- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-22
- Bylos Nr.
- I-934-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02415-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas L. B. (toliau – ir L. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio (b. l. 2).
Pareiškėjas L. B. skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2016 m. rugsėjo iki 2018 m. gegužės periodiškai buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose kamerų tipo patalpose – iki penkiolikos parų bei laikino sulaikymo kamerose. Kamerose nuolat buvo pažeidinėjama minimalaus tenkančio ploto norma. Laikino sulaikymo kamerose tualetai visiškai neatskirti nuo likusios patalpos, jose nebuvo nei stalo, nei kėdės, nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti. Laikino sulaikymo kamerų būklė itin bloga, jos yra labai mažos, atviras tualetas įrengtas praktiškai prieš duris, kuriose yra stebėjimo „akutė“, todėl jam atliekant gamtinius reikalus, jis galėjo būti stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kitų koridoriumi praeinančių nuteistųjų. Tuo buvo pažeistas jo privatumas, buvo priverstas nuolat jaustis nejaukiai, patyrė stresą. Kamerose iki 2018 m. nebuvo iškvietimo mygtukų, iki to laiko reikėdavo belsti į duris. Visose kamerose buvo dviejų aukštų lovos be kopėtėlių, tai ypač sukeldavo nepatogumus naktį, kai keliantis reikėdavo užlipti ant apačioje miegančio kito nuteistojo lovos. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, pasivaikščioti išvesdavo tik du kartus per dieną po pusę valandos. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, nuovargį, išsekimą, sumažėjo bendravimas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 8-13) nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerose Nr. 8, 9, 11, 12, 14, 17, 20 ir 23, kur jam tekdavo nuo 4,03 kv. m iki 4,35 kv. m ploto. Pažymėjo, jog kameros Nr. 8, 9, 11 ir 12 yra vienutės, todėl jose pareiškėjo niekas negalėjo matyti, taigi neatitvertas sanitarinis mazgas nepažeidė pareiškėjo privatumo. Kamerose prižiūrėtojo iškvietimo mygtukai įrengti, tačiau nuteistieji juos nuolat gadina. Gedimai nuolat yra tvarkomi, atsižvelgiant į turimas materialines lėšas. Be to, kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja esamą situaciją kamerų tipo patalpose. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, pažeidimų kamerose nenustatė. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose ir laikinojo sulaikymo kamerose. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose pareiškėjo nurodytu laikotarpiu pirmą kartą nubaustas 2016 m. rugsėjo 6 d., paskutinį kartą – 2018 m. gegužės 26 d. (perkeltas 24 val. į kamerą Nr. 23) (b. l. 14), todėl ginčui spręsti aktualus yra laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau- ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo baustas perkeliant į baudos izoliatorių arba kamerų tipo patalpas: 2016 m. rugsėjo 6 d. 7 paroms perkeliant į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m., joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 4,07 kv. m. gyvenamojo ploto; 2016 m. rugsėjo 19 d. 24 valandoms perkeliant į kamerą Nr. 8, kurios plotas 4,35 kv. m, joje buvo vienas; 2017 m. gegužės 18 d. 10 parų perkeltas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto, nuo 2017 m. gegužės 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 14, kurios plotas 20,45 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto; 2017 m. birželio 12 d. 24 valandoms perkeliant į kamerą Nr. 11, kurios plotas 4,31 kv. m, joje buvo vienas; 2017 m. birželio 14 d. 24 valandoms perkeliant į kamerą Nr. 9, kurios plotas 4,31 kv. m, joje buvo vienas; 2017 m. birželio 15 d. 15 parų perkeliant į kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; 2017 m. birželio 15 d. 24 valandoms perkeliant į kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; 2017 m. lapkričio 27 d. 6 mėnesiams perkeltas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto; 2018 m. gegužės 26 d. 24 valandoms perkeltas į kamerą Nr. 23, kurios plotas 16,37 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,09 kv. m (b. l. 9, 14). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamerose sanitarinis mazgas visiškai nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies, taip pažeidžiant privatumą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kameros Nr. 8, Nr. 9, Nr. 11 ir Nr. 12 yra vienvietės ir atskiros sanitarinio mazgo patalpos neturi (b. l. 10), tai patvirtina ir į bylą pateiktos laikinojo sulaikymo kameros fotonuotraukos (b. l. 50-52). Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kaip minėta, iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir pateiktų fotonuotraukų matyti, kad vienvietėse kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis įrengtas prieš pat kameros duris, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kamerose tvyrojo nemalonus kvapas). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad 4 paras pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.
Pareiškėjas pažymėjo, kad visose kamerose dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiuose sąrašuose nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad jis neturėjo sveikatos sutrikimų, dėl nebūtų galėjęs užlipti į antrą aukštą. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovą antrame aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, taigi darytina išvada, jog gyvenimo sąlygos Marijampolės PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti, buvo vedamas pasivaikščioti tik 2 kartus per dieną po pusę valandos.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 2 kartus per dieną po pusę valandos, t. y. 1 valandą per dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Tokių aplinkybių nenustatyta ir byloje. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo yra atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose neveikė iškvietimo mygtukas.
Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema buvo įrengta, tačiau nuteistieji iškvietimo mygtukus piktybiškai ir sistemingai gadina. Taigi, konkrečių duomenų apie iškvietimo sistemos įrengimą kamerose ginčo laikotarpiu į bylą nebuvo pateikta. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje yra stacionarus postas, kuriame visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja esamą situaciją kamerų tipo patalpose. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareigūnų iškvietimo sistema kamerose privalo būti įrengta bei veikti, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareigūnų budėjimas visą parą nevisiškai atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkto reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iškvietimo sistema kamerose Nr. 8, 9, 11, 12, 14, 17, 20 ir 23 nebuvo įrengta.
Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 4 paras buvo kalinamas kamerų tipo patalpose, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į tai, kad netinkamomis sąlygomis karantino patalpoje Nr.2 pareiškėjas buvo laikomas tik trumpą laiką ( 6 paras), teismas sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 60 Eur ir ši suma pareiškėjui priteisiama iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo L. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 60 eurų (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.