Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-476-166/2013

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso Nr.1-03-3-00009-2012-1

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

dalyvaujant privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria privataus kaltinimo byla pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. B. skundą dėl asmens kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu R. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., buvo nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. B. kaltina R. A. tuo, kad jis po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos posėdžio 2012 m. vasario 21 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patalpose Vilniaus g. 27, Vilniuje pašalinių žmonių akivaizdoje, t. y. viešai pasakydamas žodžius „Ligonio kalbų nesiruošiu komentuoti, akivaizdžiai profsąjungos pirmininkas melavo ir kada mes prie stalo pateikėm duomenis, jis tylėjo kaip vandens į burną prisisėmęs, nes na melagystės kojos trumpos“ žodžiu jį įžeidė.

Šiais savo veiksmais R. A. buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Skunde teigiama, kad priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, ja yra pažeidžiama privataus kaltintojo teisė į teismą, sudaromos nepagrįstos procesinės kliūtis baudžiamojo persekiojimo tęstinumui, suteikiant prioritetą jo nutraukimui, todėl nutartis turi būti panaikinta.

Skunde konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas neišnaudojo procesinių galimybių, sudarančių prielaidas užtikrinti, kad Seimo sutikimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. A. atsirastų, tai yra, kad būtų užtikrintas baudžiamojo persekiojimo tęstinumas, vietoje to pasirinkdamas skubotą sprendimą nutartimi bylą nutraukti. Pasak privataus kaltinintojo ir nukentėjusiojo V. B. toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, kadangi juo paskubėta seimo narį apsaugoti nuo persekiojimo daugiau nei tai leidžia įstatymas. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kad seimo narys apskritai negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet Lietuvos Respublikos įstatymai numato papildomas prielaidas, kuriomis seimo nario baudžiamasis persekiojimas gali vykti, tačiau teismas, atsisakydamas užtikrinti šių prielaidų sudarymą, nepagrįstai užkerta nukentėjusiojo galimybe pasinaudoti teismine gynyba. Taip pat skunde teigiama, kad užuot užtikrinęs proceso tęstinumą, teismas vadovavosi baudžiamojo proceso kodekso 409 str. 1 d. ir 407 str. ir nurodė, kad privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, atžvilgiu. Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis nurodo, kad teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, galiojančių įstatymų nuostatomis nė nepagrindė, kodėl šioje privataus kaltinimo byloje privalo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, nesprendė klausimo dėl bylos perdavimo generalinei prokuratūrai, nesivadovavo teismų praktika. Apeliaciniame skunde nurodomi teismų sprendimai, o pasak privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. B., teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika.

Teismo posėdyje privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovas advokatas Andrius Chudenkovas prašė skundą tenkinti, asmens kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu atstovas advokatas Remigijus Kalašnykas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (LR BPK 326 str. 5 d. 2 p.)

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 str. 2 d. nustatyta, kad Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn be Seimo sutikimo. Seimo statuto 22 str. 2 d. įtvirtina Seimo nario idemnitetą – absoliutų draudimą persekioti Seimo narį už jo pareigų vykdymą: balsavimus ir kalbas Seime, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal bendras BPK numatytas teisines procedūras – privataus kaltinimo bylų proceso tvarka. Tai, kad toks baudžiamasis procesas vyktų, tai pat reikalingas Seimo sutikimas, priešingu atveju būtų pažeidžiamos normos, reglamentuojančios Seimo nario ribotą imunitetą baudžiamajai jurisdikcijai.

Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nuo 2012-11-16 yra Seimo narys, kas reiškia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 str. 2 d., jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn be Seimo sutikimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2013-04-02 teismo posėdyje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. B., motyvuodamas tuo, jog R. A. yra Seimo narys, prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl leidimo jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pirmos instancijos teismas netenkino prašymo ir nutraukė bylos nagrinėjimą vadovaudamasis BPK 3² str. nuostatomis. Su šiuo teismo sprendimu aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Lietuvos Respublikos BPK 3² str. 2 d. nustato, kad jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba asmuo turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. Baudžiamasis procesas turi būti atnaujinamas, kai yra kompetentingos institucijos leidimas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba jis kitaip netenka šiame straipsnyje nurodyto imuniteto, arba būtina atlikti proceso veiksmus, kurie nedraudžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautines teisės normas.

Aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, jog šiuo atveju nebuvo išnaudotos visos procesinės galimybės, ne tik, kad sudarančios prielaidas užtikrinti, kad atsirastų Seimo sutikimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. A., bet ir nebuvo svarstomas klausimas, dėl proceso nutraukimo BPK 3 str. 1 d. nustatytais kitais pagrindais.

Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos BPK normos nenustato teismui galimybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl leidimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn. Iš tiesų BPK nereglamentuoja, kaip turi elgtis teismas, norėdamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą Seimo nariui ir kaip gauti Seimo sutikimą. Pagal Seimo statuto nuostatas vienintelis Seimo sutikimo patraukti Seimo narį baužiamojon atsakomybėn prašytojas gali būti Generalinis prokuroras. Tačiau pažymėtina, jog tai nėra kliūtis ir pats teismas turėtų būti aktyvus, ne tik tiesos nustatyme, tačiau ir procesine prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese. Taip pat LR Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Šiuo atveju esant tokiai situacijai, kai įtariamas asmuo yra Seimo narys, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į Generalinį prokurorą dėl neliečiamybės panaikino, tačiau nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas šio klausimo net nesvarstė. Atkreiptinas dėmesys, kad jei teismas vis tik įžvelgia būtinumą atimti Seimo nariui imunitetą baudžiamajai atsakomybei, tai pats teismas gali kreiptis į Generalinį prokurorą, kad šis atliktų Seimo statute nurodytus veiksmus dėl Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo. Nors pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog privataus kaltintojas ir nukentėjusysis bei jo atstovas nepateikė parašymo privataus skundo medžiagą perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, nepriklausomai nuo šalių prašymų buvimo, pats teismas turi būti aktyvus ir sudaryti prielaidas spręsti dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, o ne „nusišalinti“ nuo šio klausimo. Be to, kaip matyti iš 2013-04-02 teismo posėdžio protokolo, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. B. toks prašymas buvo pareikštas.

Be to, pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą nutraukti privataus kaltinimo bylą, tai pat nesprendė klausimo ir dėl proceso tęstinumo ar jo nutraukimo kitais BPK 3 str. 1 d. numatytais pagrindais. Šiuo atveju nebuvo įsitikinta ir šioje proceso vertinta, ar skunde nurodyti faktai apie pranešamą Seimo nario R. A. nusikalstamą veiką nėra neteisingi ir ar nėra kitų BPK 3 str. 1 d. nurodytų aplinkybių, dėl kurių procesas negali būti pradedamas. Vis tik iškilus tokiai situacijai, teismas turėjo vertinti ar tęsti procesą, ar bylą nutraukti, kitais BPK 3 str. 1 d. nustatytais pagrindais.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nutraukdamas privataus kaltinimo bylą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.