Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patrauktos R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu R. B. pripažinta kalta padariusi teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d., 130 str. 1 d., ir, vadovaujantis ATPK 33 str., jai paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1300 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

R. B. nubausta už tai, kad 2015-08-06 apie 23.50 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. 59, būdama neblaivi (nustatytas sunkus – 2,79 promilės girtumas), vairavo automobilį „Mazda 3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei apgadino kieme stovėjusį automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. ir 219.1 p. reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skundžiamu nutarimu R. B. administracinėn atsakomybėn patraukta už ATPK 127 str. 3 d. ir 130 str. 1 d. numatytų teisės pažeidimų padarymą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, R. B. kaltė pagal ATPK 127 str. 3 d. nėra ginčijama, kadangi prašoma panaikinti tik tą nutarimo dalį, kuria apeliantė yra nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d., taip pat prašoma už ATPK 127 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą skirti švelnesnę nuobaudą. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatomis, patikrinęs priimto pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai R. B. pripažino kalta padarius ATPK 127 str. 3 d. bei 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus.

Kaip minėta, ginčo dėl ATPK 127 str. 3 d. numatyto teisės pažeidimo padarymo nėra. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo R. B. veikoje. Esminis apeliacinio skundo argumentas, kvestionuojant apeliantės kaltę, yra tai, kad R. B. iš įvykio vietos pasišalino netyčia, nesupratusi, kad užkliudė ir apgadino kitą automobilį, kadangi buvo klaidingai įsitikinusi, jog tik palietė kitos transporto priemonės veidrodėlį, bet jokios žalos nepadarė, be to, ji neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš įvykio vietos. Tačiau su tokiais apeliantės skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka ir vertina, jog R. B. pagal ATPK 130 str. nubausta pagrįstai.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Pažymėtina, kad siekiant nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti renkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 1, 2 d.).

Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK 257 str.). Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog R. B. suprato sukėlusi eismo įvykį, kurio metu apgadino kitą transporto priemonę, ir sąmoningai, tyčia iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, R. B. neneigia netyčia kliudžiusi kitą automobilį, tačiau teigia, jog nesuprato, kad kitą transporto priemonę ji apgadino, nes buvo įsitikinusi, jog tik palietė kitos transporto priemonės veidrodėlį, bet jokios žalos nepadarė. Tokia apeliantės versija neįtikinama ir vertinama kaip siekimas išvengti atsakomybės. Iš papildomų duomenų apie eismo įvykį protokolo, fotonuotraukų, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir jų teisme duotų parodymų, nukentėjusiosios paaiškinimo ir jos parodymų teisme matyti, kad po įvykio buvo aiškiai identifikuoti abiejų automobilių apgadinimai – apeliantės automobiliui nustatyti dešinės pusės veidrodėlio, priekinių dešinės pusės durų, galinių dešinės pusės durų, galinio dešinės pusės sparno ir galinio bamperio apgadinimai, net įvykio vietoje buvo rasta nuo pažeidėjos automobilio dešinės pusės sparno arkos atitrūkusi detalė, kitam automobiliui nustatyti priekinio bamperio, priekinių kairės pusės durų, priekinio kairės pusės sparno apgadinimai. Taigi apgadinimų pobūdis rodo, jog dviejų automobilių kontaktas visiškai nebuvo švelnus, kaip bando įtikinti apeliantė, nurodydama, kad tik palietė kitos transporto priemonės veidrodėlį, todėl nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad R. B. nepastebėjo ir nesuvokė, jog manevruodama kieme apgadino kitą transporto priemonę, kadangi automobilių kontaktas tikrai buvo juntamas ir girdimas, dėl ko apeliantė galėjo įvertinti kontakto pasekmes, ką patvirtina ir kiti bylos duomenys. Kaip savo paaiškinime ir teismo posėdžio metu parodė nukentėjusioji G. P., ji būdama namuose išgirdo garsą ir pasižiūrėjusi pro langą pamatė, kaip ties jos automobiliu buvo trumpam sustojęs kitas automobilis, tačiau vėliau nuvažiavo, o ji išėjusi į kiemą pamatė, kad jos automobiliui buvo įrėžtas priekinis sparnas ir nubrauktos durelės. Visos šios aplinkybės neabejotinai įrodo, jog apeliantė eismo įvykio faktą suprato ir suvokė, jog apgadino kitą transporto priemonę, tačiau tikslingai įvykio vietoje nepasiliko, policijai apie įvykį nepranešė ir iš įvykio vietos pasišalino. Tokį savo elgesį apeliantė teisina subjektyviu manymu, kad kitam automobiliui jokios žalos nepadarė, nors realiai nesiėmė jokių priemonių patikrinti, kas nutiko, t. y. net nebuvo išlipusi iš savo automobilio apžiūrėti kito automobilio. Teismo nuomone, ne apeliantės neva klaidingas įsitikinimas, jog ji tik palietė kitos transporto priemonės veidrodėlį ir jokios žalos niekam nepadarė, o tai, kad ji eismo įvykį sukėlė neblaivi, ką ji suvokė, nulėmė tokį jos elgesį, kuriuo ji siekė nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje, išvengti gresiančios atsakomybės, tačiau pačios nukentėjusiosios operatyvaus sureagavimo į įvykį dėka ir policijos pareigūnų pastangomis netrukus po įvykio buvo pastebėta Vilties g. ir identifikuota. Kaip nepagrįsti atmetami apeliantės skundo argumentai, jog ji dėl girtumo į situaciją nesugebėjo reaguoti adekvačiai. Pažymėtina, kad tai nešalina jos atsakomybės, nes, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, tokios būsenos ji tapo pati savo noru vartodama alkoholinius gėrimus. Be to, netrukus po įvykio su apeliante bendravę policijos pareigūnai parodė, kad R. B., nors ir buvo išgėrusi, tačiau jos reakcija buvo adekvati, ji aplinkoje orientavosi, viską suprato, su policijos pareigūnais bendravo, dėl įvykio davė paaiškinimus, kuriuos jie užrašė administracinio teisės pažeidimo protokole, su kuriuo apeliantė pasirašytinai susipažino. Taigi nustatytos objektyvios bylos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, jog R. B. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, suvokusi, jog būdama neblaivi sukėlė eismo įvykį ir apgadino kitam asmeniui priklausantį turtą, taip siekdama išvengti administracinės atsakomybės, dėl to pagrįstai nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu R. B. taip pat prašo už ATPK 127 str. 3 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą jai paskirti straipsnio sankcijoje numatytą minimalią baudą ir neskirti specialiosios teisės atėmimo arba taikyti jį mažesniam laikotarpiui, t. y. prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Aukštesniojo teismo nuomone, šis prašymas nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Kad R. B. nevengia vairuoti automobilio neblaivi, matyti ir iš to, jog praeityje ji jau buvo bausta pagal ATPK 126 str. 2 d. už transporto priemonės vairavimą neblaiviai. Tai kartu paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, jog apeliantė praeityje nėra bausta už šiurkščius KET pažeidimus. Pažyma apie asmens baustumą rodo ir tai, kad R. B. yra nedrausminga vairuotoja ir linkusi pažeidinėti KET, be kitų pažeidimų, apeliantė du kartus bausta už tai, kad sukėlė eismo įvykį, taip pat ji bausta ir už leistino greičio viršijimą, o paskutinį kartą ji 2015-01-25 pastatė automobilį ir paliko jį stovėti ten, kur tai draudė kelio ženklas „sustoti draudžiama“, t. y. per metus pakartotinai padarė tokios pačios rūšies (administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje) teisės pažeidimą, ir tai pagrįstai pripažinta jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantė išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro ir toliau nesilaiko visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Todėl apeliaciniame skunde minimos aplinkybės – kad ji neteista, dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai, kad išlaiko studentę dukrą, prižiūri sunkiai sergančią motiną ir kt., įvertinus jos padarytų pažeidimų pobūdį, pavojingumą visuomenei, jos polinkį pažeidinėti KET, nesudaro pagrindo jai švelninti skundžiamu nutarimu už padarytus teisės pažeidimus paskirtų nuobaudų. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aukštesniųjų teismų suformuotą praktiką ir paskyrė teisingą bei adekvačią padarytiems pažeidimams ir apeliantės asmenybei nuobaudą. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl, žinodama apie gresiančias sankcijas ir vis dėlto tikslingai pasirinkusi savo elgesio variantą (daryti pažeidimus), pažeidėja prisiėmė ir galimas pasekmes, tarp jų ir netekti jai būtinos specialiosios teisės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų lemti švelnesnės nuobaudos taikymą (ATPK 30¹ str.). Byloje nustatytos administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybės neleidžia teigti, kad R. B. padaryti pažeidimai buvo mažiau pavojingi, o pirmiau paminėtos aplinkybės nerodo ir mažesnio jos asmenybės pavojingumo. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad pažeidimą padariusio asmens darbinė padėtis, jo sveikatos būklė, kitos asmeninio pobūdžio problemos nelemia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymo. Suprasdama, kad teisės vairuoti transporto priemones turėjimas jai yra būtinas ir šios teisės praradimas gali apsunkinti kasdienį gyvenimą, apeliantė privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, tačiau ji sąmoningai pasirinko tokį elgesį, už ką turi patirti ir jai kilusius neigiamus padarinius. Taigi aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių apylinkės teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantė jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta, tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 127 str. 3 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus. R. B. skirta nuobauda atitinka jos padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o R. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarimą nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.