- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-18
- Bylos Nr.
- A-146-109-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), apeliacine tvarka pagal rašytinio proceso taisykles išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 2-4), kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. A-863 „Dėl lėšų skyrimo iš savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-863), kuriuo sumažintos 3000 Lt savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos jas skiriant savivaldybės administracijai paramai potvynio metu nukentėjusiai Vakarų Ukrainai suteikti.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2008 m. rugsėjo 19 d. motyvuotu teikimu pasiūlė Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriui panaikinti Įsakymą Nr.A-863, tačiau atsakovas 2008 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr.20-(4.29)-3209 teikimą vykdyti atsisakė.
Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. A-863 prieštarauja Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 23 ir 25 straipsnių nuostatoms. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai privalo naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos biudžetinės įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams programoms vykdyti. Šio įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybės gali sudaryti savivaldybės administracijos direktoriaus rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama atitinkamų metų savivaldybės biudžetą. To paties įstatymo 23 straipsnyje apibrėžta, kad savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) ir kitiems įstatymams įgyvendinti, vykdant savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų patvirtintas programas. Teigė, kad Įsakymas Nr. A-863 taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodyta, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms ir tik savivaldybės teritorijoje įgyvendinti bei Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – Labdaros ir paramos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad paramos dalyku negali būti savivaldybių biudžeto lėšos. Parama užsienio valstybėms suteikiama iš valstybės rezervo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymu, o ne iš savivaldybės biudžeto lėšų. Pabrėžia, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 20-21) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamu įsakymu neteisėtai sumažintas Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervas, nes savivaldybės biudžeto lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms vykdyti, o paramos teikimas užsienio valstybėms nėra savivaldybės funkcija. Pažymėjo, jog Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos naudojamos ekstremalių situacijų padariniams likviduoti. Analogiška situacija įtvirtinta ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 1-14-14 (toliau – ir Taisyklės) 6.1 papunktyje. Ekstremalių situacijų padarinių likvidavimas Vietos savivaldos įstatyme kaip atskira funkcija nėra išskirta, tačiau Biudžeto sandaros įstatymas bei Taisyklės suteikia teisę Savivaldybės administracijos direktoriui rezervo lėšas naudoti likviduojant ekstremalių situacijų padarinius. Pabrėžė, kad ginčijamas įsakymas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos savivaldybėms ir kitiems asmenims išplatintą Lietuvos ambasados Ukrainoje prašymą padėti nuo stichinės nelaimės nukentėjusiai Ukrainai. Atkreipė dėmesį į tai, kad lėšos buvo pervestos ne užsienio valstybei, o Lietuvoje registruotam Taraso Ševčenkos labdaros ir paramos fondui.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir panaikino Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. A-863 „Dėl lėšų skyrimo iš savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo“.
Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A-863 sumažino 3 000 Lt Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšas ir skyrė paramai dėl potvynio nukentėjusiai vakarų Ukrainai.
Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai privalo naudoti biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos biudžetinės įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams programoms vykdyti. Minėto įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės gali sudaryti savivaldybės administracijos direktoriaus rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama atitinkamų metų savivaldybės biudžetą. Šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami Vietos savivaldos įstatymui ir kitiems įstatymams įgyvendinti, vykdant savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų patvirtintas programas.
Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms bei kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų tiekimui organizuoti. Labdaros ir paramos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių, valstybinio socialinio draudimo fondo, Sveikatos draudimo fondo biudžetų, Privatizavimo fondo ir kitų valstybės pinigų fondų, Lietuvos banko ir kitos valstybės ir savivaldybių piniginės lėšos, taip pat tabakas ir tabako gaminiai, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai bei ribotai apyvartoje esantys daiktai.
Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas įstatymų nuostatas, padarė išvadą, kad Įsakymas Nr. A-863 prieštarauja nurodytiems įstatymams. Nors Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos naudojamos ekstremalių situacijų padariniams likviduoti, tačiau sistemiškai aiškindamas minėtas įstatymų nuostatas teismas padarė išvadą, kad rezervo lėšos gali būti naudojamos savivaldybės teritorijoje ekstremalių situacijų padariniams likviduoti. Savivaldybės lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybės funkcijoms ir savivaldybės teritorijoje įgyvendinti. Paramos teikimas užsienio valstybėms nėra savivaldybių funkcija. Dėl atsakovo argumento, kad lėšos pervestos ne užsienio valstybei, o Lietuvoje registruotam labdaros ir paramos fondui, teismas pažymėjo, jog iš sprendimo turinio matyti, kad parama skirta Ukrainai. Parama užsienio valstybėms suteikiama iš valstybės rezervo, vadovaujantis Valstybės rezervo įstatymu. Todėl teismas konstatavo, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios aktams ir yra naikintinas.
III.
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 31-30), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti.
Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, todėl yra naikintinas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teigia, jog teismo išvada, kad vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybės teritorijoje įvykusių ekstremalių situacijų padariniams likviduoti, yra nepagrįsta. Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės gali sudaryti savivaldybės administracijos direktoriaus rezervą ir rezervo lėšos gali būti naudojamos tik toms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant ir tvirtinant savivaldybės biudžetą. Pažymi, kad šios lėšos naudojamos ekstremalių situacijų padariniams likviduoti ir kitoms reikmėms pagal Taisykles. Šių Taisyklių 6.1 punktas nustato, kad administracijos direktoriaus rezervo lėšos gali būti naudojamos stichinių nelaimių ir ekonominių katastrofų padariniams likviduoti. Todėl mano, kad ir Biudžeto sandaros įstatymas ir Taisyklės numato galimybę administracijos direktoriaus rezervo lėšas naudoti stichinių nelaimių ir ekonominių katastrofų padariniams likviduoti. Pažymi, kad nė vienas iš nurodytų teisės aktų neapibrėžia ekstremalių įvykių teritorijos. Todėl mano, kad teismas siaurinamai aiškino Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio bei Taisyklių 6.1 punkto nuostatas.
2. Mano, kad teismas netinkamai taikė Labdaros ir paramos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Teismas konstatavo, kad labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos. Teigia, kad ginčijamu įsakymu lėšos iš savivaldybės biudžeto buvo skirtos humanitarinei pagalbai suteikti. Pažymi, kad teismo sprendimas prieštaringas, t. y. jame konstatuojama, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymo 4 straipsnį parama ir labdara negalima nei iš valstybės, nei iš savivaldybės biudžetų, o vėliau nurodoma, kad savivaldybės negali skirti paramos užsienio valstybėms, tačiau ši parama gali būti suteikiama iš valstybės biudžeto vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymu.
3. Pabrėžia, kad Biudžeto sandaros įstatymas bei Taisyklės suteikia teisę ir galimybę administracijos direktoriui rezervo lėšas naudoti likviduojant ekstremalių situacijų padarinius, ir tokių lėšų naudojimas nėra ribojamas ekstremaliais įvykiais konkrečioje teritorijoje. Nurodo, kad lėšos buvo pervestos ne užsienio valstybei, o Lietuvoje įregistruotam Taraso Ševčenkos labdaros ir paramos fondui.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje atsiliepimu (b. l. 48-50) į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia prašyme pirmosios instancijos teismui išvardytomis teisės normomis (Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsniu, 25 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, Labdaros ir paramos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi). Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu daro išvadą, kad savivaldybės lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybės funkcijoms ir tik savivaldybės teritorijoje įgyvendinti. Nesutinka su apelianto argumentu, kad lėšos Vakarų Ukrainai iš Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo buvo skirtos humanitarinei pagalbai suteikti. Pažymi, kad ginčijame Įsakyme Nr. A-863 nurodyta, kad lėšos skiriamos paramai potvynio metu nukentėjusiai Vakarų Ukrainai suteikti. Pažymi, kad humanitarinės pagalbos suteikimas užsienio valstybei nėra savivaldybės funkcija. Teigia, kad parama užsienio valstybėms suteikiama iš valstybės rezervo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymu, o ne iš savivaldybės biudžeto lėšų. Remdamasis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais argumentais daro išvadą, kad vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintomis taisyklėmis, savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos (savivaldybės biudžeto lėšos) gali būti naudojamos savivaldybės teritorijoje ekstremalių situacijų padariniams likviduoti. Savivaldybės lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybės funkcijoms ir savivaldybės teritorijoje įgyvendinti. Paramos teikimas užsienio valstybėms nėra savivaldybių funkcija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje ginčija Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. A-863, kuriuo sumažintos 3000 Lt savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšos jas skiriant Savivaldybės administracijai suteikti paramą dėl potvynio nukentėjusiai Vakarų Ukrainai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas atsiliepiant į Lietuvos ambasados Ukrainoje 2008 m. liepos 29 d. kreipimąsi į savivaldybes, verslininkus ir visus geros valios žmones padėti nukentėjusiai nuo stichinės nelaimės (potvynio) Vakarų Ukrainai. Kreipimesi pateikta informacija, kad Lietuvoje paramą nukentėjusiems nuo šios stichinės nelaimės renka ir koordinuoja Taraso Ševčenkos paramos fondas (rekvizitai nurodyti). Išrašas iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sąskaitos patvirtina, kad Įsakyme Nr. A-863 nurodyta pinigų suma 2008 m. rugpjūčio 20 d. buvo pervesta į Taraso Ševčenkos paramos fondą (toliau – ir Fondas) įsakyme nurodytam tikslui. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos šalys skirtingomis sąvokomis apibrėžia ginčo įsakyme nurodytos pinigų sumos paskirtį. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Įsakymo Nr. A-863 redakciją, teigia, kad iš Savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšų buvo suteikta parama užsienio valstybei (Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies, Labdaros ir paramos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Atsakovo teigimu, Įsakymu Nr. A-863 buvo suteikta humanitarinė pagalba ekstremalios situacijos padariniams likviduoti, kurią leidžia Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, kurios nuostatos perkeltos į lokalinį teisės aktą- Taisyklių 6.1 punktą.
Kadangi lėšų skyrimo Įsakymu Nr. A-863 tikslas yra aiškus – padėti nuo potvynio nukentėjusiai Vakarų Ukrainai, šios situacijos teisiniam apibrėžimui turi būti pasitelkti su ekstremalių situacijų sprendimu susiję teisės aktai. Potvynis patenka į Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, Valstybės rezervo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą ekstremalios situacijos sąvoką. Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ekstremali situacija apibrėžta kaip padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius. Analogiškai ekstremali padėtis apibrėžiama ir Valstybės rezervo įstatyme (2 straipsnio 4 dalis), kurio 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės rezervas gali būti naudojamas pagalbai kitoms valstybėms suteikti pagal galiojančias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
2004 m. sausio 15 d. įstatymu Nr. IX-1958 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2003 m. birželio 5 d. Kijeve pasirašytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir U. M. Kabineto sutartį dėl bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos ekstremalių situacijų prevencijos srityje ir likviduojant jų padarinius (toliau – ir Bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutartis). Ši Sutartis buvo pasirašyta vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 28 d. nutarimu Nr.I-517 ratifikuotą Lietuvos Respublikos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą 1994 m. vasario 8 d. Vilniuje (toliau - ir Draugystės ir bendradarbiavimo sutartis). Draugystės ir bendradarbiavimo sutarties 22 straipsnyje buvo numatyta, kad susitariančiosios Šalys bendradarbiaus ir teiks viena kitai visokeriopą pagalbą likviduojant stichinių nelaimių ar katastrofų padarinius ir tuo tikslu pasirašys atitinkamus susitarimus. Bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutarties 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvykus ekstremaliai situacijai pagalbą teikiančioji Šalis padeda <...> potvynių, radioaktyviosios ir cheminės taršos, ekologinių nelaimių ir kitų ekstremalių situacijų padariniams likviduoti. Atsižvelgiant į minėtuose nacionalinės teisės aktuose teisės aktuose vartojamas sąvokas, o taip pat į pagalbos teikimo ekstremalių situacijų atvejais tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudarytoje Bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutartyje vartojamas sąvokas, Įsakyme Nr. A-863 nurodytos sumos skyrimas padėti dėl potvynio nukentėjusiai Vakarų Ukrainai atitinka šioje Sutartyje vartojamą pagalbos sąvoką. Pagal tarptautinę teisę pagalba, kuri teikiama stichinių nelaimių atvejais kitoms valstybėms, apibrėžiama kaip humanitarinė pagalba. Humanitarinė pagalba – tai pagalba, teikiama humanitariniais tikslais, reaguojant į stichines nelaimes, karinių konfliktų ir destruktyvios žmogaus veiklos padarinius. Tai pagrindinė žmonių solidarumo ir visuotinai pripažįstamų vertybių išraiška ir moralinė pareiga.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir pareiškėjas, Labdaros ir paramos įstatymu nagrinėjamu atveju rėmėsi nepagrįstai, nes pagalbos teikimą ekstremalių situacijų atvejais tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos reguliuoja Bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutartis (Labdaros ir paramos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).
Vietos savivaldos institucijų veiklos tvarką reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas (2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo priėmimo metu galiojo 2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr.X-1422 redakcija). Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas rėmėsi ne skundžiamo administracinio akto priėmimo metu galiojusia, o nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymas Nr. X-1722, įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d., Žin., 2008, Nr. 133-4290), t.y. šios redakcijos įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms, kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti. Nagrinėjant administracinio akto pagrįstumą turi būti remiamasi jo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A-863 priėmimo metu savivaldybių finansinių išteklių naudojimą reguliavo Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnis (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.IX-1693 redakcija), kurio 3 dalis nustatė analogišką teisinį reguliavimą kaip ir nuo 2008 m. spalio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalis. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodė, kuria Vietos savivaldos įstatymo redakcija rėmėsi, tačiau iš minėtų įstatymo redakcijų matyti, kad kaip ir pareiškėjas, rėmėsi ginčo atveju netaikytinos redakcijos Vietos savivaldos įstatymu. Aplinkybė, kad buvo remtasi ne tos redakcijos Vietos savivaldos įstatymu šiuo konkrečiu atveju bylos išsprendimui įtakos neturėjo, nes teisinis reguliavimą dėl savivaldybių finansinių išteklių naudojimo nekito. Teisėjų kolegija šį materialinės teisės normų taikymo netikslumą pašalina.
2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme Nr. A-863 nurodyta savivaldybės biudžeto (savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo) lėšų dalis (3000 Lt) buvo skirta ne savivaldybės funkcijoms, o, kaip minėta pirmiau – humanitarinei pagalbai, t.y. formaliąja prasme atitinkama savivaldybės finansinių išteklių dalis buvo panaudota nukrypstant nuo Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Vietos savivaldos įstatymas nenustato kaip savivaldybės galėtų suteikti pagalbą pinigais ekstremalių situacijų atvejais kitoms valstybėms, jei jos turi finansinių galimybių. Pagal Bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutarties nuostatas (4-11 straipsniai) Sutarties Šalių pagalbos prašymai viena kitai perduodami ir priimami diplomatiniais kanalais, pagalbos teikimas organizuojamas ir vykdomas Sutartyje nustatyta tvarka per tam tikslui sukurtus centrus. Iš pateiktos į bylą medžiagos matyti, kad atsakovas informaciją apie prašymą suteikti pagalbą Vakarų Ukrainai nukentėjusiai dėl ekstremalios situacijos (potvynio) gavo Sutartyje aptartu būdu, lėšas pervedė į specialų Fondą. Nesant aiškaus teisinio reguliavimo kaip turėtų pasielgti savivaldybė, turėdama finansinių galimybių ir norėdama suteikti pagalbą pinigais ekstremalių situacijų atvejais kitai valstybei, atsakovo veiksmai, kad jis nagrinėjamu atveju rėmėsi Biudžeto sandaros įstatymo 25 straipsnio bei Taisyklių 6.1 punkto nuostatomis, iš esmės atitinka humanizmo ir solidarumo principus. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju vertina, kad pagalbos suteikimas ekstremalios situacijos (potvynio) ištiktai valstybei, ypač pabrėžiant tai, kad ši valstybė ir Lietuvos Respublika yra susitarusios tokiose situacijose padėti viena kitai, yra didesnė vertybė už tą, kurios siekiama skundžiant administracinį aktą dėl šios pagalbos skyrimo. ABTĮ 92 straipsnis nustato, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis. Vyriausybės atstovas 2008 m. rugsėjo 19 d. teikimu pasiūlė Savivaldybės administratoriui panaikinti 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. A-863 jau po to, kai jis buvo įvykdytas – skirta paramai pinigų suma pervesta į Fondą. Taigi vien tik skundžiamo akto panaikinimas ABTĮ 92 straipsnio prasme jokių teisinių pasekmių nesukurtų. Pažymėtina, kad skundžiamas įsakymas yra vienkartinio taikymo administracinis aktas. Juo skirta paramai pinigų suma buvo nedidelė (3000 Lt). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikime, ar kitu būdu būtų pareiškęs, jog Savivaldybės biudžetui dėl šios sumos netekimo buvo padaryta žala ir ji turi būti išieškota iš kalto asmens. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo akto panaikinimas pagal šios konkrečios bylos faktines aplinkybes taip pat prieštarautų ir teisingumo bei protingumo kriterijams.
Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkam ai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymas atmetamas (ABTĮ 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendž i a:
Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.