje vietoje, kur stotelė. Negali pasakyti, kur eidama buvo arčiau, t. y. tvorelės ar gatvės. Troleibusas jai atvažiavo iš nugaros. Ji, turėdama atsargumo jausmą, atvažiavus troleibusui, šiek tiek sustojo ir pajuto smūgį. Jai atrodo, kad buvo stabtelėjusi prie troleibuso galinių durų, nes jai suveikė apsaugos instinktas. Pasitraukti nebuvo kada, iš karto tai ir atsitiko, viskas labai greitai įvyko. Kai atsigavo, pamatė, kad kažkokie vyrai už parankių laiko tą vyrą. To vyro, kuris jai trenkė, negali apibūdinti, nes prisimena tik rankas. Mano, kas smūgis buvo suduotas tyčia, nes buvo rankų judesys, jį puikiai prisimena. Žmogus skėstelėjo rankomis ir smūgis buvo stiprus. Prieš įvykį buvo po operacijos, po reabilitacijos, todėl reikėjo save labai saugoti. Tuo metu neįgaliojo pažymėjimo dar neturėjo (4 t., b. l. 189–190).

Nukentėjusioji R. A. J. V. V. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d., apie 12.00 val., ėjo Vilniuje, Pylimo g., ties „Islandijos“ stotele pamatė atvažiuojantį troleibusą ir pajuto, kad pro ją bėga daug žmonių, ji greitai eiti negali dėl sveikatos būklės, todėl tuo metu sustojo. Tuo momentu kažkoks vyras skėstelėjo rankomis ir dešine ranka trenkė jai į krūtinės sritį, nuo smūgio ji buvo nublokšta. Ji gulėjo netoli atraminės sienelės. Tuo metu pamatė kažkokį žmogų, kurį už parankių laikė kiti asmenys (1 t., b. l. 20).

Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad R. A. J. V. V. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus įvykio vietoje, t. y. parodė vietą, kur ji sustojo, kai nepažįstamas vyras dešine ranka trenkė jai į krūtinės sritį, taip pat vietą, kur buvo nublokšta po smūgio (1 t., b. l. 24–27).

Liudytoja E. L. apklausiama teisme parodė, kad 2013 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, galėjo būti rugsėjo 18 d., pietų metu, važiavo troleibusu į Senamiestį. Išlipo Centro poliklinikos stotelėje, kairėje pusėje pamatė šurmulį ir ponią, gulinčią ant žemės. Ponia gulėjo ant nugaros, ji padėjo jai atsistoti. Ponia jai pasakė, kad ją pastūmė lipant į troleibusą. Troleibuse sėdėjo kaltinamasis, kurį du žmonės išprašė iš troleibuso. Ponia labai sunkiai ėjo, todėl ji palydėjo ją į stotelę atsisėsti. Du vyrai laikė kaltinamąjį, iškvietė policiją, o ji iškvietė greitąją pagalbą. Ji išlipo pro galines duris, ėjo arčiau stotelės būdelės, stotelė jai buvo iš kairės pusės, tai buvo apie du metus nuo galinių troleibuso durų, kur ji pamatė gulinčią nukentėjusiąją. Tiksliai negali atkartoti nukentėjusiosios žodžių, tačiau ji pasakė, kad ją pastūmė. Kaltinamasis sėdėjo troleibuse į žiūrėjo į jas. Nukentėjusioji nurodė būtent kaltinamąjį. Buvo dar du vyrai, tačiau ji nežino, ar jie matė įvykį, bet jie kažką kalbėjo. Ji pastūmimo fakto nematė ir neklausė, ar kas matė. Nematė nukentėjusiosios iki to momento, kai pamatė ją gulinčią ant žemės. Negirdėjo, ką kalbėjo kaltinamasis. Nukentėjusioji skundėsi skausmu, todėl ji iškvietė greitąją pagalbą. Neprisimena, kiek žmonių norėjo įlipti į troleibusą. Troleibusas buvo puspilnis, o stotelėje nelabai daug žmonių buvo, gal kokie penki (3 t., b. l. 154–156).

Liudytoja E. L. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį išlipo iš troleibuso „Centro poliklinika“ stotelėje ir eidama link centro pajuto už nugaros sąmyšį. Atsisukusi pamatė ant šaligatvio gulinčią pagyvenusią moterį, kuri gulėjo maždaug vidury šaligatvio, t. y. tarp važiuojamos kelio dalies ir tvoros. Minėta moteris pasakė, kad ją, pastūmęs ranka, nubloškė vyras (1 t., b. l. 99–100).

Liudytojas J. T. apklausiamas teisme parodė, kad prieš kelis metus padėjo močiutei atsikelti, kuri nukrito jo akivaizdoje, kai ją nustūmė kaltinamasis. Su V. iškvietė pareigūnus ir išvedė kaltinamąjį iš troleibuso, kuriuo šis ketino išvažiuoti. Šis įvykis buvo prie Centro poliklinikos. Jis stovėjo nugara, o šonu buvo troleibusas, išgirdo kritimą, atsigręžė ir pamatė už poros metrų gulinčią močiutę. Puolė prie jos ir ši pasakė, kad ją pastūmė. Padėjo močiutei atsikelti, pribėgo dar mergina ir vaikinas. Troleibuso keleiviai nurodė, kas ją pastūmė. Paprašė, kad troleibusas neišvažiuotų, padėjo nuvesti močiutę į stotelę ir paliko merginos priežiūrai, o tada su V. išvedė kaltinamąjį perduoti šį pareigūnams. Močiutę pirmą kartą pamatę jau gulinčią ant žemės, kai atsisuko. Močiutė jam buvo ne visai už nugaros. Buvo toks jausmas lyg ją sviedė toli nuo troleibuso, apie du metrus nuo laiptelių. Pati krisdama ji negalėtų taip toli nukristi. Jis pats nuo močiutės buvo ne daugiau kaip per vieną metrą. Kaltinamąjį pirmą kartą pamatė stovintį troleibuse, žmonės parodė į jį. Žmonės pasakė, kad šis žmogus pastūmė močiutę nuo kelio, t. y. kad šis bėgo į troleibusą ir nustūmė močiutę. Tai įvyko troleibusui bestovint. Buvo galinės troleibuso durys. Jis stovėjo prie tvorelės. Troleibusas buvo apytuštis, stotelė irgi nebuvo labai pilna. Kaltinamasis sakė, kad skubėjo ir atsiprašė, kažką mykė, kad skuba. Kaltinamajam buvo pasakyta išlipti ir padėti močiutei. Močiutė sakė, kad labai skaudą dubenį, negali paeiti, ji buvo šoke, matėsi, kad jai skaudėjo, sunku buvo paeiti. Močiutė minėjo, kad ją nustūmė, ji norėjo lipti į troleibusą. Kaltinamasis nenorėjo lipti iš troleibuso. Turėjo būti stiprus smūgis ir nemažas kritimo kampas, nes atstumas nuo troleibuso buvo apie du metrus. Jam buvo keista, kad galima nustumti žmogų taip toli. Močiutė nuo troleibusų durų buvo apie du metrus. Jis pats stovėjo šonu į troleibusą. Nematė kaip močiutė lipo į troleibusą, atsisuko nuo garso. Kaltinamasis bandė iš pradžių pasipriešinti, jam nebuvo niekas subintuota. Stovėdamas matė tik skubantį siluetą, o močiutę pamatė tik atsigręžęs. Žmonės troleibuse vartojo žodį „nubloškė“. Pats pastūmimo fakto nematė.

Liudytojas J. T. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. rudenį, tuo metu, kai stotelėje „Centro poliklinika“ laukė troleibuso važiuoti į stotį, pajuto, kad už jo nugaros kažkas įvyko. Atsisukęs pamatė, kad šalia jo ant šono guli pagyvenusi moteris, priešais ją stovėjo troleibusas su atidarytomis durimis. Suprato (pagal garsą), kad moteris stipriai nukrito. Troleibuso keleiviai sakė, kad moterį išstūmė vyriškis, kuris pats stovėjo įlipęs. Vyriškis nieko nesakė. Jis (J. T.) padėjo moteriai atsikelti ir palydėjo iki suoliuko. Jam nepažįstamas vyras vardu V. laikė minėtą vyriškį, kol atvyko policijos pareigūnai. Girdėjo, kad minėtas vyras atvykusiems pareigūnams aiškino, kad jis tik prisilietė prie moteris, ji pati nukrito, o V. jam atsakė, kad matė kaip jis stipriai pastūmė moterį (1 t., b. l. 93–94).

Liudytojas A. N. apklausiamas teisme parodė, kad įvykio neprisimena (4 t., b. l. 16–17). Pagarsinus liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino. A. N. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d., apie 11.20 val., patruliuojant kartu su vyriausiuoju patruliu S. D. gavo pranešimą, kad Vilniuje, Pylimo g. 1, „Centro poliklinika“ stotelėje yra sužalota moteris, kurią jaunuolis išstūmė iš troleibuso. Atvykus minėtu adresu, į patrulius kreipėsi J. T. ir V. P., nurodė E. K. ir paaiškino, kad pastarasis griebė nukentėjusiąją už rankos ir ištraukė ją iš troleibuso. Nukentėjusioji tuo metu sėdėjo ant suoliuko. Ji tik kartojo, kad labai skauda (1 t. b. l. 103–104).

Liudytojas S. D. apklausiamas teisme parodė, kad įvykio neprisimena (4 t., b. l. 45–46). Pagarsinus liudytojo tarnybinį pranešimą, jis jį patvirtino, papildomai parodė, kad kažkiek įvykį pamena, tačiau smulkmenų ne. S. D. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 18 d., apie 11.20 val., patruliavimo metu jis ir A. N. gavo pranešimą, jog Pylimo g. 1 „Centro poliklinika“ stotelėje yra sužeista moteris, kurią jaunuolis išstūmė iš troleibuso. Atvykus patruliams, į juos kreipėsi J. T. ir V. P., kurie nurodė, kad E. K., lipdamas į troleibusą, griebė moterį už rankos ir ištraukė iš troleibuso, moteris nukrito ant žemės ir susimušė ranką bei koją (1 t., b. l. 17).

Žemesnės instancijos teismas

Teismui išnaudojus visas įmanomas procesines galimybes pakviesti ir apklausti teisiamajame posėdyje liudytoją V. P., kuris, bylos duomenimis, gyvena Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo balsu perskaityti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytojas V. P. ikiteisminio tyrimo metu (2014 m. kovo 6 d.) parodė, kad datos ir laiko neprisimena. Tuo metu, kai stovėjo visuomeninio transporto stotelėje prie poliklinikos Vilniuje, Pylimo g., pamatė, kad privažiavo ir sustojo troleibusas. Prie troleibuso eidama jam nepažįstama senyvo amžiaus moteris (neprisimena, kuria kryptimi) petimi užkabino jam nepažįstamo vyro petį, kuris stovėjo sustojime. Po ko minėtas vyras kumščiu sudavė šiai moteriai į veidą. Moteris nukrito toje pačioje vietoje. Jis su kitu nepažįstamu vyru sulaikė vyrą, sudavusį smūgį moteriai, kuris tuo metu jau buvo įlipęs į troleibusą, iškvietė policiją ir perdavė tą vyrą pareigūnams. Atsimena, kad ant nukentėjusiosios veido matėsi kraujas (2 t., b. l. 61–62). Liudytojo 2014 m. kovo 6 d. pareiškime nurodyta, kad jis neturi galimybės dalyvauti akistatoje su įtariamuoju, kadangi išvyksta dirbti į Angliją, teismo metu prašo vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 63, 64).

Iš Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 3 PK OVP pateiktų duomenų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. 11.18 val. Bendrajame pagalbos centre įregistruotas įvykis, jog „Centro poliklinika“ stotelėje sužalota moteris, pranešėjos teigimu, ji buvo išstumta iš troleibuso, įtariamasis asmuo sulaikytas (1 t., b. l. 16).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto E. J. 2012 m. rugsėjo 18 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. 14.05 val. VRGPU ligoninės slaugytoja B. telefonu pranešė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. 12.00 val. į ligoninę GMP brigada pristatė R. A., kuri med. personalui paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 18 d., apie 11.00 val., ją pastūmė vyras lipdamas į troleibusą (1 t., b. l. 18).

Specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) nustatyta, kad R. A. J. V. V. nustatytas dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimas, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, paveikus kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2012 m. rugsėjo 18 d. R. A. J. V. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl šlaunikalnio kaklo lūžimo sveikata sutrinka ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; vertinant sužalojimus atskirai, dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o dešinės alkūnės odos nubrozdinimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; nukentėjusioji galėjo susižaloti krisdama ir atsitrenkdama į kietą paviršių; kliniškai nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajai krentant ir atsitrenkiant į kietą paviršių (1 t., b. l. 34–35).

Specialisto išvadoje Nr. G3875/13(01) nustatyta, kad šiuo atveju gydymosi trukmė neturi įtakos sveikatos sutrikdymo masto nustatymui; tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra jokių objektyvių medicininių duomenų, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie sveikatos sutrikdymo masto pasikeitimą; sveikatos sutrikdymo mastas gali keistis objektyviai nustačius dešinio klubo sąnario judesių apribojimo, susijusio su dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimu, amplitudę laipsniais (1 t., b. l. 43).

Gavus nukentėjusiosios ir jos atstovo prašymą, nepaisant to, kad byloje buvo atliktas nukentėjusiosios medicininių dokumentų tyrimas ir pateiktos dvi specialisto išvados, įvertinus specialisto paaiškinimus, taip pat tai, kad nukentėjusioji įvardijo tam tikrus po nagrinėjamo įvykio kilusius savo sveikatos sutrikimus, kurių sąsajų su nagrinėjamu įvykiu, o tuo pačiu ir įtakos sveikatos sutrikdymo masto nustatymui įvertinimui yra reikalingos specialiosios žinios, teismas sprendė, kad būtina atlikti papildomą specialų tyrimą, todėl 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi paskyrė komisijinę – kompleksinę teismo medicinos ir ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (4 t., b. l. 50–53). Ekspertams buvo užduoti šie klausimai:

1. Ar pateiktuose R. A. J. V. V. medicininiuose dokumentuose ir/ar atlikus R. A. J. V. V. kūno tyrimą yra medicininių duomenų apie R. A. J. V. V. dešinio klubo sąnario judesių apribojimo, susijusio su dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimu, amplitudę laipsniais, įtakojančią nukentėjusios sveikatos sutrikdymo masto nustatymą?

2. Ar pateiktuose R. A. J. V. V. medicininiuose dokumentuose ir/ar atlikus R. A. J. V. V. kūno tyrimą yra medicininių duomenų apie R. A. J. V. V. kitus sveikatos sutrikimus, kurių atsiradimas yra tiesiogiai sietinas su 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmais nukentėjusios atžvilgiu ar specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) kliniškai nustatytais dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimu, odos nubrozdinimu dešinės alkūnės srityje?

3. Ar po nagrinėjamo 2012 m. rugsėjo 18 d. įvykio, kurio metu pagal specialisto išvadą Nr. G 2363/13(01) R. A. J. V. V. buvo kliniškai nustatytas dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimas, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, sutriko nukentėjusios R. A. J. V. V. psichikos sveikata? Jei taip, ar esamas sutrikimas tiesiogiai sietinas su 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmais nukentėjusios atžvilgiu, arba jai padarytais specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) nustatytais kūno sužalojimais (dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimas, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje), arba dėl jų kilusiais kitais sveikatos sutrikdymais, jei tokie yra nustatyti?

4. Koks yra R. A. J. V. V. sveikatos sutrikdymo mastas įvertinus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus?

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015 m. lapkričio 18 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 15(132)/2016 (01) nustatyta, kad: 1) atlikus R. A. J. V. V. kūno tyrimą, nustatyti žymiai apriboti dešinio klubo sąnario judesiai, dėl kurių R. A. J. V. V. neteko 25 procentų bendrojo darbingumo, kas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu; 2) pateiktuose R. A. J. V. V. medicininiuose dokumentuose ir atlikus R. A. J. V. V. kūno tyrimą, kitų sveikatos sutrikimų, išskyrus ribotus dešinio klubo sąnario judesius, tiesiogiai sietinų su 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmais nukentėjusiosios atžvilgiu ar specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) kliniškai nustatytais dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimu bei odos nubrozdinimu dešinės alkūnės srityje, nėra; 3) vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija; 4) atsakyta 1 punkte (4 t., b. l. 106–112).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. birželio 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-114/2016 nustatyta, kad: pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nepakanka duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. patirtų kūno sužalojimų R. A. J. V. V. buvo sutrikdyta psichikos sveikata; pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie R. A. J. V. V. konstatuotų psichikos sutrikimų išsivystymo pradžią, trukmę ir dinamiką, kurie leistų įvertinti galimai padaryto tiriamosios sveikatos sutrikdymo mastą (4 t., b. l. 128–133).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Teismas, įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų duotus parodymus, taip pat kitus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tarp jų specialisto išvadas ir teismo ekspertizės aktų išvadas, konstatuoja, kad kaltinamojo kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta. Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analizė.

Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. pripažino, kad skubėdamas į troleibusą visuomeninio transporto stotelėje susidūrė su nukentėjusiąja, kuri nuo kontakto pargriuvo, tačiau padarė tai netyčia. Kaltinamasis teigia neprisimenantis, nukentėjusioji kontakto metu ėjo ar stovėjo, tačiau tikrai ją matė. Nukentėjusioji parodė, kad eidama pro visuomeninio transporto stotelę išgirdo, jog atvažiuoja troleibusas, pamatė bėgančius žmones ir sustojo, nes dėl sveikatos problemų ir šiaip negali greitai judėti, tuo metu kažkas darė sau kelią rankomis ir pajuto stiprų smūgį į krūtinės sritį. Iš nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad kaltinamasis bėgdamas (nes skubėjo į troleibusą) susidūrė su stovinčia nukentėjusiąja ir tokiu būdu ją pastūmė. Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra tai, ar kaltinamasis (ne)tyčia pastūmė nukentėjusiąją.

Dėl liudytojo V. P., tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymų pažymėtina, kad šie parodymai yra labai svarbūs, tačiau teismas neturėjo galimybės apklausti šį liudytoją teisme, todėl buvo balsu perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. V. P. parodė, kad prie troleibuso eidama jam nepažįstama senyvo amžiaus moteris petimi užkabino jam nepažįstamo vyro petį, kuris kumščiu sudavė šiai moteriai į veidą. Vadovautis būtent šiais V. P. parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad šis liudytojas buvo apklaustas ne iš karto po įvykio (2012 m. rugsėjo 18 d.), o po pusantrų metų (2014 m. kovo 6 d.), todėl galėjo neatsiminti tikslių įvykio aplinkybių. Tai, kad V. P. apklausoje galėjo nurodyti nevisai tikslias įvykio aplinkybes, patvirtina ir tas faktas, jog jis apklausiamas paminėjo, kad ant nukentėjusiosios veido matėsi kraujas, nors ši aplinkybė nėra patvirtina kitų liudytojų, bendravusių su nukentėjusiąja iš karto po įvykio, parodymais ir jokiais kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, tarp jų ir specialisto išvadomis. Kita vertus, liudytojo V. P. parodymai yra reikšmingi nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad jie sudaro pagrindą abejoti kaltinamojo versija, jog šis atsitiktinai atsitrenkė į nukentėjusiąją.

Tiesiogiai kaltinamojo ir nukentėjusios kontaktą mačiusių liudytojų, išskyrus V. P., byloje nenustatyta. Teisme apklausti liudytojai E. L. ir J. T., kurie kontakto metu buvo įvykio vietoje, pamatė jau ant šaligatvio gulinčią nukentėjusiąją. Jų parodymai apie kontaktą grindžiami nukentėjusiosios, kuriai jie padėjo atsikelti, paaiškinimais, kad ją pastūmė, taip pat troleibuso keleivių paaiškinimais, kas būtent ją pastūmė, t. y. kaltinamasis, be to, V. P. paaiškinimais. Kaip minėta, liudytoja E. L. parodė, kad pamatė šurmulį ir nukentėjusiąją, gulinčią ant žemės, kuri pasakė, jog ją, pastūmęs ranka, nubloškė vyras. Liudytojas J. T. parodė, kad išgirdo kritimą, atsisuko ir pamatė gulinčią nukentėjusiąją, kuri pasakė, jog ją pastūmė, o troleibuso keleiviai nurodė, kas ją pastūmė ir kaip, t. y. kad kaltinamasis bėgo į troleibusą ir nubloškė močiutę, be to, kaltinamasis aiškino atvykusiems policijos pareigūnams, kad tik prisilietė prie moters, o ji pati nukrito, tačiau V. P. šiam atsakė, kad matė kaip jis stipriai pastūmė moterį.

Kitų teisme apklaustų liudytojų A. N. ir S. D. (policijos pareigūnų), atvykusių į įvykio vietą, parodymai, kad kaltinamasis griebė nukentėjusiąją už rankos ir ištraukė ją iš troleibuso, grindžiami J. T. ir V. P. paaiškinimais.

Kaip matyti, minėtų liudytojų parodymai nėra visiškai identiški, tačiau tai yra natūralu, nes beveik visi liudytojai kaltinamojo ir nukentėjusiosios kontakto tiesiogiai nematė, todėl parodė tai, ką išgirdo iš kitų asmenų. Tačiau teismui ši aplinkybė netrukdo, įvertinus minėtus liudytojų parodymus kaip visumą, padaryti atitinkamas išvadas. Teismo vertinimu, kaltinamasis skubėdamas į troleibusą tyčia pastūmė nukentėjusiąją. Šią išvadą, visų pirmą, pagrindžia pačios nukentėjusiosios nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai, kad ji, pamačiusi, jog atvažiuoja troleibusas, į kurią skuba žmonės, sustojo ir tuo momentu kažkas darydamas sau kelia rankomis sudavė jai stiprų smūgį į krūtinės sritį. Antra, tai, kad ją pastūmė (pažymėtina, kad pastūmimas ir atsitrenkimas yra netapačios sąvokos), nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė jai į pagalbą atskubėjusiems liudytojams E. L. ir J. T.. Trečia, iš liudytojo J. T. parodymų matyti, kad troleibuso keleiviai nurodė kaltinamąjį kaip asmenį, kuris nuo kelio būtent nubloškė nukentėjusiąją. Ketvirta, paties kaltinamojo teigimu, po kontakto su nukentėjusiąja, ši „nuskrido“ apie 1–1,5 metro, nukentėjusioji parodė, kad ją nubloškė apie 2,5 metro. Liudytoja E. L. parodė, kad nukentėjusioji nuo galinių troleibuso durų gulėjo 2 metrų atstumu. Liudytojas J. T. parodė, kad buvo toks jausmas, jog nukentėjusiąją sviedė toli nuo troleibuso, apie 2 metrus nuo troleibuso laiptelių. Be to, J. T. parodė, kad kaltinamajam policijos pareigūnams aiškinant, jog jis tik prisilietė prie moters, o ji pati nukrito, girdėjo, kad V. P. kaltinamajam atsakė, jog matė kaip jis stipriai pastūmė moterį. Taigi šios aplinkybės paneigia kaltinamojo versiją, kad jis bėgdamas tik netyčia atsitrenkė į nukentėjusiąją.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į kaltinamojo elgesį iš karto po įvykio. Protingas ir atidus bei sąžiningas žmogus po netyčinio atsitrenkimo į kitą žmogų būtų siekęs aiškintis, kas atsitiko, ir rūpinęsis pagalbos suteikimu. Tačiau kaltinamasis elgėsi priešingai. Iš liudytojų parodymų matyti, kad kaltinamasis, nukentėjusiajai pargriuvus po kontakto, įlipo į troleibusą ir ketino nuvažiuoti, tik liudytojų dėka troleibusui nebuvo leista važiuoti ir kaltinamasis buvo iš jo išvestas. Nors kaltinamasis teigia, kad neketino pasišalinti, byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kaltinamasis iki policijos atvykimo buvo laikomas už parankių dviejų liudytojų, rodo priešingai. Be to, šios aplinkybės patvirtina ir paties kontakto su nukentėjusiąją rimtumą, kaip patį kontaktą suprato šalia buvę žmonės. Kaltinamojo iškelta dar viena versija, kuria jis ketino sušvelninti savo teisinę padėtį byloje, t. y. kad jis buvo po skrandžio operacijos, todėl laikė prieš save ranką, saugodamas žaizdą, nepasitvirtino. Minėta, kad liudytojai J. T. ir V. P. po įvykio išvedė kaltinamąjį iš troleibuso ir laikė už parankių, tačiau jie nenurodė, kad kaltinamasis būtų skundęsis skausmais ir pan. J. T. teisme patvirtino, kad kaltinamajam niekas nebuvo subintuota.

Kaltinamojo kaltę ranka tyčia pastūmus nukentėjusiąją ir tokiu būdu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, be nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų patvirtina ir kiti minėti baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai įrodymai: nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, duomenys apie Bendrajame pagalbos centre įregistruotą įvykį; 2012 m. rugsėjo 18 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad pristatyta į ligoninę nukentėjusioji med. personalui paaiškino, kad ją pastūmė vyras lipdamas į troleibusą; specialisto išvada Nr. G 2363/13(01); ekspertizės aktas Nr. PEKG 15(132)2016 (01).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, konstatuoja, kad jų visiškai pakanka išvadai, kad kaltinamasis visuomeninio transporto stotelėje tyčia ranka (teismas šalina iš kaltinimo nurodytą aplinkybę, kad kaltinamasis pastūmė nukentėjusiąją būtent dešine ranka, nes niekas iš teisme apklaustų asmenų negalėjo tiksliai nurodyti, kuria ranka kaltinamasis pastūmė nukentėjusiąją) pastūmė nukentėjusiąją į krūtinės sritį, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant šaligatvio, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimą ir odos nubrozdinimą dešinės alkūnės srityje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Ši kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nustačius, kad kaltinamasis tyčia pastūmė nukentėjusiąją, nėra teisinio pagrindo kaltinamojo veikos kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo), kaip nurodo kaltinamojo gynėja.

Teismas nenustatė teisinio pagrindo kaltinamojo veikos kvalifikuoti ir pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas), kaip to prašė nukentėjusioji. Minėta, kad specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) nurodyta, jog nukentėjusiajai nustatytas dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimas, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, paveikus kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2012 m. rugsėjo 18 d.; nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl šlaunikalnio kaklo lūžimo sveikata sutrinka ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; vertinant sužalojimus atskirai, dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o dešinės alkūnės odos nubrozdinimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Iš 2013 m. lapkričio 20 d. užduoties atlikti papildomą objektų tyrimą matyti, kad, gavus nukentėjusiosios skundą, ikiteisminio tyrimo metu nutarta atlikti papildomą tyrimą iš medicininių dokumentų, pavedant nustatyti, ar nukentėjusiosios tolesnis gydymas turėjo įtakos nustatytam sveikatos sutrikdymo mastui (1 t., b. l. 42). Atlikus papildomą tyrimą, buvo pateikta specialisto išvada Nr. G3875/13(01), kurioje nustatyta, kad šiuo atveju gydymosi trukmė neturi įtakos sveikatos sutrikdymo masto nustatymui; tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra jokių objektyvių medicininių duomenų, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie sveikatos sutrikdymo masto pasikeitimą; sveikatos sutrikdymo mastas gali keistis objektyviai nustačius dešinio klubo sąnario judesių apribojimo, susijusio su dešinio šlaunikalnio kaklo lūžimu, amplitudę laipsniais.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekiant išsklaidyti bet kokias abejones dėl nukentėjusiajai įvykio metu padaryto sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės) masto nustatymo, buvo paskirta komisijinė – kompleksinė teismo medicinos ir ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismui pateiktame ekspertizės akte Nr. PEKG 15(132)/2016 (01) nustatyta, kad: atlikus nukentėjusiosios kūno tyrimą, nustatyti žymiai apriboti dešinio klubo sąnario judesiai, dėl kurių nukentėjusioji neteko 25 procentų bendrojo darbingumo, kas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu; 2) pateiktuose nukentėjusiosios medicininiuose dokumentuose ir atlikus nukentėjusiosios kūno tyrimą, kitų sveikatos sutrikimų, išskyrus ribotus dešinio klubo sąnario judesius, tiesiogiai sietinų su 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmais nukentėjusiosios atžvilgiu ar specialisto išvadoje Nr. G 2363/13(01) kliniškai nustatytais dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimu bei odos nubrozdinimu dešinės alkūnės srityje, nėra. Taigi teismo ekspertizės akto išvados patvirtina, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastas ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas teisingai, t. y. jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teismui pateiktame teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-114/2016 nustatyta, kad: pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nepakanka duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichikos sveikata; pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie nukentėjusiajai konstatuotų psichikos sutrikimų išsivystymo pradžią, trukmę ir dinamiką, kurie leistų įvertinti galimai padaryto tiriamosios sveikatos sutrikdymo mastą. Nukentėjusiosios atstovas baigiamojoje kalboje atkreipė dėmesį į tai, kad šiame akte nepasisakyta, jog nukentėjusiajai dėl kaltinamojo veiksmų nebuvo sutrikdyta jos psichinė sveikata, o tiesiog konstatuota, kad ekspertams pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichikos sveikata. Dėl šių nukentėjusiosios atstovo argumentų teismas pažymi, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akte išsamiai motyvuojama, kodėl buvo padarytos minėtos išvados.

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji iki 2013 m. liepos 16 d. psichiatro ir priklausomybių ligų įskaitai nepriklausė. Po 2012 m. rugsėjo 18 d. patirto dešinio šlaunikaulio kaklelio lūžio gydymo ir reabilitacijos eigoje nusiskundimų psichikos sveikata neišsakė. Pirmą kartą į psichiatrą kreipėsi 2013 m. liepos 16 d., apsilankymo metu aprašoma, jog tiriamoji skundėsi nenoru ką nors veikti, verksmingumu, liūdna nuotaika, teigė, jog tokia būsena „prasidėjo prieš metus 2012 m. rugsėjo mėn. susiję su trauma, partrenkė žmogus bėgantis į troleibusą“, sakė, kad „labai tai išgyvena, vertina kaip gyvenimo košmarą“ ir kad „negalinti susitaikyti su tuo, kad ją sužalojo. Ruošiasi kerštauti“, nustatyta dgn.: adaptacijos sutrikimas, joks gydymas neskirtas, nukreipta psichologo tyrimui. Psichologinio tyrimo, atlikto 2013 m. liepos 22 d., išvada: „isteriniai charakterio bruožai. Nerimo lygis paaukštintas, emoc. labilios, nebrandžios. Depr. bruožai“. Antrą kartą pas psichiatrą lankėsi 2014 m. rugsėjo 10 d., dgn.: vidutinio sunkumo depresijos epizodas, klinikiniame vaizde aprašyta pažeminta nuotaika, nieko nesinori, suicidines mintis neigia, aktyvios psichopatologijos neišsakė. 2014 m. spalio 1 d. atlikto psichologinio tyrimo metu „užduotis atliko atmestinai, nuolat pykdama, gestikuliuodama, keiksnodamasi“, „tyrimą sutiko atlikti tik todėl, kad jai reikalingi popieriai dėl teismo“, tyrimo išvadoje rašoma, jog „dėl tiriamosios motyvacijos ir emocinės būklės tyrimo metu tyrimas atliktas nepilnai... emocijų nekontroliuoja, impulsyvi, dirgli, jaučiasi nerangi, nerimauja. Depresijos vertinimas pagal Beck‘o skalę 43 balai – sunki depresija, tačiau tai nėra patikima dėl pacientės emocinės būsenos tyrimo metu. Visumoje, yra depresiškumo požymių, asmenybės pakitimai, mąstymo sutr. (?)“. Šiuo metu klinikiniame vaizde dominuoja demonstratyvumas, egocentriškumas, negatyvi nuostata tyrimui (neatliko psichologinių testų), tyrimo metu pažintinės veiklos sutrikimų neišryškėjo, kliedesių ar haliucinacijų neišsako, iš elgesio nėra įtariami. Stebimas padidintas emocinis reagavimas, labilumas, pažeminta nuotaika atitinka tiriamosios sveikatos būseną bei gyvenimišką situaciją ir nesiekia psichikos sutrikimo lygio. Tiriamoji tiek šiuo metu, tiek apsilankymo pas psichiatrą 2013 m. liepos 16 d. metu savo skundus dėl psichikos sveikatos būklės pablogėjimo subjektyviai sieja su byloje nagrinėjamu 2012 m. rugsėjo 18 d. įvykiu bei jo metu patirtais sužalojimais, tačiau pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nepakanka duomenų, leidžiančių teigti, kad tiriamajai 2013 m. liepos 16 d. ir 2014 m. rugsėjo 10 d. nustatyti psichikos sutrikimai yra tiesiogiai sąlygoti 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmų tiriamosios atžvilgiu bei tuo metu patirtų kūno sužalojimų.

Teismas neturi pagrindo nesutikti su motyvuotomis teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodytomis išvadomis, todėl, priešingai nei mano nukentėjusioji ir jos atstovas, nenustato, kad dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. E. K. veiksmų ir tuo metų patirtų kūno sužalojimų jai sutriko psichikos sveikata.

Teismas, skirdamas bausmę E. K., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis (netiesiogine tyčia) nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai, veika baigta), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – be nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirbantis (5 t., b. l. 33–34), daug kartų baustas administracine tvarka (5 t., b. l. 36–48), teistas, bausmę atlikęs (5 t., b. l. 28–31), Vilniaus priklausomybės ligų centre nekonsultuotas/negydytas (2 t., b. l. 12), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (2 t., b. l. 13), Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (2 t., b. l. 14).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad E. K. skirtina BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, kurio dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijos vidurkis. Teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismas pripažįsta, kad yra formalus ir materialus pagrindas taikyti kaltinamajam E. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Jis teisiamojo posėdžio metu iš dalies pripažino savo kaltę, neneigia, kad skubėdamas į troleibusą susidūrė su nukentėjusiąja, tačiau teigė tai padaręs netyčia, gailisi, kad pateko į šią situaciją. Ankstesnis E. K. teistumas nėra susijęs su nusikalstamomis veikomis žmogaus sveikatai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamajam kurį laiką buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, tai reiškia, kad dalis bausmės tikslų jau yra pasiekta. Taigi teismas konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnio įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus kaltinamajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios ir pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti E. K., bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, taip pat sudaryti jam sąlygas gauti pajamų, kurios reikalingos jo padarytai žalai atlyginti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2014 m. vasario 18 d. 21.45 val. iki 2014 m. vasario 19 d. 11.30 val. (2 t., b. l. 22, 29); nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. 15.30 val. iki 2014 m. spalio 23 d. 14.09 val. (3 t., b. l. 20, 157, 159–160); nuo 2016 m. gruodžio 29 d. 6.30 val. iki 2017 m. sausio 18 d. 16.52 val. (4 t., b. l. 166, 195, 196–197), todėl šis laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas įskaitytinas į kaltinamajam skiriamą bausmę (BK 66 str.).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (4 t., b. l. 196–197), įsiteisėjus nuosprendžiui, naikintina.

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 8 702,35 Lt (2 520,37 Eur) turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 86–90). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Suteiktų gydymo paslaugų kainą – 8 702,35 Lt, ji buvo sumokėta iš PSDF biudžeto lėšų, o PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiosios gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį (E. K.) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 str. 1 d.). Iš prie ieškinio pateikto gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad nukentėjusiosios gydymo išlaidos yra 8 702,35 Lt, todėl ši suma, konvertavus į eurus, Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistina iš kaltinamojo.

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 50 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 103). Teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškinys buvo patikslintas, prašomas priteisti sumas konvertavus į eurus (5 t., b. l. 17). Viso teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji teikė įrodymus, pagrindžiančius jos patirtos turtinės žalos dydį, taip pat paaiškinimus, pagrindžiančius patirtos neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiosios reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo iš esmės grindžiamas tuo, kad ji turėjo išlaidų už pirktus vaistus, jos vežiojimą (degalus), mėnesinius autobuso bilietus, skrydžius lėktuvu, slaugą, be to, jos dukra turėjo atitinkamų išlaidų. Neturtinės žalos pagrindimas išsamiai išdėstytas nukentėjusiosios rašytiniuose paaiškinimuose (3 t., b. l. 109–113).

Dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą teismas pažymi, kad nukentėjusioji, ikiteisminio tyrimo metu pareikšdama ieškinį, jame iš karto nurodė prašomą priteisti turtinės žalos sumą, nors kartu su ieškiniu jį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, nurodydama, kad žalą detalizuos ir dokumentais pagrįs vėliau. Prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui nukentėjusioji teikė į bylą teikė kvitus už vaistus, degalus, mėnesinius transporto bilietus, elektros energiją, taip pat skrydžius, elektros energiją, asmenų, teikusių jai slaugos ir pavežimo paslaugas, rašytinius liudijimus (4 t., b. l. 103–108, 114–145). Atkreiptinas dėmesys, kad pateiktų nukentėjusios išlaidas patvirtinančių dokumentų datos nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. spalio mėn. Nukentėjusioji, pateikusi šiuos dokumentus, civilinio ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo netikslino. Atsižvelgiant į tai, teismas buvo įpareigojęs nukentėjusiąją pateikti patikslintą civilinį ieškinį, kuriame būtų nurodytas konkretus priteistinos žalos dydis, jo paskaičiavimas. Nukentėjusioji patikslino ieškinį, tiesiog konvertuodama prašomą priteisti turtinę žalą į eurus (suma liko ta pati), papildomai pateikė kvitus už vaistus, degalus, elektros energiją. Kvitų datos yra nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. (5 t., b. l. 17–25). Šios aplinkybės, viena vertus, apriboja teismui galimybę tiksliai nustatyti nukentėjusiosios prašomo priteisti turtinės žalos dydžio ir jos pagrindžiančių dokumentų santykį. Kita vertus, iš pateiktų dokumentų matyti, kad išlaidos patirtos ne tik iš karto po įvykio, tačiau ir praėjus gerokai daugiau laiko po įvykio. Tai sudaro pagrindą abejoti, ar prašoma priteisti turtinė žala yra susijusi su būtent 2012 m. rugsėjo 18 d. kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajai padarytais sveikatos sužalojimais. Įvertinus ekspertizės akte Nr. PEKG 15(132)/2016 (01) aprašytus nukentėjusiosios medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad tam tikri sveikatos sutrikimai, tokie kaip abiejų klubų ir kelių sąnarių atrozė, dešinio šlaunikalnio osteosintezė dėl šlaunikalnio kaklo lūžio, sugijęs dešinio šlaunikalnio kaklo lūžis, dešinės šlaunies ir blauzdos raumenų hipotrofija, osteoporozė, buvo nustatyti dar iki aptariamo įvykio 2012 m. rugsėjo 18 d., sutiktina su prokuroro baigiamojoje kalboje išsakyta nuomone, kad iš byloje surinktų duomenų nėra galimybės aiškiai atskirti ribos, kurios iš nukentėjusiosios patirtų išlaidų yra susijusios būtent su kaltinamojo veiksmais jai 2012 m. rugsėjo 18 d. padarytais sužalojimais, o kurios su jos iki tol turėtų ligų progresavimu. Minėtame ekspertizės akte nustatyta, kad kitų sveikatos sutrikimų, išskyrus ribotus dešinio klubo sąnario judesius, tiesiogiai sietinų su 2012 m. rugsėjo 18 d. kaltinamojo veiksmais, nėra. Vėlgi, iš ekspertizės akte paminėtų medicininių dokumentų matyti, kad jau 2012 m. rugsėjo 19 d. (kitą dieną po įvykio) ligonė (nukentėjusioji) skundų dėl skausmo neturi, tačiau skundžiasi palatos aplinka, bendra būklė patenkinama; 2012 m. rugsėjo 20 d. ligonė (nukentėjusioji) konfliktuoja su med. personalu, kelia nepagrįstus reikalavimus, apie savo būklę atsisako kalbėti, tačiau reikalavimus dėl tolesnio gydymo išsako, bendra būklė patenkinama. 2012 m. rugsėjo 21 d. ligonė (nukentėjusioji) konfliktuoja su med. personalu, skundų dėl sveikatos neišsako, bendra būklė gera, išleidžiama ambulatoriniam gydymui. Nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. spalio 14 d. nukreipta reabilitacijai, po kurios pateiktos rekomendacijos: savarankiškai tęsti išmoktus kineziterapijos pratimus namuose, laikytis judėjimo padėčių režimo, vaikščioti naudojantis alkūniniais ramentais dar apie 1,5 mėn. O jau bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo 2012 m. spalio 24 d. akte nurodyta, kad ligonė (nukentėjusioji) vežimėlyje, labai daug kalba, viskuo nepatenkinta, nes ji gyvenanti viena ir kaime, reikalinga pagalba judant vežimėliu, rengiantis, lipant į vieną, apsitarnaujant tualete. Taigi ekspertizės akte išvardyti nukentėjusiosios medicininių dokumentų duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad ne visos nukentėjusiosios patirtos išlaidos, įrodymai dėl kurių pateikti teismui, yra susijusios su kaltinamojo 2012 m. rugsėjo 18 d. jai padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl, nepaneigiant to, kad nukentėjusioji dėl aptariamo įvykio patyrė neigiamus sveikatos padarinius, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies, t. y. 25 proc. Teismas, sumažindamas nukentėjusiosios prašomą priteisti turtinę žalą iki nurodyto lygio, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji buvo pateikusi reikalavimą priteisti žalą, patirtą jos dukros, t. y. savo dukros vardu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu prijungiant prie bylos nukentėjusiosios pateiktus dokumentus, susijusius su civilinio ieškinio pagrindimu, jai buvo išaiškinta, kad kitas asmuo (jos dukra), manydama, kad jai padaryta žala, turi pateikti prašymą šioje byloje, prašydama pripažinti ją civiline ieškove. Toks prašymas byloje nebuvo pateiktas, todėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio reikalavimas priteisti išlaidas, patirtas jos dukros, yra nepagrįstas.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismui nekyla abejonių, kad dėl E. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji buvo nesunkiai sužalota. Akivaizdu, kad dėl tokio sužalojimo nukentėjusiajai teko gydytis, ji patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pasijuto pažeminta, priversta prašyti pagalbos artimųjų, nukentėjo gyvenimo kokybė, atsirado emocinė depresija. Kita vertus, kaltinamasis neturi pastovios gyvenamosios vietos, jokio turto ir pajamų šaltinio, todėl jo realios galimybės atlyginti nukentėjusiajai jos prašomą priteisti neturtinę žalą yra labai apribotos. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo iš dalies patenkinti nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisti jai iš kaltinamojo 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Ekspertizėms atlikti iš medicinos įstaigų išreikalauti nukentėjusiosios medicininiai dokumentai, esantys vokuose, saugomuose prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini juos pateikusioms įstaigoms.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į E. K. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014 m. vasario 18 d. 21.45 val. iki 2014 m. vasario 19 d. 11.30 val., nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. 15.30 val. iki 2014 m. spalio 23 d. 14.09 val., nuo 2016 m. gruodžio 29 d. 6.30 val. iki 2017 m. sausio 18 d. 16.52 val.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 5 punktais, E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios R. A. J. V. V. ir pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Laisvės atėmimo bausmės atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. K. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinti.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jai iš E. K. 2 520,37 Eur (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt eurų 37 ct) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios R. A. J. V. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš E. K. 3 620,25 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt eurų 25 ct) turtinei žalai atlyginti ir 7 000 (septynis tūkstančius) Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti.

Byloje esančius (sudėtus į vokus) nukentėjusiosios R. A. J. V. V. medicininius dokumentus, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti juos pateikusioms medicinos įstaigoms.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Valerij Lauš