- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-08
- Bylos Nr.
- I1-1086-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02829-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, kad nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. jis Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad jis buvo laikomas 6–7 būrio patalpose, kuriose nuteistieji rūkydavo koridoriuose, prausyklose bei tualetuose, o dūmai sklisdavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą (9A). Paaiškina, kad yra neberūkantis ir tabako dūmai žalingi jo sveikatai. Teigia, kad nebuvo įrengtos rūkyklos, todėl asmenys rūkė ne tik 6–7 būrio patalpose, bet ir 1-ame darbo bei aprūpinimo būryje, kuriame pareiškėjui taip pat teko gyventi. Nuo tabako dūmų pareiškėjui nuolat skaudėjo galvą, jį kankino nemiga, o vaistų pareiškėjas negalėjo vartoti dėl sveikatos problemų. Dėl patiriamo streso jis beveik kiekvieną savaitę lankėsi pas psichologą.
Pažymi, kad vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, tačiau jis su trimis asmenimis gyveno apie 9 kv. m ploto patalpoje. Be to, dalį patalpos ploto užėmė baldai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad trūko vietos daiktams pasidėti, o dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto dažnai kildavo konfliktinių situacijų.
Pareiškėjas akcentavo, kad visi Vilniaus PN 2-ojo korpuso langai, išskyrus administracijos, yra uždengti tankiomis grotomis, todėl į patalpą nepatekdavo natūrali šviesa. Be to, patalpose buvo girdimas nuolat skraidančių lėktuvų keliamas triukšmas.
Nurodo, kad jis yra Islamo Konfesinės religijos narys (musulmonas), jam draudžiama vartoti raminamuosius vaistus, todėl ir kęsdamas skausmą, jų negalėjo vartoti. Teigia, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, t. y. nebuvo jokių patalpų, kuriose pareiškėjas galėtų susikaupti ir ramiai melstis. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo galimybių net pasitiesti kilimėlio, nors pareiškėjas meldžiasi penkis kartus per parą. Pareiškėjas nurodo, kad į katalikų koplyčią negali eiti melstis, nes kitų asmenų požiūris į jį yra negatyvus ir agresyvus, be to tokia vieta jam yra nepriimtina. Pareiškėjas paaiškino, kad jam teko melstis 1-ojo būrio pagalbinėse patalpose. Pasak pareiškėjo, jis buvo diskriminuojamas religijos pagrindu, kadangi bibliotekoje yra tik literatūros apie krikščionybę, tačiau nebuvo jokio knygos apie islamą. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pavalgyti per Ramadano mėnesį. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nesudaromų sąlygų atlikti religines apeigas jis jautė didžiausius išgyvenimus ir pažeminimą.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru.
Atsiliepimas
Patikslintame skunde pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija. Nurodė, kad 1-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-409 yra 10 miegamų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,97 kv. m laisvo patalpos ploto. Be to, Vilniaus PN kamera Nr. 1-104 negali būti 13,07 kv. m dydžio, pats pareiškėjas ją išmatavo ir teigė, kad jos plotas yra 10,5 kv. m. Šioje kameroje yra dvi dviejų aukštų lovos, trys spintelės, dvi kėdės, krėslas, stalas ir spinta. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN kameroje Nr. 3-203 jis niekada negyveno, o Vilniaus PN administracija teismui meluoja. Atkreipia dėmesį, kad 27 asmenims teko vienas tualetas, kuris visuomet buvo prirūkytas. Akcentavo, kad per tankias grotas į Vilniaus PN kameras nepatekdavo natūrali šviesa.
Pareiškėjas pažymi, kad buvo sudarytos nevienodos sąlygos asmenims sportuoti sporto salėje, kadangi 1-ojo korpuso nuteistųjų buvo daugiau nei 350 ir jie naudojosi 34 kv. m dydžio sale, o apie 90 2-ojo korpuso asmenų naudojosi 100 kv. m ploto sale. Pareiškėjas tai vertina kaip diskriminavimą. Akcentuoja, kad Vilniaus PN neužtikrino saugių sveikatai gyvenimo sąlygų, jį buvo sukandžioję parazitai ir tai yra užfiksuota pareiškėjo ligos istorijoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus PN nurodė neteisingus teiginius, jog nuteistieji gali rūkyti tam skirtose vietose. Teigia, kad toje zonoje dėl lokalizacijos negali būti visi rūkantieji ir pažymėjo, kad nuteistieji rūkė laiptinėse, koridoriuose bei prausyklose, o atsakovo atstovas patvirtino, jog nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas taip pat prašo atkreipti dėmesį į tai, kad musulmonai negali melstis koplyčioje, kur yra garbinami kiti dievai, o šventykloje yra krikščionių atributika. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN argumentai, jog buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas, yra neteisingi. Be to, gyvenamosiose patalpose pareiškėjas negalėjo melstis, nes nebuvo vienas. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 27 straipsnių nuostatos, jog minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Jis prašė įvertinti, ar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturi teisės išpažinti islamo religiją ir atlikti religinių apeigų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė jo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus PN paaiškina, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 18 d. atvyko į Vilniaus PN ir iki 2017 m. vasario 23 d. juose atliko laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl ši institucija nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 6-409 (6-ojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), Nr. 1-104 (1-ojo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa) ir Nr. 3-203 (3-iojo nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa). Teigia, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymi, kad patalpose buvo ne daugiau asmenų, nei buvo lovų (vietų), o lovos taip pat ne visada buvo užimtos. Be to, nuteistieji gyvenamosiose patalpose privalo būti tik naktį. Teigia, kad pareiškėjas pataisos namuose buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys.
Vilniaus PN akcentavo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų ir higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN pažymėjo, kad 1-ame gyvenamajame korpuse, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose yra iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji yra informuoti ir žino apie šį draudimą. Teigia, kad Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o pareiškėjo skunde išdėstytos pretenzijos yra visiškai nepagrįstos. Atsakovo atstovas nurodo, kad nuteistiesiems yra įrengta speciali rūkymo vieta, jiems draudžiama rūkyti gyvenamajame korpuse. Draudimą pažeidžiantys nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis, todėl Vilniaus PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodo, kad Vilniaus PN ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, yra sumontuotos apsauginės grotos, o jų įrengimas nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams neprieštarauja. Atsakovo atstovas nurodo, kad grotos buvo sumontuotos dėl nuteistųjų saugumo, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistieji turėjo teisę vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo ir natūrali šviesa.
Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl ribojamos galimybės išpažinti islamo tikėjimą. Nurodo, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje. Atsakovo atstovas pažymi, kad 1-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa – koplyčia – religinėms apeigoms atlikti, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas, išpažįstantis islamo religiją. Pasak Vilniaus PN, nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenustato patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad islamo religiją išpažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pavyzdžiui, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad būtų varžiusi arba ribojusi religines laisves bei įsitikinimus. Atsakovo atstovas akcentavo, kad jokiame teisės akte Vilniaus PN nėra nustatyta pareiga bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius neteisėtų institucijos veiksmų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad žala buvo patirta. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriais pagrįstų neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos.
Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad šiuose pataisos namuose nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte yra įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo pagal patvirtintą grafiką gali naudotis ten gyvenantys nuteistieji. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai jam nenustato pareigos įrengti sporto salę, bei nurodė, kad ir 2-ojo korpuso nuteistiesiems yra įrengta panaši patalpa su tokiu pačiu inventoriumi. Vilniaus PN akcentavo, kad nusiskundimų dėl sporto inventoriaus negavo. Teigia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl diskriminacijos yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo I. S. prašymo priteisti jam 34 200 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus pataisos namuose sąlygų, atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimus.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Vilniaus PN pateikė duomenis, kad pareiškėjas (buvęs A. J.) laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 6-409 (šeštojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamos vietos; Nr. 1-104 (pirmo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos; Nr. 3-203 (trečio nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa); kurios plotas 34,41 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų. Taigi, vertinant įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko nuo 3,13 kv. m iki 3,30 kv. m. Taigi, ir nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad netikslus kameros plotų dydis yra nepagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, antro ir ketvirto aukštų planus, kuriuose nurodytas patalpų plotas, kurie yra vertintini kaip oficialūs įstaigos pateikti duomenys. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumo. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad negyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-203, tačiau Vilniaus PN direktoriaus įsakyme nurodyta, kad jis buvo perkeltas būtent į minėtą patalpą.
Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos gyvenamojo ploto normos laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos, per jas į kameros vidų nepateko grynas oras, neužtikrino natūralaus apšvietimo.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Vilniaus PN patikino, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrino natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat pažymi, kad sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinama galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad grotų įrengimas yra numatytas Taisyklėse, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Kaip teisingai savo atsiliepime nurodo Vilniaus PN, grotos sumontuotos saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo natūrali šviesa. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nenurodė.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad jis yra nerūkantis ir Vilniaus PN patalpose buvo rūkoma, o jam teko kvėpuoti dūmais ir tai kenkė jo sveikatai.
Iš byloje pateiktos Vilniaus PN anketos matyti, kad pareiškėjas joje yra nurodęs, jog jis nenori būti laikomas su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Vilniaus PN teigė, kad laikėsi minėto įpareigojimo ir yra iškabinti rūkyti draudžiantys įspėjamieji ženklai. Pareiškėjas neginčijo, kad draudžiamieji ženklai buvo iškabinti. Taigi, Vilniaus PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN buvo rūkoma tualetuose, koridoriuose, tačiau, įvertinus, tai, kad draudimą įspėjantys ženklai buvo iškabinti, Vilniaus PN negali būti laikoma pažeidus teisės aktų reikalavimus. Taip pat Vilniaus PN nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais Vilniaus PN paaiškinimais. Kaip minėta, asmenys, pažeidę draudimą rūkyti patalpose, gali būti baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Šiuo atveju – tai Vilniaus PN administracijos diskrecija. Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų, kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru laikytini nepagrįstais. Tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje.
Pareiškėjas teigia, kad buvo diskriminuojamas dėl religinių įsitikinimų, t. y. jis išpažįsta islamą, o Vilniaus PN nesudaro sąlygų išpažinti islamo tikėjimą.
Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis).
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis), t. y. 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 punktas). Byloje duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į administraciją su skundais ir prašymais, jog jo teisė išpažinti islamą ribojama, nėra.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 straipsnio 1 dalis ).
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).
Taigi, šiuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminaciją nėra pakankama pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų bloginamas jo buvimas nebuvo.
Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo galimybės išpažinti islamą, skaityti tinkamos literatūros apie islamą ir taip jis patyrė diskriminaciją.
Šiuo atveju Vilniaus PN turėjo pareigą, vertinant ir pareiškėjo nurodytą pažeidimą, vadovautis galiojančiais teisės aktais. Savaime ta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamo religiją, negali būti vertinama kaip pastarojo diskriminacija religijos pagrindu.
Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo teisių nepažeidė. Pagal BVK 10 straipsnį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2),Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).
Taigi, asmens, kaip įkalintojo statusas, sąlygoja tam tikrus ribojimų objektyvų buvimą, tačiau byloje duomenų, kad Vilniaus PN būtų ribojusi pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą, nėra. Pareiškėjas iš esmės skundą grindžia Konstitucijos 26, 27 straipsnio nuostatomis ir jas aiškinančiomis konstitucinės justicijos citatomis.
Laikomi asmenys, įvertinus BVK, Taisyklėse nustatytus draudimus, kurių nuteistieji privalo laikytis. Jis savo teises bei laisves, tarp jų ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. BVK 106 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas.
Vilniaus PN nurodė, kad I-o gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia religinėms apeigoms atlikti. Taigi, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Pastarojo teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra paties vertinimas. Tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kokiu būdu ir kaip atlikti religines apeigas. Jis pats skunde nurodo, jog pagalbinėje patalpoje galėjo melstis. Taigi, Vilniaus PN ieškojo galimybių ir būdų, kaip užtikrinti pareiškėjo religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje ne visą laiką asmenys privalo būti, pareiškėjas galėjo atitinkamai susiderinti laiką su kitais asmenimis ir melstis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Vilniaus PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.
Teismo vertinimu, Vilniaus PN nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Atsakovas neturi pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems. Teisės aktai tokios pareigos nenustato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu pareiškėjui praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu būtu pažeidusi pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, varžiusi, ribojusi religines laisves ir įsitikinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. (2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).
Pažymėtina, kad laikomų asmenų laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl netinkamo maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, t. y. kaip dalis iš patvirtintų valgiaraščių – pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų. Taigi, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs.
Taip pat ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jam Vilniaus PN neišdavė religinės literatūros laikytini nepagrįstais.
BVK 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Taigi, teisės aktai Vilniaus PN nenustato pareigos laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Pareiškėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamą literatūrą. Ta aplinkybė, kad Alytaus pataisos namai nupirko tokią literatūrą, nepatvirtina, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises. Minėta, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu. Todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religinius aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Be to, atmestini ir papildomi pareiškėjo skundo argumentai dėl, jo teigimu, diskriminuojant įrengiamą sporto salę. Šiuo aspektu Vilniaus PN pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad yra įrengti panašūs kambariai su sporto inventoriumi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės naudotis minėtu sporto inventoriumi. Taigi, Vilniaus PN neturi pareigos įrengti sporto salę, o įrengti kambariai su sporto inventoriumi visiems nuteistiesiems užtiktina teisę ja naudotis. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad Vilniaus PN kamerose buvo parazitų.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi būtent Vilniaus PN turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos (patikrinimų aktų ir kt.) dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant Vilniaus PN nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė, t. y. buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 20 punktas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru.
Sanitarinių įrenginių skaičių reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurios taikytinos nagrinėjamu atveju. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus neatitikimo Aprūpinimo normoms. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Vilniaus PN turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, ji vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis nurodo patyręs neturtinę (moralinę) žalą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas nenustatė, kad būta nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių pareiškėjo sveikatos būklę, todėl vertintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Vilniaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (gyvenamosiose patalpose buvo parazitų – Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas, sanitarinių įrenginių trūkumas), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 34 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo I. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.