Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės L. M. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės L. M. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimus, kylančius laidavimo sutarties pagrindu.

Ieškovės atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir pats išreikalauti trūkstamus duomenis. Antstolė, vykdanti išieškojimus, nebendradarbiauja ir neteikia ieškovei informacijos, todėl ji negali pateikti duomenų, kokio konkretaus turto atžvilgiu yra vykdomi išieškojimai;ieškovės šeimos narių faktinė gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Tą patvirtina aplinkybė, jog ieškovės dukra lanko gimnaziją, esančią Karoliniškių mikrorajone.

Atsakovės atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

ieškovė neįrodinėjo, kad egzistuoja Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio nustatytos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti;ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio reikalavimu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtinos trys sąlygos. Pirmoji sąlyga yra ta, kad ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo materialinį subjektinį reikalavimą, tai yra nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti faktinius duomenis, kurių preliminari analizė sudarytų teismui pagrindą manyti, jog yra įmanomas ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimas. Antroji sąlyga yra ta, jog turi egzistuoti pakankamai pagrįsta prielaida, kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo (į)vykdymas. Kitaip tariant, turi egzistuoti teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo pasunkėjimo rizika. Trečioji sąlyga yra ta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo apsaugoti intereso svarba turi pateisinti prašomą taikyti suvaržymą. Šias sąlygas privalo įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantė pareikštu ieškiniu ginčija 2008 m. spalio 6 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko, pagal kurią, kaip nurodyta sutartyje, buvo užtikrintas V. M. įsipareigojimų, prisiimtų 2007 m. lapkričio 5 d. kredito sutartimi, vykdymas. Šiam ieškiniu pareikštam materialiniam subjektiniam reikalavimui užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus. Prašymo motyvas – nepilnamečio vaiko interesai.

Apeliantė, ką pagrįstai nurodo ir atsakovė, apskritai neįrodinėjo, kad egzistuoja procesinės sąlygos jos prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Apeliantė tiesiog nurodė, kad, siekiant apginti nepilnamečio vaiko interesus, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė neatskleidė ir nemotyvavo, todėl, be kitų aplinkybių, nėra aišku, pirma, kokius nepilnamečio vaiko interesus ji siekia apginti. Antra, kaip būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, netaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog šios bylos procese vyrauja viešasis interesas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir pats surinkti faktinius duomenis, būtinus laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Šios bylos, kurią ieškiniu dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia inicijavo pati apeliantė, procese tiesiogiai nėra sprendžiami klausimai, tiesiogiai susiję su nepilnamečio vaiko teisėmis ir / ar teisėtais interesais (Civilinio proceso kodekso 375-409 straipsniai). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šios bylos procese vyrauja viešasis interesas ir teismas turi būti aktyvus. Apeliantė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl jai ir teko procesinė pareiga įrodinėti sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pirmosios instancijos teismas, dar spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustatė apeliantei terminą trūkumams, tarp jų – duomenims, patvirtinantiems, kad apeliantės nurodomas butas yra vienintelė jos vaiko gyvenamoji vieta, pateikti – pašalinti. Pirmosios instancijos teismas aiškiai leido apeliantei suprasti, jog jos pateiktų įrodymų nepakanka prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, ir nustatė jai terminą papildomiems įrodymams pateikti (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nepateikė papildomų įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tais duomenimis, kurie buvo pridėti prie pareikšto ieškinio, išsprendė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantė atskiruoju skundu nurodo, kad jos šeimos nariai, įskaitant nepilnametį vaiką, faktiškai gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Ji prie atskirojo skundo pridėjo 2015 m. liepos 10 d. pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje užfiksuota, jog apeliantės ir jos dukros gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Viešojo registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą yra vienas iš, bet ne vienintelis kriterijus, pagal kurį nustatytina fizinio asmens gyvenamoji vieta (Civilinio kodekso 2.17 straipsnio 1 dalis). Ne mažiau svarbus kriterijus yra paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Visuose apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad jos gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliantės ir jos dukros gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini), buvo deklaruota po skundžiamos nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad apeliantės ir jos nepilnamečio vaiko (Civilinio kodekso 2.14 straipsnio 1 dalis) faktinė gyvenamoji vieta, kurioje nusistovėjo ilgalaikis gyvenimo režimas, susiklostė vaikui įprasta gyvenamoji aplinka, nėra (duomenys neskelbtini). Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio atžvilgiu, kaip nurodo apeliantė, yra atliekami priverstinio vykdymo veiksmai, yra nesusijęs su jos nepilnamečio vaiko (gyvenamosios vietos) interesais tokiu būdu, dėl kurio būtų pakankamas pagrindas stabdyti vykdymą.

Be to, tokiomis, kokios yra nustatytos, aplinkybėmis, būtų nesilaikoma sąlygų, kurioms esant gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Taip būtų paneigtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas proporcingumas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo įvertinti ieškinio reikalavimo preliminarų (prima facie) pagrįstumą. Ieškinio argumentai teismui nesudaro galimybės preliminariai įvertinti, kad ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas ir neabejotinai arba beveik neabejotinai turi būti patenkintas. Todėl, nustatytomis aplinkybėmis taikant laikinąsias apsaugos priemones, ne tik būtų pažeista šalių teisių pusiausvyra, neišlaikytas atsakovui taikomų procesinių priemonių proporcingumas, bet ir be pakankamo pagrindo paneigta ginčijamo sandorio teisėtumo ir jo galiojimo bei privalomumo šalims prezumpcija.

Apeliantė neįrodė, jog egzistuoja sąlygos jos prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, jog už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis. Įstatymų leidėjas, nustatydamas šią žyminio mokesčio mokėjimo taisyklę, neišskyrė, kad žyminis mokestis turi būti mokamas tik už tuos atskiruosius skundus, kurie reiškiami dėl nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadinasi, žyminiu mokesčiu turi būti apmokėti visi atskirieji skundai, kuriais apeliuojama į nutartis, priimtas laikinųjų apsaugos priemonių klausimais. Apeliantė, reikšdama atskirąjį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio. Todėl, atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 28 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš L. M. į valstybės biudžetą 28 Eur žyminį mokestį.