Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, 1A-95-174-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Data: 2012-02-02
Bylos Nr.: 1A-95-174-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-30-2-00041-2010-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Miliuvienė (pirm.), Rasa Valentinienė, Dalius Jocys
Nuteistasis: I. M.
Advokatai: Eligijus Karbauskas

Kategorijos

2.4Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-95-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00041-2010-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.5.2.; 1.2.29.1.; 1.2.18.10.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

Lietuvos respublikos vardu

2012 m. vasario 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Rasos Valentinienės, Daliaus Jocio,sekretoriaujant Linai Andrijaitytei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Girgždutaitienei,nuteistajai I. M.,gynėjui advokatui Eligijui Karbauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-29 nuosprendžio, kuriuo I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteista:

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės subendrintos bausmės iš dalies pridedant dalį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš I. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 49 955 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš I. M. 574,66 Lt proceso išlaidų.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas į I. M. nekilnojamąjį turtą – ½ dalį buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei asmenines sąskaitas (duomenys neskelbtini), esančias Parex banke; asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland PLc Lietuvos skyriuje, bei į debetinę kortelę Maestro IKI Nr. (duomenys neskelbtini); asmenines sąskaitas (duomenys neskelbtini), esančias AB „Swedbank“; asmenines sąskaitas (duomenys neskelbtini), esančias AB banke SNORAS, pratęstas iki civilinio ieškinio atlyginimo, visiškai atlyginus civilinį ieškinį, laikiną nuosavybės teisių apribojimą nuspręsta panaikinti.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – A. M. IĮ buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apygardos valdyboje, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti A. M. IĮ savininkui A. M.; suklastotus kasos pajamų orderius bei kompaktinį diską, esantį baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir didelės vertės svetimą turtą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą bei suklastojo tikrus dokumentus, būtent:

„I. M. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir didelės vertės svetimą turtą: ji 2008 m. rugpjūčio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, žinodama, kad yra nėščia, tačiau nėra apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir dėl to neturi bei ateityje neturės teisės gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, t.y. teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008-09-04 fiktyviai įsidarbino A. M. IĮ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorės/finansininkės pareigose ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie tariamai gautą darbo užmokestį iš A. M. IĮ, t.y. pateikė pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad I. M. nuo 2008-09-04 priimta į darbą A. M. IĮ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu.

I. M., tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, norėdama parodyti, kad A. M. IĮ vykdo veiklą ir turi piniginių lėšų darbo užmokesčio išmokėjimui, laikotarpiu nuo 2008-10-13 iki 2009-02-11 suklastojo kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. IĮ 2008-10-13 pagal kasos pajamų orderį (toliau KPO) Nr. MMM 0003 O. Z. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2500 Lt, 2008-10-28 pagal KPO Nr. MMM 0004 V. D. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2008-11-12 pagal KPO Nr. MMM 0005 K. C. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1650 Lt, 2008-11-25 pagal KPO Nr. MMM 0006 N. E. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3150 Lt, 2008-12-15 pagal KPO Nr. MMM 0008 E. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2300 Lt, 2008-12-30 pagal KPO Nr. MMM 0009 J. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2700 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0011 D. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3300 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0012 M. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2009-01-28 pagal KPO Nr. MMM 0013 A. M. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2900 Lt, 2009-02-11 pagal KPO Nr. MMM 00014 J. B. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1950 Lt, ir asmeniškai pasirašė kasos pajamų orderiuose O. Z., V. D., N. E., E. P., J. R., D. P., A. M., J. B. vardais.

Tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, I. M. suklastojo A. M. IĮ 2008 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 2009 m. sausio, vasario mėn. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-23 gavo 22 375 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 8075,53 Lt įmokų, bei šiuos duomenis pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

I. M., toliau tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad A. M. IĮ realiai nedirba ir neturi teisės gauti išmokų, žinodama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, 2009-02-25 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, esančiam Smiltelės 12A, Klaipėdoje, pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą, kartu pateikdama UAB „Mano šeimos gydytojas” gydytojos I. P. išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą serija C Nr. 0165104, 2009-02-25 prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, bei prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas”. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja S. S., I. M. apgaulės įtakoje, manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2009-03-02 priėmė sprendimą Nr. SMTM-1059 „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą”, kuriuo nusprendė skirti jai 8737,60 Lt dydžio motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2009-02-23 iki 2009-06-28 (iš jų 7066,54 Lt pervesti į apdraustosios asmeninę sąskaitą ir 1671,06 Lt sumokėti GPM/PSDĮ mokesčių). Remiantis šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius I. M. 2009-03-05 pavedimu išmokėjo 7066,54 Lt motinystės pašalpą, pinigus pervedant į I. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas”.

I. M., toliau tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad A. M. IĮ realiai nedirba ir neturi teisės gauti išmokų, žinodama, kad A. M. IĮ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, 2009-06-02 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, esančiam Smiltelės 12A, Klaipėdoje, pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kartu pateikdama 2009-06-29 A. M. IĮ savininko A. M. įsakymą Nr. 0003 apie suteiktas vaiko priežiūros atostogas I. M., vaiko gimimo liudijimą, 2009-06-02 prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, bei prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas”. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) A. G., I. M. apgaulės įtakoje, manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2009-07-03 priėmė sprendimą Nr. SMTM-3097 „Dėl I. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą”, kuriuo I. M. paskyrė išmokėjimui 66 511,72 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2009-06-29 iki 2011-04-28, iki vaikui sukaks dveji metai (iš jų 53 441,50 Lt išmokėtini I. M., o 13 070,22 Lt sumokėtini GPM/PSDĮ mokesčių). Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) A. G., I. M. apgaulės įtakoje, manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2010-01-11 priėmė sprendimą Nr. PR1-72 „Dėl I. M. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo” perskaičiavimo, kuriuo I. M. už laikotarpį nuo 2009-12-01 - 2009-12-31 paskyrė išmokėjimui 2601,20 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) L. D., I. M. apgaulės įtakoje, manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2010-01-27 priėmė sprendimą Nr. PR1-184 „Dėl I. M. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo” perskaičiavimo, kuriuo I. M. už laikotarpį nuo 2010-01-01 - 2011-04-28 paskyrė išmokėjimui 37 216,96 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą. Remiantis šiais sprendimais laikotarpiu nuo 2009-06-29 iki 2011-01-17 I. M. buvo paskirta 53 527,64 Lt dydžio motinystės (tėvystės) dydžio pašalpa (iš jų 42 888,46 Lt pervesti į apdraustosios asmeninę sąskaitą ir 10 639,18 Lt sumokėti GPM/PSDĮ mokesčių). Nuo 2009-06-29 iki 2011-01-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pavedimais į I. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas”, išmokėjo 42 888,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos pinigų.

Tokiu būdu I. M. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 75 249,32 Lt svetimą turtą (8737,60 Lt motinystės ir 66 511,72 Lt motinystės (tėvystės) pašalpas), tuo tarpu, laikotarpiu nuo 2009-02-23 iki 2011-01-17 realiai apgaulės būdu savo naudai įgijo 49 955 Lt svetimo turto - Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų (iš jų: 7066,54 Lt motinystės pašalpos + 42 888,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos).

Be to, I. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: ji, būdama A. M. IĮ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktore/finansininke ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 11 straipsnio l dalį ir 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už A. M. IĮ buhalterinių įrašų teisingumą bei apskaitos organizavimą, Klaipėdos mieste, laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-12-31, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio l dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 13 straipsnį - „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius nurodytus rekvizitus”, 14 straipsnio 2 dalį - „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys”, Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 8 straipsnio l dalį, kurioje nurodyta, kad „Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto pajamos pripažįstamos faktišku pajamų gavimo momentu” ir 2 dalį - „Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto sąnaudos pripažįstamos tokia pat tvarka, kaip jos pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą, tačiau pripažįstamos tiktos vieneto sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį”, 11 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad „Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas”, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių punktą 3.6. – „pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos - jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą”, apgaulingai tvarkė A. M. IĮ buhalterinę apskaitą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2008-10-13 iki 2009-02-11 suklastojo kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. IĮ 2008-10-13 pagal kasos pajamų orderį (toliau KPO) Nr. MMM 0003 O. Z. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2500 Lt, 2008-10-28 pagal KPO Nr. MMM 0004 V. D. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2008-11-12 pagal KPO Nr. MMM 0005 K. C. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1650 Lt, 2008-11-25 pagal KPO Nr. MMM 0006 N. E. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3150 Lt, 2008-12-15 pagal KPO Nr. MMM 0008 E. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2300 Lt, 2008-12-30 pagal KPO Nr. MMM 0009 J. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2700 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0011 D. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3300 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0012 M. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2009-01-28 pagal KPO Nr. MMM 0013 A. M. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2900 Lt, 2009-02-11 pagal KPO Nr. MMM 00014 J. B. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1950 Lt, po to KPO pasirašė O. Z., V. D., N. E., E. P., J. R., D. P., A. M., J. B. vardais ir tokiu būdu suklastotais kasos pajamų orderiais pagrindė neįvykusias ūkines operacijas. Be to, šių paslaugų suteikimą nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais - sąskaitomis faktūromis;

laikotarpiu nuo 2008-09-30 iki 2009-02-28 įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnale užregistravo 2008-09-30, 2008-10-30, 2008-11-30, 2008-12-31, 2009-01-31, 2009-02-28 įsigytas telekomunikacines paslaugas už 1037,37 Lt ir 2008-10-09, 2008-11-07 įsigytus degalus už 120,87 Lt, tačiau jų nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais - sąskaitomis faktūromis, kasos išlaidų orderiais.

Dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-03-01 negalima iš dalies nustatyti A. M. IĮ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, I. M. suklastojo tikrus dokumentus: ji 2008 m. rugpjūčio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, žinodama, kad yra nėščia, tačiau nėra apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir dėl to neturi bei ateityje neturės teisės gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, t.y. teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, fiktyviai įsidarbino A. M. IĮ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorės/finansininkės pareigose ir:

vykdydama savo nusikalstamą sumanymą, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdama tiesiogine tyčia, užpildė ir pasirašė 2008-09-04 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustosios I. M. valstybinio socialinio draudimo pradžią (forma 1-SD), kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad I. M. nuo 2008-09-04 priimta dirbti A. M. IĮ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu.

Tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, norėdama parodyti, kad A. M. IĮ vykdo veiklą ir turi piniginių lėšų darbo užmokesčio išmokėjimui, laikotarpiu nuo 2008-10-13 iki 2009-02-11 I. M. suklastojo kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. įmonei 2008-10-13 pagal kasos pajamų orderį (toliau KPO) Nr. MMM 0003 O. Z. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2500 Lt, 2008-10-28 pagal KPO Nr. MMM 0004 V. D. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2008-11-12 pagal KPO Nr. MMM 0005 K. C. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1650 Lt, 2008-11-25 pagal KPO Nr. MMM 0006 N. E. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3150 Lt, 2008-12-15 pagal KPO Nr. MMM 0008 E. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2300 Lt, 2008-12-30 pagal KPO Nr. MMM 0009 J. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2700 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0011 D. P. už suteiktas paslaugas sumokėjo 3300 Lt, 2009-01-08 pagal KPO Nr. MMM 0012 M. R. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2800 Lt, 2009-01-28 pagal KPO Nr. MMM 0013 A. M. už suteiktas paslaugas sumokėjo 2900 Lt, 2009-02-11 pagal KPO Nr. MMM 00014 J. B. už suteiktas paslaugas sumokėjo 1950 Lt, ir imituojant O. Z., V. D., N. E., E. P., J. R., D. P., A. M., J. B. parašus pasirašė kasos pajamų orderius jų vardais.

I. M., toliau tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad A. M. IĮ realiai nedirba ir neturi teisės gauti išmokų, žinodama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdama tiesiogine tyčia, užpildė: 1) 2008-10-15 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2008 m. III ketvirtyje I. M. gautas draudžiamąsias pajamas, o būtent, kad I. M. už 2008 m. III ketvirtį gavo 1000 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 339,80 Lt įmokų; 2) 2009-01-14 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius už 2008 m. IV ketvirtį (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2008 m. IV ketvirtyje I. M. gautas draudžiamąsias pajamas, o būtent, kad I. M. už 2008 m. IV ketvirtį gavo 13 500 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 4587,30 Lt įmokų.

Tokiu būdu I. M. suklastojo tikrus dokumentus.“

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šių nusikaltimų ją išteisinti bei sumažinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos baudos dydį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dalis nuosprendžio grindžiama ne objektyviais, tinkamais ir leistinais įrodymais, o prielaidomis, kuriomis negalima vadovautis priimant nuosprendį. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymus, jų teisėtumą, pagrįstumą bei teisėjo pareigą įvertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nuteistosios I. M. teigimu, teismas ištyrė ir įvertino tik tas aplinkybes, kurios, subjektyvia teismo nuomone, turėtų pagrįsti jos kaltę, tačiau nevertino ją teisinančių aplinkybių, įrodančių, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. I. M. tvirtina, kad jos nekaltumą dėl minėto nusikaltimo pagrindžia ne tik jos, tačiau ir liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių teismas visiškai nevertino, be to, baigiamosiose kalbose VMI atstovas iš dalies patvirtino jos parodymus, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė, jų nevertino, o sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, kurios grindžiamos iš esmės tik valstybės kaltintojo kaltinamajame akte atskirų bylos aplinkybių dėlione, tačiau ne tinkamais ir leistinais įrodymais.

Apeliantė I. M. nurodo, kad ji buvo kaltinama padariusi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, t. y. kad neva ji sukčiavo, įgydama teisę gauti motinystės išmoką. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl šios veikos padarymo, konstatavo, kad neva ji žinodama, jog yra nėščia, įsidarbino A. M. individualioje įmonėje (toliau A. M. IĮ), turėdama tikslą gauti motinystės pašalpą. Tačiau tokia teismo išvada pagrįsta subjektyvia teisėjos nuomone, o ne išsamiu byloje esančių įrodymų visuma, apeliantės teigimu, šios teismo išvados nepagrindžia bylos duomenys. I. M. aiškina, kad byloje esantis A. J. individualios įmonės 2011-05-27 raštas, kurio teismas visiškai nevertino, patvirtina jos bei kaip liudytojo apklausto A. M. parodymus, kad 2008 metų vasarą A. M. dirbant A. J. individualioje įmonėje, kuri verčiasi tarptautiniu krovinių pervežimu, ji ir A. M. nusprendė įsteigti įmonę bei užsiimti tarptautiniu krovinių pervežimu. Todėl A. M., nutraukęs ankstesnius darbo santykius, 2008-08-20 įsteigė įmonę. I. M. teigia, kad ji su vyru A. M. planavo, jog vyras pats vairuos vilkiką, veš krovinius, t. y. vykdys užsakymus, o ji bus paskirta įmonės direktore ir būdama Lietuvoje organizuos paslaugų teikimą, priims užsakymus, sudarys sutartis ir t. t. 2008-08-20 įsteigus įmonę, buvo nuspręsta, kad ji bus direktorė (t. 2, b. l. 72). 2008-08-28 įmonė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre (t. 2, b. l. 68), tuo metu ji – I. M. – jau buvo nurodyta kaip įmonės vadovė, 2008-09-04 su ja buvo sudaryta darbo sutartis (t. 2, b. l. 74–75), pateikti atitinkami pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Apeliantė I. M. tvirtina, jog steigiant nuosavą įmonę ji nežinojo, kad laukiasi, ji su sutuoktiniu net neplanavo susilaukti atžalų, tai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Tai, kad ji bus įmonės vadovė, buvo nuspręsta dar iki įmonės įsteigimo, o 2008-08-20 tai buvo patvirtinta steigėjo akte. Kaip matyti iš rašytinių įrodymų, į medicinos darbuotojus ji kreipėsi po darbo santykių pradžios praėjus tam tikram laiko tarpui. Pagal žymas medicinos kortelėje 2008-09-11 jai buvo atlikti tyrimai, tačiau siekdama kuo greičiau pradėti verslą bei pagerėjus savijautai ji pakartotinai kreipėsi į gydytojus tik 2008-10-14, tada ir sužinojo, kad yra nėščia. Jeigu ir būtų atsižvelgiama į tyrimų atlikimo datą, pasak teismo, jai – I. M. – buvo nustatytas 4 savaičių nėštumas, vadinasi, 2008-08-20 pradėdama dirbti A. M. IĮ, ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad laukiasi, nes akivaizdu, kad įmonės steigimo metu jai galėjo būti tik pirmosios nėštumo dienos. Todėl apeliantei visiškai nesuprantama teismo išvada, kad: „Ta aplinkybė, kad I. M. šeimos gydytojas apie pastarosios nėštumą medicininėje ambulatorinėje kortelėje įrašą padarė tik 2008-10-14, nepaneigia fakto, kad I. M. apie nėštumą žinojo anksčiau, dar iki apsilankymo pas šeimos gydytoją, kadangi tokiu atveju galima kreiptis ne tik į šeimos gydytoją, bet ir į specialiai tam parengtą gydytoją ginekologą.“ Tačiau šiuo atveju apeliantei I. M. kyla klausimai: pirma, nuo kada kaltinamasis teisme privalo įrodinėti savo nekaltumą; antra, kokie įrodymai byloje pagrindžia faktinę aplinkybę, kad ji – I. M. – pradėdama dirbti žinojo, jog yra nėščia. Apeliantės I. M. įsitikinimu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, t. y. perkėlė pareigą rodinėti jos nekaltumą. Šiuo atveju jokių įrodymų, be teismo subjektyvaus pamąstymo dėl bylos aplinkybių, byloje nėra ir būti negali, nes apie nėštumą nebuvo žinoma, nėštumo ji su vyru neplanavo, priešingai – neplanuotas nėštumas ir gimdymas bei vaiko priežiūros atostogos pakeitė jos šeimos planus, nes prarado galimybę vystyti verslą. Taigi, I. M. įsitikinimu, byloje esantys įrodymai paneigia teismo minėtą išvadą, priešingai, patvirtina jos pateiktą paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių. Trečia, teismas turėjo įvertinti ir tą faktinę aplinkybę, kad jeigu ji būtų siekusi apgaule įgyti turtinę teisę į motinystės pašalpą, jai pagal įstatymą nebuvo reikalinga dirbti tokį ilgą laiko tarpą, darbdaviui už tai mokėti darbo užmokestį bei visus mokesčius. Pagal tuo metu galiojusią tvarką jai būtų pakakę tik 3 mėnesių darbo stažo, tačiau ji elgėsi sąžiningai nuo pat darbo santykių pradžios – dirbo įmonėje, mokėjo teisės aktais nustatytus mokesčius ir teisėtai turėjo pagrindą gauti jai priklausančias išmokas. Šiuo atveju, apeliantės nuomone, sumokėjus valstybei mokesčius, valstybė taip pat privalo vykdyti savo prievoles savo piliečiams, t. y. mokėti išmokas, o ne siekiant išvengti prievolių vykdymo, nesant teisinio pagrindo, naudotis baudžiamuoju persekiojimu.

Be to, I. M. teigimu, faktas, ar pradedant dirbti įmonėje ji buvo nėščia ar ne, veikos kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės. Jei ji ir būtų žinojusi, kad yra nėščia, šis faktas nedraudžia sudaryti darbo sutartį ir dirbti bei ateityje gauti motinystės išmokas, tokia teisė yra nustatyta įstatyme (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas 2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi iš esmės vien specialisto išvada, tačiau ji nėra tinkamas ir leistinas įrodymas, siekiant nustatyti aplinkybes, susijusias su įmonės veikla. Teismas sprendime nurodė, kad specialisto išvada nustatyta, jog A. M. IĮ veiklos nevykdė, I. M. jokių paslaugų, susijusių su įmonės veikla, nesuteikė. Tačiau šiuo atveju nuteistoji pažymi tai, kad specialistas neturi teisės ir nėra kompetentingas teikti išvadų, kurios yra ikiteisminio tyrimo dalykas. Specialisto pareiga yra pateikti išvadą ir/ar paaiškinimą jo kompetencijos klausimais (BPK 89 straipsnis). Šioje byloje specialistas buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas, jo kompetencija yra susijusi su mokestiniais teisiniais santykiais, mokesčių įstatymų taikymu, t. y. šiuo konkrečiu atveju mokestinių prievolių apskaičiavimu, įmokų teisingumo nustatymu ir pan. Tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistas nėra kompetentingas daryti išvadas, susijusias su įmonės veiklos vykdymu. Be to, specialistas išvadą pateikia dėl užduotyje pateiktų tyrimui klausimų. Kaip matyti iš užduoties specialistui, klausimas, „Ar A. M. IĮ vykdė veiklą?“, pateiktas nebuvo. Todėl specialisto išvadoje pateikti specialisto pamąstymai apie veiklos vykdymą nesusiję su jo kompetencija ir jam pateikta užduotimi. Ar veikla buvo vykdoma ar ne, turėjo būti nustatinėjama ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos. Dėl veiklos vykdymo apeliantė I. M. teigia paaiškinusi, kad ji su vyru įsteigė įmonę, siekiant vykdyti tarptautinį krovinių pervežimą. Įsteigus įmonę atliko paruošiamuosius įmonės veiklai darbus, t. y. ruošė dokumentus licencijai gauti, dalyvavo derybose dėl vilkiko įsigijimo, vilkiko kreditavimo ir t. t. Neįsteigus įmonės, paruošiamųjų darbų jie negalėjo atlikti, nes visose institucijose reikalinga pateikti duomenis apie įmonę, juolab siekiant gauti įmonės vardu kreditą, įsigyti vilkiką ir t. t., ką jie siekė padaryti atlikę paruošiamuosius įmonės veiklai darbus. Tačiau imdamiesi verslo jie neįvertino fakto, kad transporto ir krovinių pervežimo verslas yra labai specifinė verslo sritis, reikalaujanti labai didelių investicijų bei daug laiko. Be to, 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei, kredito įstaigos, į kurias jie kreipėsi, nepriėmė net paraiškos kreditui gauti, nes naujai įsteigta įmonė neturėjo veiklos istorijos, todėl jų veikla nebuvo kredituota. Todėl susidūrus su sunkumais buvo priimtas sprendimas, kad įmonė veiklos nestabdys, A. M. grįš laikinai į buvusią darbovietę, o ji – I. M. – toliau atliks paruošiamuosius darbus įmonės veiklai bei papildomai rengs projektus. Visą veiklos laikotarpį jai buvo skaičiuojamas darbo užmokestis, mokėtini mokesčiai, kurie buvo sumokėti, ir jokio įsiskolinimo nebuvo. I. M. teigia, jog jai pavestą darbą ji dirbo, darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir jai sumokėtas, mokesčiai taip pat visi sumokėti. Tinkamų ir leistinų įrodymų, kad darbas nebuvo dirbamas, byloje nėra, juolab, kad, I. M. teigimu, ji įmonės vardu parengė du projektus, už juos gautos lėšos buvo įtrauktos į apskaitą bei sumokėti mokesčiai, tai tik patvirtina faktą, kad veikla įmonėje buvo vykdoma.

Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kad apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tačiau, nuteistosios teigimu, ji jokios turtinės teisės neįgijo apgaule.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais yra išaiškinta, kad: „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.“ „...tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.“; „...bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose.“; „...aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.“; „...aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus...“; „Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.“

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistoji I. M. aiškina, jog kasacine tvarka jau išnagrinėtose tokio pobūdžio bylose teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka, kitos darbo santykių šalių teisės ir pareigos yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Šioje byloje nustatyta, kad buvo sudaryta darbo sutartis, minėta sutartis yra galiojanti, apie darbo santykių pradžią teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuotos valstybinės institucijos, pagal darbo sutartį buvo apskaičiuotas ir jai išmokėtas darbo užmokestis, sumokėti visi mokesčiai valstybės institucijoms, t. y. darbdavys tiek jai, tiek valstybei visas prievoles yra įvykdęs. Todėl daryti išvadą, kad neva ji apgaule įgijo turtinę teisę, I. M. teigimu, nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ji veikė tyčia, t. y. darydama nusikalstamą veiką suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti bei numatė, kokie padariniai gali atsirasti, ir jų norėjo. Jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad ji veikė tiesiogine tyčia, nėra. Nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad ji buvo priimta į darbą nėščia, jai pavesto darbo nedirbo, darbo užmokestis buvo apskaičiuotas fiktyviai, kad ji apgaule įgijo turtinę teisę ir to siekė. Priešingai, ji buvo priimta dirbti į veikiančią įmonę, kurios savininkas jai nustatė ir mokėjo darbo užmokestį, buvo mokami mokesčiai valstybei, ji dirbo siekdama išvystyti verslą, atliko parengiamuosius veiksmus įmonės veiklai krovinių pervežimo versle, kurio vystymas buvo sustabdytas tik dėl netikėto, neplanuoto nėštumo, tačiau I. M. tikisi, kad ateityje jai su vyru pavyks išvystyti šį verslą ir tam netrukdys susiklosčiusios šeiminės aplinkybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateikti neteisingi duomenys apie jos – I. M. – draudžiamąsias pajamas. Tai, kad įmonės savininkas įnešdavo į įmonės sąskaitą pinigų įmonės veiklai užtikrinti, taipogi niekaip nepagrindžia išvadų apie jos tyčią apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą. Nuteistosios I. M. nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti jos parodymais, nes jie buvo nuoseklūs, juos patvirtino kiti byloje esantys duomenys – liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, net VMI atstovas (specialistas) baigiamosiose kalbose patvirtino jos paaiškinimus, kurie susiję su jos šeimos planuoto verslo specifika, t. y. VMI atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad krovinių pervežimas yra specifinė verslo sritis, kurią norint pradėti vystyti yra reikalingas pakankamai sudėtingas pasirengimas, kuris susijęs su leidimų, licencijų gavimu ir pan. Todėl kyla paprastas klausimas, ar žmogus neturi teisės gauti darbo užmokesčio už darbą, kuris susijęs su įmonės paruošimu veiklai, kurį, I. M. tvirtinimu, ji ir atliko. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti atlyginimą už darbą, net jei jis yra susijęs su pasirengimu įmonės veiklai, nuo to momento, kai įmonė yra įsteigta ir asmuo teisės aktų nustatyta tvarka įdarbintas įmonėje – atsiradus darbo santykiams, kurių dalyviai yra darbuotojas ir darbdavys. Be to, nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, kad visą jos darbo įmonėje laikotarpį klausimų dėl darbo santykių realumo ar fiktyvumo nekilo niekam, valstybės institucijos buvo patenkintos gaunamomis didelėmis pinigų sumomis – mokamais mokesčiais. Duomenys apie jos socialinio draudimo pradžią buvo prieinami tiek VMI, tiek VSDFV darbuotojams. Pateikus prašymą gauti atitinkamas išmokas, VSDFV darbuotojui nekilo klausimų ir įtarimų nei dėl teisės į išmokas, nei dėl jų dydžio. Priimtų sprendimų pagrindu jai – I. M. – buvo paskirtos teisės aktų nustatyto dydžio išmokos, jas apskaičiavo specialistai ir jos buvo mokamos, nes ji turėjo teisę jas gauti. Tačiau šių aplinkybių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino ir į jas neatsižvelgė. Todėl, nuteistosios I. M. teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turėtų būti panaikinta ir dėl šio nusikaltimo ji išteisinta.

Be to, apeliantė nurodo, jog ji buvo kaltinama ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį. Dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buhalterinės apskaitos dokumentų – kasos pajamų orderių – suklastojimo ji savo kaltę pripažino visiškai. Tačiau I. M. nesutinka su kaltinimais, kurie susiję su VSDFV pateiktais pranešimais (pažymomis), nes, pasak jos, minėti dokumentai nėra suklastoti, jie yra tikri, duomenys juose pateikti pagal darbo santykius reglamentuojančius duomenis, t. y. darbo sutartį, darbo laiko apskaitos dokumentus ir pan., todėl teismas nepagrįstai ją pripažino kalta dėl minėtų dokumentų suklastojimo. I. M. aiškina, jog ji pripažino kaltę dėl kasos pajamų orderių suklastojimo ir teismui paaiškino, kodėl taip pasielgė, t. y. siekdama parodyti, kad įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamų ne tik iš savininko, bet ir iš kitų asmenų, ir tai darė siekdama sukurti įmonės istoriją, kad ateityje būtų galima gauti iš kredito įstaigos kreditą vilkikui įsigyti, nes kitu atveju nebuvo galimybės gauti paskolą verslui vystyti. Todėl siekdama įmonei keliamų tikslų, t. y siekiant realizuoti planus vykdyti veiklą, ateityje įsigyti turtą įmonei ji suklastojo keletą kasos pajamų orderių. Tokius jos parodymus patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas A. M.. Tuo tarpu kitokių įrodymų, kurie paneigtų jos parodymus, byloje nėra ir būti negali. Todėl paminėti kaltinimai iš nuosprendžio turi būti pašalinti.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog ji neginčija apgaulingai vedusi buhalterinę apskaitą dėl to, kad suklastojo minėtus kasos pajamų orderius. Dėl telekomunikacijų bendrovės suteiktų paslaugų, išlaidų kurui įtraukimo į apskaitą, I. M. nesutinka klastojusi dokumentus ir tvirtina, jog dėl to ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas išsamiai, o specialistas teismo posėdžio metu pateiktos išvados argumentuotai paaiškinti negalėjo. Šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su „Tele 2“ suteiktomis paslaugomis ir jų apskaita, buvo saugomi kompiuteryje, kuris veiklos metu sugedo ir buvo utilizuotas. Todėl teigti, kad neteisėtai ji šių dokumentų neįtraukė į apskaitą, negalima, nes šiuo atveju buvo tik neišsaugoti duomenys. Teismui buvo pateikti duomenys iš UAB „Tele2“, patvirtinantys paslaugų suteikimo faktą, tik teisminio nagrinėjimo metu pakartotinai PVM sąskaitos faktūros nebuvo pateiktos. Todėl teigti, kad šioje apimtyje buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, yra neteisėta.

Žemesnės instancijos teismas

I. M. aiškina, jog dėl to, kad ji suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, jos veika pagal BK 300 straipsnį neturėjo būti atskirai kvalifikuojama (LAT senato nutarimas dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, susijusios su suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų – kasos pajamų orderių – apskaita. Dėl minėtos veikos ji kalta prisipažino ir jaučiasi kalta, tačiau neigiamų pasekmių nesiekė, tokiu būdu norėjo pagerinti įmonės veiklos galimybes vykdyti veiklą. Todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, o bausmę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrė nesilaikydamas bausmės skyrimo taisyklių, t. y. neatsižvelgė į jos asmenybę, veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, veikos padarymo motyvus ir tikslus, jos padėtį, kad augina du mažamečius vaikus, neįvertino jos turtinės padėties bei nepagrįstai paskyrė tokią didelę – 70 MGL – baudą, kurią apeliantė prašo sumažinti.

Nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuteistosios I. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinio skundo argumentas, kad I. M. neįvykdė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus įvertino teisingai ir pagrįstai I. M. pripažino kalta, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apeliantės veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl nuteistosios I. M. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apeliantės teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Dėl I. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Apeliantė I. M. skunde ginčija nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumą teigdama, kad ji savo vyro A. M. IĮ dirbo ne fiktyviai ir turėjo teisę gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas.

BK 182 straipsnio prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo esminis požymis yra apgaulės panaudojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, taip pat – siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta ir tokiu būdu, kai, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, imituojami darbo santykiai: fiktyviai įdarbinamas asmuo melagingai nustatant jam atlyginimą, sumokami reikiami mokesčiai, melagingi duomenys pateikiami VSDFV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą, ar nuteistoji I. M. veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis tarp A. M. IĮ, atstovaujamos savininko A. M., ir įmonėje direktore/finansininke įdarbintosios I. M. atitiko tikrovę, ar nebuvo fiktyvi. Nustatant, ar darbo sutartis neprieštarauja teisei (buvo teisėta), svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar sutartis buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Formalūs dokumentai – darbo sutartis, darbo laiko apskaitos ir kiti dokumentai apie I. M. darbą A. M. IĮ nebūtinai liudija realius faktus, t. y. tokius, kokie nurodyti atitinkamuose dokumentuose. Taigi būtina nustatyti, ar tokių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio, atstovaujamo A. M., suteiktą I. M. darbą, jos darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Siekdamas tai išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės įrodinėtinų faktų teisingam nustatymui. Teismas nustatė, kad I. M. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose buvo fiktyvus, A. M. IĮ formaliai direktorės/finansininkės pareigoms įdarbinta I. M. realiai nedirbo. Teismas nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. M. atliko jai darbo sutartimi sulygtą darbą ir gavo už jį užmokestį. Teismo išvada dėl darbo santykių fiktyvumo ir neįgyvendinamumo, jų imitavimo turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto pagrįsta išsamia byloje esančių duomenų analize, logiškai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino nuteistosios versiją, pagal kurią ji realiai dirbo įmonėje, tačiau motyvuotai ją paneigė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Nors nuteistosios I. M. apeliaciniame skunde teigiama, kad ji pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista nepagrįstai, nes vyro įmonėje, t. y. A. M. IĮ, ji buvo įdarbinta realiai veikiančioje įmonėje, kurios savininkas jai nustatė ir mokėjo darbo užmokestį, buvo mokami mokesčiai valstybei, ji dirbo siekdama išvystyti verslą, atliko parengiamuosius veiksmus įmonės veiklai krovinių pervežimo versle, kurio vystymas buvo sustabdytas tik dėl netikėto, neplanuoto nėštumo, o ne siekiant jos naudai apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, šie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstai nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 75 249,32 Lt – VSDFV turtą (8 737,60 Lt motinystės ir 66 511,72 Lt motinystės (tėvystės) pašalpas), o nuo 2009-02-23 iki 2011-01-17 apgaulės būdu savo naudai įgijo 49 955 Lt (iš jų 7 066,54 Lt motinystės pašalpos ir 42 888,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos) VSDFV fondo biudžeto lėšų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. M. apgaulė pasireiškė fiktyviu jos įdarbinimu A. M. IĮ ir surašymu bei pateikimu VSDFV Klaipėdos skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių I. M. darbo stažą, jos pajamas A. M. IĮ, tai suteiktų I. M. teisę į nurodyto dydžio motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Šis suklaidinimas buvo esminis sprendžiant I. M. mokėtinos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos klausimą, t. y. I. M. apgaulė lėmė VSDFV Klaipėdos skyriaus suklydimą ir buvo svetimo turto bei turtinės teisės įgijimo priežastis.

Apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad I. M. A. M. IĮ faktiškai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo, pati įmonės komercinės–ūkinės veiklos faktiškai nevykdė, t. y. A. M. IĮ nuostatuose numatytos pagrindinės įmonės veiklos – transporto paslaugų – neteikė, neteikė ir kitų paslaugų, projektus, kurių realiai buvo parengti tik du, kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė pati I. M., ji parengė ne įmonės, o savo vardu, taigi ir pajamas gavo ne įmonė, o pati I. M.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tvirtinusi neva įmonės vardu parengė kur kas daugiau projektų, I. M. teisme to neteigė ir pripažino suklastojusi dokumentus, t. y. neneigė, kad 2008-10-13 kasos pajamų orderyje (toliau KPO) Nr. MMM 0003, 2009-02-11 KPO Nr. MMM 2009-01-28, KPO Nr. MMM 0013, 2008-12-30 KPO Nr. MMM 0009, 2009-01-08 KPO Nr. MMM 0011, 2008-12-15 KPO Nr. MMM 0008, 2008-11-25 KPO Nr. MMM 0006 kitų asmenų – O. Z., V. D., K. C., N. E., E. P., J. R., D. P., M. R., A. M., J. B. – vardais pasirašė ji pati, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. M. A. M. IĮ laikotarpiu nuo 2008-10-13 iki 2009-02-11 negavo 26 050 Lt pajamų už suteiktas paslaugas, nes jų niekam nesuteikė, tai konstatuota ir specialisto išvadoje Nr. AC6-24 (t. 2, b. l. 51–67). Šioje specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktą medžiagą galima teigti, jog A. M. IĮ veikla nebuvo vykdyta, I. M. jokių paslaugų, susijusių su įmonės veikla, neatliko, ji įmonėje realiai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo, o laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-23 jai nepagrįstai buvo priskaičiuotas 22 375 Lt darbo užmokestis, ir šie tikrovės neatitinkantys duomenys buvo pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui. Be to, minėtoje specialisto išvadoje Nr. AC6-24 konstatuota, kad I. M. darbo užmokestis buvo mokamas iš įmonės savininko A. M. ir I. M. įneštų pinigų į įmonės kasą ir banką, to neneigia ir apeliantė bei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas A. M.. Nors apeliantės I. M. skunde tvirtinama, kad ji turėjo tikslą įmonės vardu gauti paskolą iš banko, todėl pinigus į įmonės sąskaitą įnešdavo siekiant parodyti, kad įmonė vykdo veiklą ir joje vyksta pinigų judėjimas, tačiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. AC6-24 konstatuota, kad grynieji pinigai į įmonės kasą bei banką buvo įnešami papildant sąskaitą ir tą pačią arba kitą dieną buvo mokamas darbo užmokestis I. M. bei mokesčiai valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo įmokos. A. M. IĮ faktiškai veiklos nevykdė ir pinigų iš ūkinės komercinės veiklos negavo, ir įmonė neturėjo finansinių galimybių I. M. mokėti darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį, o tokia lėšų suma, kiek I. M. pagal fiktyvius dokumentus tariamai turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio, įmonė nedisponavo. Taigi akivaizdu, kad pinigų įnešimo į įmonės sąskaitą tikslas buvo kitas, nei tvirtina apeliantė, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis tikslas, dėl ko pinigai buvo įnešami į įmonės sąskaitą, buvo ne siekis įmonės vardu gauti paskolą iš banko, o siekiant parodyti, kad neva įmonė vykdo veiklą, jog I. M. įgytų teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. I. M. apeliaciniame skunde minima aplinkybė, kad ji mokėjo valstybei socialinio draudimo įmokas, savaime nepaneigia fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje fakto, kartu pažymint, kad šių įmokų nemokėjimas būtų kliūtis įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, siekiant įgyti teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. 2008-09-04 iki 2009-02-23 laikotarpiu faktiškai nedirbusi, pagal įstatymą neturėdama reikiamo socialinio draudimo stažo, o taip pat ir darbo pajamų (22 375 Lt darbo užmokestis buvo priskaičiuotas nepagrįstai), kurias kompensuoti yra skiriamos minėtos pašalpos, I. M. pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturėjo teisės gauti motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų. Šios pašalpos jai buvo paskirtos pateikus VSDFV Klaipėdos skyriui fiktyvius dokumentus ir taip šios įstaigos atsakingus darbuotojus suklaidinus dėl I. M. teisės gauti pašalpas. I. M. apgaulė, įgyjant didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, pasireiškė fiktyviu I. M. įdarbinimu A. M. IĮ bei surašymu ir pateikimu VSDFV Klaipėdos skyriui tikrovės neatitinkančių dokumentų apie I. M. darbą įmonėje, darbo stažą, priskaičiuotą darbo užmokestį, 2008 m.–2009 m. gautas draudžiamąsias pajamas iš A. M. IĮ, kurie suteikė I. M. teisę į nurodyto dydžio motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas.

Apeliantė nepagrįstai kelia abejones 2010-11-19 specialisto išvadą Nr. AC6-24 (t. 2, b. l. 51-67) pateikusios Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos III patikrinimų skyriaus II poskyrio vyresniosios specialistės O. M. kompetencija vien dėl to, jog išvadą apie tai, kad A. M. IĮ faktiškai veiklos nevykdė ir pinigų iš ūkinės komercinės veiklos negavo, įmonė neturėjo finansinių galimybių I. M. mokėti darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį, specialistė padarė nesant užduotyje pateikto konkretaus klausimo, ar įmonė vykdė veiklą. Iš 2010-067-30 užduoties Nr. 4-3/24-799 atlikti objektų – A. M. IĮ ūkinės–finansinės veiklos – tyrimą (t. 2, .b. l. 41–42) matyti, kad be kitų klausimų specialistui buvo pateiktas klausimas, kokią ūkinę komercinę veiklą A. M. IĮ vykdė tiriamuoju laikotarpiu, todėl akivaizdu, kad specialistė išvadą apie tai, jog A. M. IĮ faktiškai veiklos nevykdė, padarė ištyrusi aplinkybes, ar minėta įmonė apskritai vykdė veiklą. Kolegija neturi pagrindo abejoti specialistės kompetencija ir pateikta specialisto išvada. Pažymėtina, kad išvadą apie tai, kad I. M. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose buvo fiktyvus, t. y. nepatvirtina realaus I. M. darbo A. M. IĮ fakto, nes ji įmonėje faktiškai nedirbo, t. y. realiai įmonės komercinės–ūkinės veiklos nevykdė ir socialinio draudimo stažo neįgijo, priešingai nei tvirtinama nuteistosios I. M. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas padarė remdamasis ne tik minėta specialisto išvada Nr. AC6-24, bet ir byloje surinktų įrodymų visuma, iš jų ir minėtais pačios nuteistosios I. M. bei kaip liudytojo apklausto jos vyro A. M. parodymais, remdamasis kuriais teismas pagrįstai nustatė, kad I. M. realiai įmonėje nedirbo, o projektus parengė savo, o ne įmonės vardu, vadinasi, ir pajamas gavo asmeniškai ji pati, o ne įmonė.

Apeliantė yra teisi, nurodydama, kad veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui neturi reikšmės faktas, ar įsidarbindama įmonėje ji buvo nėščia, tačiau nagrinėjamoje byloje, remiantis anksčiau aptartais duomenimis, nustatyta, kad I. M. įdarbinimas A. M. IĮ buvo fiktyvus, nes ji įmonėje realiai nedirbo, įmonė jokių paslaugų niekam nesuteikė, todėl nekyla abejonių, kad I. M. nėštumo faktas buvo fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje priežastis, siekiant gauti motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Nors apeliantė tvirtina, kad apie savo nėštumą ji sužinojo tik 2008 m. rugsėjo mėnesį, tuo metu ji jau buvo įsidarbinusi A. M. IĮ, ir, pasak I. M., byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad įsidarbindama šioje įmonėje ji žinojo esanti nėščia, dėl to, apeliantės teigimu, teismas padarė tik prielaidą, tačiau, esant nustatytai aplinkybei, kad I. M. realiai įmonėje nedirbo, akivaizdu, kad ji įsidarbino įmonėje žinodama, kad yra nėščia, ir nekyla abejonių, kad būtent I. M. nėštumo faktas lėmė fiktyvų jos įsidarbinimą įmonėje, siekiant gauti motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Priešingai apeliantės tvirtinimui, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad I. M. apie savo nėštumą sužinojo anksčiau nei nurodyta UAB „Mano šeimos gydytojas“ 2010-04-21 pranešime Nr. S-10-33 apie tai, jog I. M. kreipėsi į šeimos gydytoją 2008-10-14, nustatytas nėštumas 10 sav., nėštumo atostogos nuo 2009-02-23, nes byloje esančiame išraše iš I. M. medicininės ambulatorinės kortelės nurodyta, kad I. M. ultragarsinis tyrimas buvo atliktas anksčiau – 2008-09-11, ir nustatytas 4 sav. nėštumas. Be to, I. M. laukėsi antro vaiko, todėl neatmetama, kad nėštumo požymius ji galėjo pajausti ir anksčiau, juolab, kad nėštumo faktą galima pasitikrinti ir nesikreipiant į medikus. Vien ta aplinkybė, kad I. M. įsidarbino A. M. IĮ likus 5 mėnesiams iki motinystės pašalpos gavimo pradžios, nors pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją gauti motinystės pašalpą būtų pakakę minimalaus 3 mėnesių iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos per paskutinius 12 mėnesių darbo stažo, nepaneigia I. M. fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje fakto, siekiant gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas, nes byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad ji įmonėje realiai nedirbo, todėl ir fiktyvių darbo santykių pradžia nėra esminis klausimas. Kaip minėta, ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad I. M. jokių paslaugų, susijusių su įmonės veikla, neatliko, ji įmonėje realiai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo, o laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-23 jai nepagrįstai buvo priskaičiuotas 22 375 Lt darbo užmokestis, ir šie tikrovės neatitinkantys duomenys apie I. M. darbo stažą bei pajamas įmonėje, siekiant gauti iš VSDF biudžeto motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, buvo pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui. Atlikdama šiuos veiksmus, t. y. surašydama ir pateikdama VSDFV Klaipėdos skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo įsidarbinimą A. M. IĮ, darbo stažą ir pajamas įmonėje, I. M. siekė apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, ir ši I. M. apgaulė lėmė VSDFV Klaipėdos skyriaus suklydimą sprendžiant klausimą dėl jai mokėtinų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų ir buvo svetimo turto bei turtinės teisės įgijimo priežastis. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma įrodo, jog įgydama turtinę teisę į didelės vertės VSDFV turtą bei realiai įgydama VSDFV fondo biudžeto lėšas, I. M. veikė tiesiogine tyčia – apgaulės būdu, jai žinotinai suklastotų dokumentų pagalba siekė neteisėtai įgyti teisę į svetimą VSDFV turtą – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų išmokas, ir ši I. M. veika, priešingai nei tvirtinama jos apeliaciniame skunde, teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Konstatuotina, kad teismas pagrįstai nustatė, jog apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu I. M. įdarbinimu A. M. IĮ bei surašymu ir pateikimu VSDFV Klaipėdos skyriui suklastotų dokumentų, patvirtinančių I. M. darbo stažą bei pajamas. Dėl šios apgaulės I. M. naudai buvo įgyta teisė į 62 265,24 Lt vertės motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, iš VSDF biudžeto realiai gauta 49 955 Lt išmokų. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant I. M. veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, dėl to bus pasisakyta vėliau, pritaikytas tinkamai.

Dėl I. M. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Apeliantė neneigia savo kaltės dėl kasos pajamų orderių suklastojimo ir kad dėl to apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau nesutinka surašiusi ir pateikusi „Sodrai“ tikrovės neatitinkančius dokumentus apie jos įdarbinimą įmonėje, darbo stažą ir priskaičiuotą atlyginimą, tvirtindama, kad šių VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktų dokumentų neklastojo, taip pat neigia apgaulingai tvarkiusi įmonės buhalterinę apskaitą dėl A. M. IĮ telekomunikacijų bendrovės suteiktų paslaugų ir įmonės išlaidų kurui įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą. Be to, nuteistosios teigimu, dėl to, kad ji suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, jos veika pagal BK 300 straipsnį neturėjo būti atskirai kvalifikuojama. Šie apeliantės skundo argumentai nepagrįsti.

Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. M. A. M. IĮ įsidarbino fiktyviai, įmonė realiai veiklos nevykdė, tačiau šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad I. M. suklastojo A. M. IĮ kasos pajamų orderius (to apeliantė neginčija), o anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad ji surašė ir pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo įsidarbinimą A. M. IĮ, darbo stažą ir 2008 m.–2009 m. gautas draudžiamąsias pajamas šioje įmonėje, tokiu būdu I. M. suklaidino „Sodros“ darbuotojus dėl jos teisės gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, ir pastarieji dėl apgaulės paskyrė jai šias pašalpas. Šiuos veiksmus I. M. atliko, siekdama savo nusikalstamo tikslo – gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu bei motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu – įgyvendinimo, ir surašydama bei pateikdama VSDFV Klaipėdos skyriui minėtus fiktyvius dokumentus, I. M., būdama A. M. IĮ direktore/finansininke, buvo atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad ji yra tinkamas BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas ir už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą yra nuteista pagrįstai.

I. M. bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad „Sodrai“ ir Mokesčių inspekcijai visas ataskaitas pildydavo ir pateikdavo ji. Anksčiau aptartais duomenimis nustačius, kad I. M. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose buvo fiktyvus, A. M. IĮ formaliai direktorės/finansininkės pareigoms įdarbinta I. M. realiai nedirbo, nekyla abejonių, jog I. M. žinodama, kad yra nėščia, tačiau nėra apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu, fiktyviai įsidarbinusi A. M. IĮ, siekdama apgaulės būdu iš VSDF biudžeto gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, šiam tikslui įgyvendinti suklastojo tikrus dokumentus – surašė ir pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo įsidarbinimą A. M. IĮ, darbo stažą, priskaičiuotą darbo užmokestį, 2008 m.–2009 m. gautas draudžiamąsias pajamas iš A. M. IĮ – ir juos panaudojo kaip apgaulės priemonę sukčiaujant. Tokiu būdu I. M. užpildė ir pasirašė 2008-09-04 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustosios I. M. valstybinio socialinio draudimo pradžią, jame įrašė aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ji nuo 2008-09-04 priimta dirbti A. M. IĮ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. Siekdama įgyti teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, I. M. suklastojo ir A. M. IĮ 2008 metų rugsėjo–gruodžio mėnesių ir 2009 metų sausio bei vasario mėnesių darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose įrašė neteisingus duomenis, kad laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-23 ji gavo 22 375 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 8075,53 Lt įmokų. Be to, I. M., siekdama apgaulės būdu savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę – teisę iš VSDF biudžeto gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas – bei gauti didelės vertės svetimą turtą – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, taip pat užpildė ir 2008-10-15 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2008 m. III ketvirtyje jos gautas draudžiamąsias pajamas bei 2009-01-14 Pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius už 2008 m. IV ketvirtį (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2008 m. IV ketvirtyje jos gautas draudžiamąsias pajamas. Nekyla abejonių, kad atlikdama šiuos veiksmus, t. y. surašydama ir pateikdama VSDFV Klaipėdos skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo įsidarbinimą A. M. IĮ, darbo stažą ir pajamas įmonėje, I. M. suprato, kad suklastojo tikrus dokumentus ir norėjo taip veikti, ir šiuos veiksmus, kaip minėta, atliko, pasinaudojusi dokumentais, žinodama, kad jie suklastoti, siekdama neteisėtai įgyti teisę į svetimą VSDFV turtą – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų išmokas. Ši I. M. veika, priešingai nei tvirtinama jos apeliaciniame skunde, teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

2010-11-19 specialisto išvadoje Nr. AC6-24 konstatuota, kad A. M. IĮ neteisėtai įtraukė į buhalterinę apskaitą į leidžiamus atskaitymus pagal ūkinių operacijų registravimo žurnale 2008-09-30, 2008-10-30, 2008-11-30, 2008-12-31, 2009-01-31 ir 2009-02-28 nurodytas iš tiekėjų įsigytas telekomunikacines paslaugas už 1 037,37 Lt ir 2008-10-09, 2008-11-07 įsigytus degalus už 120,87 Lt, įmonė nepateikė su jomis susijusių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat nepateikė dokumentų, iš kokių tiekėjų įsigytos telekomunikacinės paslaugos ir įsigyti degalai, t. y. nėra jokių rekvizitų: nei asmenų pavadinimų, nei kodų. A. M. IĮ nepateikė tiekėjų išrašytų sąskaitų faktūrų, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus bei 1 037,37 Lt sumos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus už telekomunikacines paslaugas bei 120, 87 Lt sumos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus už degalus. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-03-01 jokie pirkimo–pardavimo sandoriai faktiškai nebuvo vykdomi, buhalterinė apskaita buvo vedama tik tiek, kiek tai buvo susiję su I. M. priskaičiuotu darbo užmokesčiu, nuo jo apskaičiuotais mokesčiais ir jų mokėjimu.

Nors nuteistosios I. M. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su telekomunikacijų bendrovės UAB „Tele2“ paslaugomis buvo saugomi kompiuteryje, kuris veiklos metu sugedo ir buvo utilizuotas, dėl to duomenys apie UAB „Tele2“ įmonei suteiktas paslaugas nebuvo išsaugoti, tačiau, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu I. M. nurodė, kad įmonės buhalterinės apskaitos aplanką ji saugojo ir savo asmeniniame kompiuteryje, be to, priešingai jos tvirtinimui, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys UAB „Tele2“ suteiktų paslaugų A. M. IĮ faktą. Jeigu įmonei buvo suteiktos telekomunikacinės paslaugos ir įsigyti degalai, tai įmonė turėjo pagrįsti sąskaitomis faktūromis bei kasos išlaidų orderiais, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta. Minėtoje specialisto išvadoje, kaip minėta, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-03-01 jokie pirkimo–pardavimo sandoriai faktiškai nebuvo vykdomi, buhalterinė apskaita buvo vedama tik tiek, kiek tai buvo susiję su I. M. priskaičiuotu darbo užmokesčiu, nuo jo apskaičiuotais mokesčiais ir jų mokėjimu.

Tiek specialisto išvadoje konstatuota, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas specialistas patvirtino, kad dėl I. M. nusikalstamų veikų – Buhalterinės apskaitos įstatymo, Pelno mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-03-01 negalima iš dalies nustatyti A. M. IĮ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir ši I. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog dėl to, kad ji suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, jos veika pagal BK 300 straipsnį neturėjo būti atskirai kvalifikuojama. Pažymėtina, kad veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami ir kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, tai nustatyta nagrinėjamoje byloje, t y. anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad I. M. suklastojo ne tik buhalterinės apskaitos, bet ir kitus – „Sodrai“ pateiktus – dokumentus, ir ši jos veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė nusikalstamų veikų aplinkybes ir teisingai nuteisė apeliantę dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, dokumentų klastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Visi šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė šias nusikalstamas veikas (sukčiavimą, dokumentų klastojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą) padarė norėdama padaryti sukčiavimą, tai jos sumanymo vieninga tąsa, be šių nusikalstamų veikų padarymo, ji negalėtų padaryti ir sukčiavimo.

Dėl paskirtos bausmės griežtumo

I. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas paskyrė akivaizdžiai neadekvačią – per griežtą – bausmę jos padarytai veikai, numatytai BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir dėl to pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas kruopščiai ir išsamiai pasisakė dėl bausmės paskyrimo apeliantei, apsvarstęs jos padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos asmenybę.

Skirdamas bausmę I. M., teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, motyvavo bausmės ir jos dydžio skyrimą. Paskirdamas bausmę nuteistajai I. M. už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistosios asmenybę, į jos atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas I. M. už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad ji anksčiau nebuvo teista, t. y. pirmą kartą padarė apysunkį nusikaltimą, kaltę pripažino tik iš dalies, tai rodo, kad savo veiksmų kritiškai nevertina, padarytos žalos valstybės biudžetui neatlygino ir nesiėmė jokių veiksmų šiai žalai sumažinti ar atlyginti, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad I. M. yra jauno amžiaus, nusikalto pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, turi šeimą, augina du mažamečius vaikus. Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą I. M., kaip pirmą kartą teisiamai už apysunkį nusikaltimą, paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą. Pažymėtina ir tai, kad kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo I. M. pripažino tik iš dalies, be to, tvirtino, kad dokumentų neklastojo, apgaulės nevartojo, taigi neigė ją kaltinančius faktus, kuriuos nustatė apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. bausmę už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kartu pažymėtina ir tai, jog nuteistajai, padariusiai 3 nusikalstamas veikas, iš kurių viena – sunkus tyčinis nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta švelnesnė, nei šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – 100 MGL dydžio bauda, šią ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalių 5 dalies 1 punktu, subendrinus apėmimo būdu, I. M. buvo paskirta subendrinta 100 MGL dydžio bauda, ir šią subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bendrindamas su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismas pasirinko nuteistajai palankiausią įstatymo numatytą bausmių bendrinimo daliniu sudėjimu būdą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantei I. M. yra aiškiai per griežta. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes I. M. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistosios I. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėKolegijos teisėjai Rasa ValentinienėDalius Jocys