Kauno apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui adresuotos ieškinio, jo priedų kopijos, teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2018 m. kovo 7 d. per šeimos narį Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (el. bylos kopija, b. l. 8). Atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 str. 4 d., 153 str. 2 d., 285 str. ir 286 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo V. M. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovui 6 mėnesių laikotarpiui buvo suteiktas 600,00 Lt (173,77 Eur) sumos kreditas su 98,98 procentų dydžio metine palūkanų norma. 2012 m. rugsėjo 25 d. atsakovo prašymu jam paskolinta papildoma 400,00 Lt (115,85 Eur) suma 6 mėnesių laikotarpiui su 96,62 procentų dydžio metine palūkanų norma. Ieškovė atsakovui iš viso paskolino 289,62 Eur sumą. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d. (vartojimo kredito sutarties nutraukimo momento) ieškovė atsakovui paskaičiavo 60,17 Eur sumos palūkanas. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. gruodžio 15 d. vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Po sutarties nutraukimo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. sausio 5 d. ieškovė atsakovui paskaičiavo 577,52 Eur sumos palūkanas (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 153,20 procentų).

Atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų – vartojimo kredito sutarčių, sąskaitos išrašo, palūkanų skaičiavimo paaiškinimo, Gyventojų registro informacijos apie asmenį – vertinimą bei atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių skolos sumokėjimą, darytina išvada, jog, pasitvirtinus paminėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą.

Remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalimi bei 6.256 straipsnio 1 dalimi, sutartinių santykių šalys yra įpareigotos vykdyti savo prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutartį. Akivaizdu, jog atsakovas pažeidė šią pareigą, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina skola – 289,62 Eur negrąžinto kredito (CK 6.870 str.).

Atsakovui už naudojimąsi kreditu atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti sutartimi nustatytas palūkanas (CK 6.870 str.), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 60,17 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo momento.

Atsakovui praleidus prievolės įvykdymo terminą, jam atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti įstatymu nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Sutarties 7.1. punktu šalys susitarė, kad pradelsus grąžinti skolą toliau skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose.

Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos sąvoką. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Ieškovė standartinėse paskolos sutarties sąlygose (CK 6.185 str.) Sutarties 4.1. punktu nepagrįstai numatė, kad paskolos gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, nes bendros vartojimo kredito kainos metinė norma nėra lygi vartojimo kredito metinei palūkanų normai, ji apima ne tik mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas už naudojimąsi kreditu, bet ir visus kitus su sutarties sudarymu susijusius mokesčius. Šalys sutarties 4 p. ir 7 p. už naudojimąsi kreditu susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Bendros vartojimo kredito kainos dydžio taikymas skaičiuojant palūkanas prieštarauja paskolos sutarties sampratai ir esmei (CK 6.870 str., 6.872 str.), sąžiningai dalykinei praktikai, kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 str.) bei nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.). Bendros vartojimo kredito metinės palūkanų normos taikymas skaičiuojant palūkanas už suteiktą kreditą atitiktų sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

Teismas šiuo atveju pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties, teismas ex officio (savo iniciatyva) imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu, būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą.

Ieškovė prašo priteisti 577,52 Eur palūkanų sumą, kuri yra paskaičiuota taikant šalių sudarytos paskolos sutarties 153,20 procentų bendrą kredito kainos metinę normą. Palūkanos paskaičiuotos laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. sausio 5 d., iš viso už 385 kalendorines dienas, jos sudaro 199,41 procentus prašomos priteisti negrąžintos atsakovui suteiktos paskolos sumos. Ieškovė mano, kad ši suma atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovo negrąžinto kredito ir palūkanų sumos. Teismas pažymi, kad ieškovės paskaičiuotų sutartinių palūkanų suma po kredito grąžinimo termino pabaigos yra nepagrįstai didelė, todėl negali būti vertinama kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, nepagrįstai taikė šalių Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą kredito kainos metinės normos dydį. Be to, įstatyme įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, nuo jo teismas gali nukrypti, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, pilnai patenkinus reikalavimą priteisti ieškovės paskaičiuotas palūkanas, įstatymu laikomas minimaliais nuostoliais, atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokios apimties reikalavimas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos po sutarties nutraukimo, pabaigos momentas išskirtinai priklauso nuo ieškovės valios. Tai gali sudaryti jai sąlygas atsakovo sąskaita nepagrįstai praturtėti iš piniginės prievolės pažeidimo. Be to, teismas Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 6 punktą vertina kaip formalią sutarties sąlygą, neužtikrinančią atsakovo, kaip vartotojos, interesų.

Ieškovė nurodo, kad prašoma priteisti palūkanų suma iš esmės atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovo negrąžinto kredito ir palūkanų sumos, tačiau galimų nuostolių dydžio nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovė reikalavimą grindžia tik sutartyje įtvirtinta sąlyga bei įstatymo prezumpcija (CK 6.261 str.). Teismas daro išvadą, kad šiais pagrindais grindžiami nuostoliai yra tik numatomi ir spėjami, be ne pagrįsti realiais ir faktiniais skaičiavimais, todėl neįrodo, kokio dydžio nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo neįvykdytos prievolės, ieškovė realiai patyrė (CPK 178 str.).

Konstatavus, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas dėl nuostolių paskaičiavimo neįrodo dėl atsakovo neįvykdytos prievolės patirtų nuostolių dydžio, bei atsižvelgus į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką, į bylos šalių nelygiavertę padėtį ir įvertinus aplinkybes, kad atsakovas yra fizinis asmuo, paskolos sutartį sudarė prisijungdamas prie ieškovės paruoštų standartinių sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujamos palūkanos mažintinos, palūkanų skaičiavimui taikant 98,98 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, palūkanas skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo negrąžintos paskolos sumos (CK 6.251 str., 6.261 str., 6.872 str.). Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 300,30 Eur ((289,62 Eur x 98,98 proc. / 100 proc.) / 365 d. x 385 d.) palūkanų po kredito sutarties nutraukimo, skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. sausio 5 d. (385 kal. d.) nuo negrąžintos paskolos sumos, kas laikytina teisingu ir protingu nuostolių atlyginimu, o likusioje dalyje reikalavimas dėl palūkanų po kredito grąžinimo termino pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str., CK 1.5 str. 2 d., 6.251 str., 6.261 str.).

Patenkinus ieškovės reikalavimus iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistinas žyminis mokestis, proporcingas tenkintų reikalavimų daliai, t. y. 19,00 Eur (CPK 80 str., 93 str.). Iš atsakovo valstybei nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jų suma yra mažesnė nei 3,00 Eur (CPK 92 str., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „4finance“, įmonės kodas 301881644, 289,62 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių Eur 620 ct) negrąžintą paskolą, 360,47 Eur (trijų šimtų šešiasdešimties Eur 47 ct) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (650,09 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 19,00 Eur (devyniolikos Eur 00 ct) žyminį mokestį.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine tvarka, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį Civilinio proce so kodekso 287 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.