Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.8.; 1.1.8.7.1.; 1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.11.; 1.2.6.1.; 1.2.7.1.2.; 2.4.2.

2015 m. lapkričio 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J., D. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 6 punktą ir 11 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šios bausmės ir bausmės, paskirtos 2014-03-26 ir 2014-06-09 Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiais, subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 6 punktą ir 11 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šios bausmės ir bausmė, paskirta 2014-04-24 Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista iš D. A. ir J. J. solidariai neturtinės žalos atlyginimo: I. K. 200 000 litų (57 924 Eur), G. K. 80 000 litų (23 169,60 Eur), E. S. 50 000 litų (14 481 Eur), V. K. 25 000 litų (7 240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista I. K. iš D. A. ir J. J. solidariai 22 345 Lt 49 ct (6471,70 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendį apeliacine tvarka buvo apskundusi ir nukentėjusioji I. K., tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka savo apeliacinį skundą atsiėmė. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė protokolinę nutartį nukentėjusiosios apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą dėl šio skundo nutraukti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. ir J. J. nuteisti už tai, kad jie 2013 m. rugsėjo 21 d., apie 6.00 val., autobusų stotelėje „(duomenys neskelbtini).“, esančioje prie (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pamatę laukiančią nukentėjusiąją E. D., įsodino ją į automobilį ir veikdami bendrininkų grupe iki 7.45 val. prievarta laikė automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). J. J. vairuojant, vežiojo ją Panevėžio miesto, Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gatvėmis. Apie 6.15 val. (duomenys neskelbtini) gatve nuvežė į nuošalią vietą prie (duomenys neskelbtini) upės, už (duomenys neskelbtini) medelyno sodų, (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. , kur panaudojant fizinį smurtą – sumušant nukentėjusiąją, ir taip palaužiant jos pasipriešinimą, prieš nukentėjusiosios E. D. valią lytiškai su ja santykiavo. Po to, apie 7.09 val., jėga įstumdami E. D. į automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę ir ten ją uždarydami, D. A. vairuojant, prievarta gabeno sumuštą ir išžagintą E. D. iš (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., iki (duomenys neskelbtini) miško, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., kur panaudojant fizinį smurtą E. D. atžvilgiu – suduodant nukentėjusiajai smūgį ir taip palaužiant jos pasipriešinimą, prieš nukentėjusiosios E. D. valią lytiškai su ja santykiavo. Iš karto po to, siekdami nuslėpti padarytus nusikaltimus – neteisėtą laisvės atėmimą ir išžaginimą, apie 07.45 val., uždarė nukentėjusiąją automobilio bagažinėje ir uždegė automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taip D. A. ir J. J. kankinant bei itin žiauriai, t. y. dėl dūmų sukelto dusimo bei ugnies sukelto karščio, nukentėjusioji patyrusi dideles kančias gaisre žuvo, tyčia nužudė bagažinėje uždarytą bejėgiškos būklės nukentėjusiąją.

Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde prašo jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 6 punktą, 11 punktą, BK 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, o pagal BK 149 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę, taip pat grąžinti jo žmonai G. J. kompiuterį ,,HP“ su maitinimo bloku ir USB ,,omniconect“.

Apeliantas, skunde ginčydamas jo pripažinimą kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 6 punktą, 11 punktą, BK 146 straipsnio 2 dalį, tvirtina, kad jis nukentėjusiosios nežudė, kai jis buvo sulaikytas, net neturėjo žiebtuvėlio ar kokio kito daikto, kuris išskirtų liepsną, pats teismas pripažino, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis padarė BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jo kaltę galima įžvelgti tik tame, kad jis nesuteikė pagalbos. Jis yra kaltas tik dėl BK 149 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Dėl šio nusikaltimo padarymo jis labai gailisi ir atsiprašo nukentėjusiųjų, prašo, atsižvelgiant į tai, kad jis yra jaunas, turi šeimą, mažametį sūnų, sušvelninti jam bausmę.

Taip pat, apelianto nuomone, jo žmonai G. J. turėtų būti grąžinti: kompiuteris ,,HP“ su maitinimo bloku ir USB ,,omniconect“, nes tai yra ne jo asmeninis turtas, jis yra įgytas santuokoje. Be to, kompiuteryje yra jų šeimos privati informacija (banko duomenys, įvairūs slaptažodžiai, nuotraukos, vaizdo įrašai), kurią nukentėjusieji kerštaudami gali paviešinti.

Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo išteisinti nuteistąjį J. J., kuris nusikaltimų, už kurių padarymą yra nuteistas, nepadarė, taip pat jį išteisinti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir sumažinti jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę bei gražinti jam jo asmeninius drabužius.

Apeliantas skunde prisipažįsta nužudęs nukentėjusiąją ir gailisi, kad savo kaltės nepripažino anksčiau. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams taip pat nesakė visos tiesos, juos klaidino. Tvirtina, kad jis turėjo pakankamai laiko viską apgalvoti ir dabar suprato, kad už padarytas klaidas turi atsakyti ir negali už tai atsakyti nekaltas žmogus nuteistasis J. J., kuris prie šio nusikaltimo darymo neprisidėjo. J. J. buvo tik automobilyje. Automobilį vairavo jis. Kai automobilis buvo sudaužytas, J. J. pabėgo ir jie daugiau nebesusitiko. J. J. nedalyvavo nužudyme. Jis pats buvo labai girtas ir apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, dėl to nesiorientavo aplinkoje. Jo tokia būsena taip pat iš dalies lėmė, kad jis padarė šį nusikaltimą, dėl kurio padarymo labai gailisi ir atsiprašo nukentėjusiųjų dėl dukters netekties ir už sukeltą skausmą. Apeliantas tvirtina, kad jis, kai nuvažiavo į mišką, buvo labai pasimetęs ir išsigandęs, todėl, nesuprasdamas, ką daro, uždegė žiebtuvėliu automobilio vairuotojo pusės sėdynę. Tačiau, anot apelianto, jis smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, į automobilį ji pati įlipo savo noru, kaip ir su juo lytiškai santykiavo du kartus. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtintų vaizdo įrašai, daryti prie stotelės (prie parduotuvės ,,Vasaris“), todėl juo būtina peržiūrėti. Liudytojų, kurie būtų parodę, kad nukentėjusioji į automobilį buvo įsodinta per prievartą, taip pat nėra, nors jau buvo rytas ir žmonės vaikščiojo. Jeigu tokia prievarta būtų naudoję, liudytojų tikrai būtų buvę. Be to, nukentėjusioji, anot apelianto, pasakė klaidingai, kad jai yra 23 metai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistieji J. J., D. A. ir jų gynėjos prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras, nukentėjusieji V. K., E. S., I. K. ir jos atstovas advokatas L. Ž. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų J. J. ir D. A. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nuteistuosius D. A. ir J. J. (11 t., b. l. 20-22, 22-24 ), nukentėjusiuosius I. K. (11 t., b. l. 17-19) V. K. (10 t., b. l. 180-181), E. S. (11 t., b. l. 19-20), liudytojus Š. B., K. A., G. N., I. J., S. T., A. R., A. T., O. V., (10 t., b. l. 145-153), L. P. (11 t., b. l. 15), V. T. (11 t., b. l. 16-17), S., L. V., J. J., M. S., S. K., J. B., E. B., L. B., R. J., J. A., R. S., R. N. (10 t., b. l. 175-183), T. J. (11 t., b. l. 65-67), ištyręs ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos, papildomos automobilio „(duomenys neskelbtini)“, v. Nr. (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašų, vietovės, telefono apžiūros ir kt.) protokolus, specialistų išvadas (11 t., b. l. 66-70), perklausęs garso įrašų stenogramose užfiksuotus ir iššifruotus Bendrosios pagalbos centro operatorės (PC) ir merginos, kuri prisistato kaip E. D. (E) pokalbius (11 t., b. l. 77-78), nustatė, kad prie E. D. autobusų stotelėje A. J. automobiliu privažiavo abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, E. D. išsivežė. Po to prieš jos valią prievarta laikė automobilyje, vežiojo po Panevėžio miestą, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apylinkes, ją sumušė, išžagino ir padegdami automobilį ją bejėgiškos būklės esančią uždarytą bagažinėje, itin žiauriai, siekdami nuslėpti prieš tai padarytus nusikaltimus, tyčia nužudė, ir padarė teisingą išvadą, kad byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka J. J. ir D. A. kaltei įrodyti ir juos pripažinti kaltais pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 11 punktus.

Dėl neteisėto laisvės atėmimo.

Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti smurtinis, atviras arba slaptas ar apgaulės būdu gyvo žmogaus pagrobimas kaip daikto paimant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią, apribojant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią, apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą.

Neteisėtas laisvės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį esant bent vienam iš šių požymių: 1) jeigu buvo panaudotas smurtas; 2) jeigu buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai; 3) jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 4 valandas. Pirmosios instancijos teismas J. J. ir D. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl panaudoto fizinio smurto. Išvadą, kad E. D. buvo atimta laisvė panaudojant fizinį smurtą, padaryta iš visumos duomenų. Apeliantai, ginčydami jų nuteisimą pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, remiasi teismo nuosprendžiu nustatyta aplinkybe, kad E. D. įsėdo į automobilį jiems nenaudojant fizinio smurto. Tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės teismo padarytai išvadai dėl minėto nusikaltimo sudėties buvimo jų veiksmuose. Laisvės atėmimas yra nustatytas remiantis įrodymų visuma. Teismo išvadą patvirtina: nuteistųjų parodymai, jog E. D. iš pat pradžių paprašė ją parvežti į (duomenys neskelbtini), tačiau jie vos įsodinę į automobilį nuvežė ją į priešingą pusę – link (duomenys neskelbtini), jos namo neparvežė, ką buvo pažadėję, o vežė prie tvenkinio, vežiojo po (duomenys neskelbtini) sodus ir (duomenys neskelbtini) apylinkes, automobilį vairavo ir vienas, ir kitas – iš pradžių J. J., po to D. A., E. D. vežiojo bagažinėje; J. J. parodymai, kad nukentėjusiajai į bagažinę liepė įlipti D. A., o įlipus, jis pats į bagažinę įmetė nukentėjusiosios rankinę; specialisto 2014-02-11 išvados Nr. (duomenys neskelbtini) priede (stenogramoje) nurodyti (1 t., b. l. 22-39) ir 2013-09-21 E. D. skambučių BPC įrašuose esantys duomenys (nukentėjusioji ne kartą prašė J. J. ir D. A. ją paleisti, tačiau buvo sumušta, išžaginta, uždaryta į bagažinę, o po to nužudyta), kurie sutampa su ikiteisminio tyrimo metu apeliantų duotais parodymais, kuomet J. J. ir D. A. pripažino, kad nukentėjusioji prieš jos įsodinimą į bagažinę, buvo sumušta, jos veidas buvo sužalotas. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Nuteistieji bendrai veikdami suvokė, kad neteisėtai atima laisvę nukentėjusiajai ir to norėjo.

Dėl išžaginimo.

Apeliaciniame skunde D. A. neigia prievartinį lytinių santykių su E. D. pobūdį, t. y. išžaginimą, J. J. prisipažįsta išžaginęs E. D.. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų lytiško santykiavimo su E. D. prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą, patvirtina prievartinį D. A. ir J. J. lytinių santykių su E. D. pobūdį. Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) priede (stenogramoje) nurodyti ir 2013-09-21 E. D. skambučių BPC įrašuose esantys duomenys, kad nukentėjusiąją sumušė ir išprievartavo abu ją pagrobę ir automobilio bagažinėje laikantys asmenys, kaip byloje teismo nustatyta - D. A. ir J. J.. Įraše apie 7.44 val. girdėti E. D. prašymai nebeprievartauti, šauksmai, jog jai skauda, ritmingi triukšmo garsai, atitinkantys nukentėjusiosios pateiktą informaciją, kad ji buvo dar kartą sumušta ir prievartaujama (1 t., b. l. 22-39). Specialisto išvadoje Nr.(duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tiriant žmogaus biologinius pėdsakus, ant tampono su E. D. makšties turiniu rasta susimaišę ne mažiau kaip dviejų vyrų biologiniai pėdsakai, iš kurių vieno vyro Y haplotipas yra tinkamas lyginamajam tyrimui atlikti ir sutampa su D. A. Y haplotipu; mėginyje nuo pateiktų tirti J. J. trumpikių rasta susimaišiusių dviejų asmenų – vyro ir moters biologinių pėdsakų, kurie tiriant DNR tinkami asmens tapatybei nustatyti: vyro genotipas sutampa su J. J. genotipu, o moters – su E. D. genotipu (2 t., b. l. 68-78). Minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog tuo pat metu, kai nukentėjusioji prašė jos nebeprievartauti, greta automobilio bagažinės užfiksuoti dviejų vyrų balsai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad šie vyrai galėjo būti ne nuteistieji D. A. ir J. J., ir suabejoti teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų veika pagal BK 149 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi nuteistieji E. D. išžagino veikdami bendrininkų grupe.

Dėl tyčinio nužudymo.

Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde teigia, kad jis vienas padegė automobilį ir taip nužudė E. D., kad J. J. nedalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, kadangi prieš tai (po automobilio susidūrimo su užtvaru) pabėgo ir jie daugiau nebesusitiko.

Nuteistasis J. J. tvirtina, kad jis nukentėjusiosios nežudė, įvykio vietoje pasirodė, kai automobilis jau degė atvira liepsna.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo kitaip įvertinti apskųsto nuosprendžio įrodymus ir J. J. pripažinti nekaltu dėl E. D. nužudymo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie yra pagrindas J. J. pripažinti kaltu ir nuteisti, o ne išteisinti, paneigia apeliantų iškeltą versiją, kad E. D. nužudė vienas D. A., tuo tarpu J. J. šiame nusikaltime nedalyvavo. Nors teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog E. D. mirties priežastis dėl lavono apanglėjimo nenustatyta, tačiau konstatuota, kad į aplinką, kurioje susidarė ir jos buvo įkvėpti suodžiai bei smalkės, ji pateko gyva, taigi šie ir kiti bylos duomenys – liudytojų R. N., R. S. parodymai, Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus medžiaga, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojams atvykus pagal iškvietimą, miške atvira liepsna degė automobilis, bagažinė buvo užrakinta, su laužtuvais atidarius bagažinę, rastas apdegęs žmogaus kūnas, techninių priežasčių, dėl ko galėjo kilti gaisras, nebuvo matyti, labiausiai tikėtina, kad automobilis buvo padegtas, patvirtina, jog E. D., būdama uždaryta automobilio bagažinėje, žuvo dėl automobilio gaisro apie 8.10 val., kai nutrūko paskutinis BPC ryšys su nukentėjusiąja. 8.40 val. atidarius automobilio bagažinę, rastas apdegęs jos lavonas. Iš bylos duomenų teismo chronologiškai nustatyta, kad prieš tai nukentėjusioji E. D. į BPC pranešė, kad ją pagrobę ir išžaginę asmenys ją ketina nužudyti. Iš pradžių nukentėjusioji nurodė, kad ją ketina paskandinti. Tačiau iš įrašo stenogramos ir specialisto išvados matyti, kad maždaug 7.41 val. nukentėjusioji praneša BPC girdėjusi, kad automobilį jie nori padegti. Nukentėjusiosios pranešimą, kad nuteistieji suplanavo nukentėjusiosios nužudymą padegant automobilį atitiko tolimesnė įvykių eiga ir bylos duomenys apie gaisro priežastį. Iš garso įrašo turinio seka, jog apie 7.45 val. nukentėjusioji pranešė, kad ji bagažinėje dūsta nuo dūmų, kad automobilis dega. Pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) labiausiai tikėtina, kad gaisro automobilyje tiesiogine priežastimi buvo tikslingas atviros ugnies šaltinio panaudojimas degimui šiame automobilyje sukelti (2 t., b. l. 106-116). Ši specialisto išvada bei Valstybinės priešgaisrinės inspekcijos darbuotojo R. N., byloje apklausto kaip liudytoju, parodymai patvirtina, kad automobilio gaisrui sukelti tinkama priemone šiuo atveju galėjo būti ir žiebtuvėlis, o toks daiktas rastas asmens kratos metu pas D. A. (2 t., b. l. 116). Teismas pagrįstai įvertino tai, kad panašiai prieš tris minutes iki nukentėjusiajai bagažinėje pajutus dūmus, nuteistieji vienas kito prašė žiebtuvėlio. Nekartojant visų byloje surinktų ir įrodymais pripažintų duomenų, pažymėtina, kad J. J. buvimą įvykio vietoje ir bendrininkavimą nužudyme patvirtina specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) priede (stenogramoje) nurodyti ir 2013-09-21 E. D. skambučių Bendrajam pagalbos centrui įrašuose esantys duomenys (1 t., b. l. 22-39). Pažymėtina, kad nukentėjusioji, telefonu kalbėdama apie pagrobėjus, visą laiką mini du asmenis („jie“, „abu“). Be to, remiantis specialisto išvada, beveik prieš pat automobilio padegimą įraše greta nukentėjusiosios balso užfiksuoti ne mažiau kaip dviejų vyriškių balsai. Specialistų buvo iššifruotos nukentėjusiajai esant bagažinėje vyriškais balsais pasakytos frazės („dabar tu ją?“, „siųsk tu ją na...ui vabščie“), kurių turinys rodo, jog kalba ne vienas asmuo. Kadangi bylos duomenimis be nuteistųjų jokių kitų vyriškos lyties asmenų įvykio metu prie nukentėjusiosios nebuvo, sprendžiant iš bylos medžiagos neabejotinai įrodyta, kad padegant automobilį ir taip siekiant nužudyti nukentėjusiąją kaip bendrininkai dalyvavo abu nuteistieji. Teismas, nors konstatavo, kad nepavyko konkrečiai nustatyti, kuris iš nuteistųjų, veikdamas bendrininkų grupe, padegė automobilį, įnešdamas į jį atviros ugnies šaltinį, nuteistųjų tyčios kryptingumą, bendrą sumanymą atskleidžia garso įrašas – nukentėjusiajai prašant ją išleisti ir bagažinėje blaškantis, bandant ištrūkti, nė vienas nesiekė aktyviais veiksmais įsiterpti į įvykių eigą, kad padarinių neatsirastų, ar bent jau atsiradusius padarinius kiek sumažinti, nukentėjusiosios iš bagažinės neišleido, kas rodo, jog tyčia paliko ją bejėgiškoje padėtyje akivaizdžiai žūčiai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad visi asmenys tiesiogiai atliktų veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, pakanka nustatyti jų bendro sumanymo buvimą, tyčios kryptingumą, siekimą tų pačių padarinių, kas šioje byloje yra nustatyta ir jau aptarta. Nuteistųjų nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 11 punktus, tyčios turinį nustatant pagal visas nusikaltimo aplinkybes: nukentėjusioji uždaryta bagažinėje buvo bejėgiškos būklės, dėl sukelto dūmų dusimo bei ugnies karščio nukentėjusioji patyrusi didžiules fizines ir dvasines kančias, gaisre žuvo, t. y. nužudyta itin žiauriai, nuteistiesiems suvokiant itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą ir siekiant nuslėpti kitus padarytus nusikaltimus – neteisėtą laisvės atėmimą ir išžaginimą.

Dėl bausmės.

Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs veikų pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą apie J. J. ir D. A. skirtinų bausmių rūšį ir dydį. Pabrėžtina, kad teismas motyvavo savo sprendimą skirti nuteistiesiems pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 11 punktus griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Teismas nustatė vienodą nuteistųjų indėlį darant nusikaltimą ir tai lėmė vienodų bausmių paskyrimą J. J. ir D. A.. Nurodytos nustatytos aplinkybės pagrindžia tokį teismo sprendimą. Skirdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę J. J. ir D. A., teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jų asmenybes apibūdinančius duomenis, jų kaip bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vienodą vaidmenį, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, lengvinančių nebuvimą. Parinkdamas ir paskirdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už tyčinį E. D. nužudymą, padarytą nuosprendžiu nustatytomis bylos aplinkybėmis, teismas klaidos nepadarė. Tik tokios bausmės rūšies paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, leis pasiekti bausmių skyrimo tikslus. Kiekvienas nužudymas, savaime suprantama, vertintinas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į veikos padarymo būdą (iš esmės gyvo žmogaus sudeginimas, ypač didelių fizinių kančių jam sukėlimas), tai pat ir į kitas teismo nuosprendyje išsamiai aprašytas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo pavojingumą ir pačių nuteistųjų žiaurumą, jų, apsvaigusių nuo psichotropinių medžiagų, išskirtinai drastišką elgesį, rodantį moralės ir elgesio normų niekinimą (iki tol nukentėjusiosios ir nuteistųjų nesiejo jokio pobūdžio tarpusavio santykiai, jie nebuvo pažįstami, nukentėjusioji buvo gatvėje pagrobta ir nugabenta į jai nežinomą vietą, su ja elgtasi kaip su daiktu, neteisėtai atimta laisvė, jai neturint jokios galimybės pasirinkti buvimo vietos, sumušta, pažeminta, išžaginta, prieš jos valią uždaryta į automobilio bagažinę ir palikta mirčiai tyčia padegant automobilį), griežčiausios bausmės paskyrimas yra neišvengiamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistieji visuomenei nebuvo naudingi, gyveno antivisuomeniškai, nedirbo, darbo biržoje taip pat neregistruoti, teisti už vagystes, viešosios tvarkos sutrikdymus ir kt. Nusikaltimai, dėl kurių padarymo jie pripažinti kaltais skundžiamu nuosprendžiu, ypač nužudymas, padaryti paminant elementarų žmogiškumą. Tai rodo, kad žmogaus sveikata ir gyvybė nebuvo tos vertybės, kurias jie gerbė. Nuteistųjų padarytų nusikaltimų aplinkybės rodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o juos pačius apibūdina kaip itin ciniškus, itin žiaurius ir visiškai abejingus kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog skiriant bausmę neturėtų likti pamiršti ir neįvertinti nukentėjusio asmens interesai, tuo tarpu pernelyg švelni ir neatitinkanti nei kaltininko asmenybės, nei veikos pavojingumo ir padarinių bausmė pažeidžia nukentėjusiojo orumą, pažeidžia jo interesus, negali būti laikoma humaniška ir teisinga. Tik laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos nagrinėjamu atveju gali sulaikyti nuteistuosius nuo naujų nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo tokių pavojingų asmenų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nuteistojo D. A. prisipažinimas dėl E. D. nužudymo rodytų mažesnį jo pavojingumą ir būtų pagrindas svarstyti klausimą dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, jeigu jis būtų prisipažinęs ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, o ne neigęs savo kaltę, jeigu jo prisipažinimas būtų savanoriškas, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių (dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų: specialisto išvadų, ekspertizės aktų, nusikalstamos veikos pėdsakų, pokalbių stenogramų ir kt.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu G. A. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 11 punktuose. Šiuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nenuginčijamai nustatė, kad veika padaryta bendrininkų veiksmais, D. A. parodymai apeliacinės instancijos teisme, kad jis padarė nusikalstamą veiką vienas, nedalyvaujant J. J., prieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms, nepripažintini teisingais ir tai nėra pagrindas laikyti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų.

Netenkintinas nuteistojo J. J. prašymas grąžinti jam nešiojamą kompiuterį „HP“ su maitinimo bloku ir USB modemu „Omniconnect“, kurį teismo nuosprendžiu nuspręsta perduoti civiliniams ieškiniams patenkinti. Byloje nėra jokių duomenų, kad J. J. nėra teisėtas savininkas rasto jo gyvenamojoje vietoje kompiuterio, taip pat nėra duomenų apie šio turto priklausomybę tretiesiems asmenims. Be to, dėl daikto priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos nuosprendis dėl nuteistųjų J. J. ir D. A. apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nekeistinas.

Nekeičiant nuosprendžio, dėl klaidingai užrašytų nukentėjusiųjų G. K. ir V. K. vardų priteisiant jiems neturtinę žalą, patikslintini nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jų vardai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų J. J. ir D. A. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti vardų rašybos netikslumus nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl nukentėjusiųjų G. K. ir V. K., nurodant vietoje G. K. – G. K.; vietoje V. K. – V. K..