Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. gegužės 09 d. nutarimu Nr. 1-885 (toliau – ir Nutarimas) nutarė ratifikuoti 1983 metų Konvenciją su išlygomis bei pareiškimais. Pagal Nutarimo 2 punktą išeivis yra apibrėžtas kaip asmuo, esantis išduodančios ar priimančios valstybės piliečiu pagal tų valstybių įstatymus.

Nurodo, jog iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinė sąlyga tam, jog nuteistasis galėtų pagal Konvenciją pareikšti pageidavimą perduoti jį atlikti bausmę kitoje valstybėje, yra tos valstybės, kurioje nuteistasis atliks bausmę, pilietybė.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 12 d. Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą Nr. (8.1) VTP-2017 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl bylos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme Nr. AS-728-525/2019, teismo posėdis 2019 m. gruodžio 4 d. (b. l. 39–40).

Tarnyba 2020 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą Nr. (8.1) TP-20-NT-1786-10334 (b. l. 19), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.) (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą užtikrina Tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punkte nustatyta, kad Tarnyba, be kita ko, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą.

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą pradiniu prašymu dėl teisinės pagalbos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme Nr. AS-728-525/2019, teismo posėdis 2019 m. gruodžio 4 d. (b. l. 39–40). Tarnyba pagrįstai buvo aktyvi ir prašė pareiškėjo sukonkretinti prašymą, ko siekia pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad nori grįžti į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigos (b. l. 59–61), taigi prašo teisinės pagalbos dėl perdavimo atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 1-885 nutarė ratifikuoti 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją su išlygomis bei pareiškimais (toliau – ir Konvencija). Konvencijoje įtvirtinta, kad nuteisusioji valstybė – valstybė, nuteisusi asmenį, kuris gali būti arba jau yra perduotas (1 straipsnio c punktas); valstybė, kurioje atliekama bausmė – valstybė, kuriai gali būti arba jau yra perduotas nuteistasis, kad ten atliktų savo bausmę (1 straipsnio d punktas). Valstybės abipusiškai įsipareigoja pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas kuo artimiau bendradarbiauti perduodant nuteistus asmenis (2 straipsnio 1 dalis). Pagal šios Konvencijos nuostatas vienos valstybės teritorijoje nuteistas asmuo gali būti perduotas kitai valstybei, kad ten atliktų jam paskirtą bausmę. Pagal šią Konvenciją asmuo gali pareikšti pageidavimą, kad būtų perduotas arba jį nuteisusiai valstybei, arba valstybei, kurioje turės atlikti bausmę (2 straipsnio 2 dalis). Kiekviena valstybė bet kuriuo metu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pasiųstoje deklaracijoje gali apibrėžti šioje Konvencijoje vartojamą „išeivio“ terminą (3 straipsnio 4 dalis). Lietuva padarė pareiškimą, kad Konvencijoje vartojama sąvoka „išeivis“ turėtų būti suprantama kaip asmuo, esantis išduodančios ar priimančios valstybės piliečiu pagal tų valstybių įstatymus.

Konvencijos 3 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, pagal kurias gali būti vykdomi perdavimai: a) nuteistasis turi būti valstybės, kurioje atliks bausmę, išeivis; b) nuosprendis turi būti galutinis; c) bausmės, kurią nuteistasis turi atlikti, laikas turėtų būti mažiausiai šeši mėnesiai nuo prašymo perduoti padavimo datos arba neterminuotas; d) nuteistasis arba jam atstovaujantis asmuo turi sutikti, kad nuteistasis būtų perduotas, jeigu viena iš valstybių perdavimą laiko būtinu dėl nuteistojo amžiaus arba fizinės ar protinės jo būklės; e) veikimas arba neveikimas, už kurios baudžiama, turėtų būti laikomi nusikalstama veika ir toje šalyje, kur bus atliekama bausmė, ir jeigu tokia nusikalstama veika būtų padaryta jos teritorijoje, už tai būtų baudžiama; f) nuteisusioji valstybė ir valstybė, kurioje bausmė atliekama, turėtų būti pasirašiusios perdavimo sutartį.

Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 9 d. prašyme Tarnybai nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, lietuvių kilmės. Iš Liteko duomenų sistemos duomenų nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. I-4968-541/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03093-2019-0) pareiškėjas P. N. (P. N.) taip pat nurodė, kad jis neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas nei Tarnybai, nei teismui nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ir kad ši pilietybė pareiškėjui būtų suteikta.